Pranešimai

Rodomi įrašai nuo rugpjūtis, 2017

Jotvingis (2-a dalis)

                                                  Jotvingis (2-oji dalis)       Ežero krantu ilga išsitęsusia vora lėtai judėjo ginkluotų vyrų būrys. Jų buvo daug, gal tūkstantis ar daugiau, visi su šarvais, ginkluoti arbaletais, ietimis, lankais ir kalavijais. Visi buvo apsivilkę apsiaustus, ant kurių buvo nupieštas didelis kryžius. Juos vedė voros priekyje einantis keistas žmogėnas. Jis ėjo pasiramsčiuodamas gumbuota lazda, turėjo kuprą, rudus, jau žilstančius plaukus, buvo nevalyvas ir be perstojo dairėsi į šalis. Niekas jo nemėgo, bet jis žinojo šias vietas, todėl teko jį pakęsti. Visi elgėsi tyliai, arklius buvo palikę kitoje ežero pusėje, jie nenorėjo išsiduoti anksčiau laiko, nes buvo giliai įsiskverbę į priešišką kraštą ir tikslas jau buvo nebetoli.       Pirmose voros gretose ėjo aukštas, jaunas karys, kurį visi vadino Svenu, iš po jo šalmo kyšojo ilgų, šviesių plaukų sruogos, o pro šalmo išpjovas švietė  melancholiškas mėlynų akių žvilgsnis. Svenas žygiavo šalia Tiboro

Jotvingis (1-a dalis)

                                         Jotvingis (1-oji dalis)       Kaimas kėlėsi iš miego. Pamažu viską aplinkui užpildė įprasti garsai – giedojo gaidys, amsėjo šunys, mūkė pieno pritvinkusi karvė, dvi jaunos merginos nepiktai, bet garsiai ginčijosi. Matyt buvo seserys ir nesutarė, kuri turi atnešti vandens. Skardėjo virš ežero skrendančių paukščių balsai.       Prasivėrė trobos durys ir į kiemą išėjo kokių 4-5 metų berniukas papurusiais plaukais ir mėlynomis akimis. Jis patrynė saulės spiginamas ir dar užmiegotas akis, pamatė, kad iš paskos išėjo jo jaunesnis broliukas, palaukė jo ir abu nubėgo prie tvoros nusišlapinti. Tarp įprastų ryto garsų berniukai išgirdo keistą zvimbimą, duslų smūgį ir aiktelėjimą, o atsisukę pamatė lėtai krentančią mamą su strėle krūtinėje, o jai iš jau negyvų rankų slydo žemyn dar nevaikštanti jų  mažoji sesutė.      Pasigirdo riksmai, žirgų žvengimas, iš trobų bėgo vyrai, nespėję nė gerai apsirengti, bet su ginklais rankose, o nuo miško link

Kačiukas

                                             Kačiukas         Po saulės spindulių nutviekstą kambarį linksmai šėliojo mažas kačiukas. Jis ką tik palakė pieno, tad buvo kupinas jėgų ir labai norėjo žaisti. Jo mama, raina katė snaudė ant palangės ir palaimingai murkė. Broliukų ar sesučių kačiukas neturėjo, todėl teko žaisti vienam. Labiausiai jam patiko žaisti su saulės zuikučiais, kurių netrūko, nes langas buvo į gatvės pusę ir atsispindėjusi nuo langų ir mašinų saulė šokdino zuikučius po visą kambarį. Kai kurie pakildavo iki pat lubų, todėl kačiukui teko kabintis į viską, kad tik juos pasiektų. Taip kačiukas kelis kartus užlipo, kabindamasis nageliais į užuolaidą, iki pat lubų. Vieną kartą besileidžiant žemyn, užuolaida neišlaikė ir suplyšo. Kačiukas suprato, kad kažką padarė negerai, nustojo žaisti ir nuėjo prie mamos pamiegoti. Čia gera ir ramu.         Katė išgirdo atsidarančias duris, lyžtelėjo kačiuką ir abu nubėgo pasitikti šeimininkų. Jie atėjo į kambarį, pamatė suplėšy