Lengvi skaitiniai

                                                    Jotvingis (17-oji dalis)            Aplink Strėvos piliakalnį ir jame stovinčią pilį siautė stipri žiemos pūga, dejavo vėtros talžomi medžiai, girgždėjo pilies sienos, bet viduje buvo šilta ir jauku.       Vienoje pilies menių linksmai kūrenosi židinys, netoli jo krėsle sėdėjo Rugilė ir kažką siuvo. Šalia židinio, ant lokio kailio žaidė jos mažieji dvynukai – Gedotė ir Junda. Rugilė retkarčiais pakeldavo akis ir meiliai nužvelgdavo savo mažuosius. Jie turėjo ir kitą prižiūrėtoją. Jų vyresnysis brolis Margiris jau buvo sulaukęs beveik aštuonių metų ir mažųjų žaidžiamųose žaidimuose nedalyvavo. Margiris jau mokėsi kario meno ir prie jo šono kabėjo kalavijas, tiesa dar tik medinis. Berniukas ne pagal savo metus buvo rimtas, jį labai sukrėtė jo dievinamo tėčio mirtis. Motina jam vis bandė aiškinti, kad, galbūt tėtis dar gyvas, gal dar grįš, bet Margiris jau žinojo, kad mirę žmonės niekada nebesugrįžta.      Rugilė širdimi seni

                                         Jotvingis (16-oji dalis)           Gedotė, sukandęs dantis, kentė skausmą, kai Rugilė, padedama žiniuonės, valė ir tvarstė jam dar vieną žaizdą. Tai kryžeivio paleista arbaleto strėlė pramušė šarvą ir kliudė kairįjį petį. Žaizda buvo negili, kaulo strėlė nepalietė, bet vistiek skaudėjo. Šalia tėčio blaškėsi Margiris. Jis vis klausė: -     Tėti, ar tau labai skauda? -     Nelabai, sūnau, tu man padedi iškęsti viską. Ir tu, Rugile, - pridėjo Gedotė. Ir Gedotė su Junda taip pat.      Mažieji miegojo, Margiris prisiglaudė prie tėčio, o Rugilė švelniai jį pabučiavo.      Rudaminos pilies gyventojai gydėsi žaizdas, tiek fizines, tiek sielos. O ir pačią pilį po kryžeivių antpuolio reikėjo remontuoti. Fizinės žmonių žaizdos gijo, o štai sielos žaizdoms išgyti buvo nelemta. Vos apsigydžius žaizdas ir sutvirtinus pažeistas pilies sienas, atkeliavo Skomanto žygūnas ir atnešė baisią žinią: –     Šiurpilis krito!          Visi žinojo, ka

                                         Jotvingis (15-oji dalis)           Gedotė paėmė ant rankų Margirį ir nuskubėjo į pilį. Pakeliui jis liepė bendražygiams susirinkti didžiojoje pilies menėje. Atidavęs sūnų motinai, Gedotė atėjo į menę. Čia jau buvo Skurdas, Lokys, Audangas, Varpoda ir kiti. Gedotė liepė Skomanto pasiuntiniui kalbėti. Šis prabilo: -    Mozūrai įsiveržė į Jotvą. Jie apsiautė Šiurpilį, bet pilies nešturmuoja. Didelė jų kariuomenės dalis žygiuoja gilyn į mūsų kraštą, viską siaubdami. Skomantas siuntė pasiuntinius Stabiui ir kitiems kaimynams, bet jie negali padėti, nes juos iš vakarų užpuolė kryžeiviai. Skomanto kariai įkalinti savoje pilyje, mozūrų per daug, kad stoti su jais į atvirą mūšį.       Pasiuntinys nutilo, nerasdamas tinkamų žodžių, bet padėtis tapo aiški. Gedotė greitai dalino nurodymus: -    Skurdai, tu jok pas Bartą, Audangai, tu jok pas Komotą, primink jam pareigą ir pažadą atsiūsti karių. Tu, Varpoda, paimk keletą vyrų, jokit į artimiausi