Lengvi skaitiniai

                                                    Jotvingis (8-oji dalis)                       Giraitės pilį, taškydamas pažliugusią žemę, prijojo vienišas raitelis. Sargybos jis iškart paprašė nuvedamas pas pilies vadą Gedotę. Gedotė nedelsdamas jį priėmė. Raitelis nusilenkė ir ištarė: -           Vadas Kontgirdas kviečia tave po trijų dienų į Rudaminos pilį, kur susirinks visi jotvingių vadai pasitarti. Ką man perduoti vadui Kontgirdui?              Gedotė tuoj pat atsakė: -           Perduok vadui Kontgirdui, kad aš, lydimas savo karių, atvyksiu laiku. Gedotė pasikvietė Audangą, liepė pasirūpinti pavargusiu raiteliu ir jo žirgu, o pats pasikvietė artimiausius bendražygius – Skurdą, Lokį, dar porą karių iš pilies, kad pranešti jiems šią naujieną. Prie jų, pasirūpinęs pasiuntiniu, prisijungė ir Audangas. Visi jie sudarys Gedotės palydą į Rudaminos pilį. Audangas jau spėjo prisirišti prie naujojo pilies vado ir jį pamėgo, žinoma jis neužmiršo ir senojo vado Jogilo

                                                    Jotvingis (7-oji dalis)           Vaištautas ir Garbus sėdėjo ant Alko slenksčio, šildydamiesi prieš saulę, ir tingiai kalbėjosi. Buvo graži, saulėta žiemos diena ir priešais Alką dūko jų mokiniai. Jie visi statė didžiulį sniego senį, o vėliau šoko apie jį, dainuodami ką tik išmoktas jotvingių dainas. Po to surengė sniego mūšį.  Kadangi Skurdas pareiškė nedalyvausiąs, tai Rugilė su Gedote kovojo prieš Jostautę su Lokiu. Pastarieji buvo pranašesni, nes Lokio sviestos gniūžtės skriejo toliau, o be to buvo didesnės, nei kitų.          Jostautei ir Lokiui tapus įsimylėjėliais, Skurdas mažiau laiko leisdavo su Lokiu, bet dėl to nepergyveno, nes labai mėgo klajoti po mišką, sekti žvėris ir juos medžioti, kai tik reikėdavo maisto. -         Jaunuoliai jau beveik visko išmoko – prabilo Garbus – jie ilgai čia nepasiliks,  žiema jau  eina  į pabaigą, ką veiksime toliau, Vaištautai?             Vaištautas paglostė savo ilgą žilą

Orų prognozė Vakar palijo devynis kartus, Išlijo normą už visus metus. Šulija sako, kad dar blogiau bus- Lis per Kalėdas ir per Naujus.           Gal tik sausio dešimtą         Iškris truputis sniego,         Bet nebus šalčio rimto,         Nes šalčio dievai vis dar miega. O štai pavasarį, kovo mėnesį Iškris metinis sniego kiekis, Speigas ir pūgos trauks mūsų dėmesį, Kaip nors sušilti bus mūsų siekis.         Vasaros lauksim iki birželio,         Tik tada pavasaris baigsis,         Prilis vėl vandens iki kelių,         O saulė nei tekės, nei leisis.            Tada prisiminsim šį rudenį, Sakysim, koks gražus jisai buvo, Vasara vėl mus nuliūdino, Visos atostogų viltys pražuvo. Leonas 2017.10.12 Vilnius 

                                         Jotvingis (6-oji dalis)             Rugilės ir Gedotės vestuvės nebuvo prašmatnios, jie patys nieko neturėjo, o ir aplinkiniai gentainiai gyveno nepritekliuje. Kraštą alino padažnėję kryžininkų ir mozūrų antpuoliai, žmones vargino nežinomybė dėl savo ateities, jie net dalį dirbamų laukų apleido, nes nebuvo kam juos apsėti. Bet vestuvės buvo iš meilės, nuoširdžios, žiūrėdamas į juos abu, kiekvienas iš čia atėjusių, nusišypsodavo. Pasveikinti jaunavedžių susirinko aplinkinių kaimų ir pilių gyventojai ir visi atnešė  jiems dovanų.            Štai jų giminaitis Jogilas su Eigaile padovanojo jiems šuniuką iš naujos vados, jį atlydėjo ir jo motina, pilko kailio ir protingų akių vilkšunė. Gedotė iš karto jį pavadino Vilku, taip pagerbdamas savo vaikystės draugą.             Visus nustebino kilties, kuriai priklausė ir jie patys, vadas Kontgirdas, padovanodamas juodą puikų eržilą Gedotei ir romesnę baltą kumelę Rugilei. Jie mokėjo elgti