Sakmė apie bebrą Beną
Sakmė apie bebrą Beną Čia gyvena ponas bebras, Benas jis vardu, Turi žmoną baisiai ėdrią Ir vaikus net du. Pluša vargšas visą dieną, Grauždamas medžius, Kad pašerti žmoną vieną Ir net du vaikus. Mąsto atsipūtęs Benas – Už ką man ši kančia? – Paliksiu juos gyventi vienus Paspruksiu pats iš čia. Surasiu sau vietelę ramią Ir būsiu pats sau ponas, Sutiksiu gal bebrytę žavią, Bet neimsiu į žmonas. Ir Benas, nieko neįspėjęs, Nukurnėjo pakrantės takeliu, Bet šimtą žingsnių tenuėjęs, Sustojo ties pelės Airinės urveliu. Atvėsęs Benas pagalvojo – Elgiuosi aš visai paikai, Juk myliu savo ėdrią žmoną Ir mano yr tie du vaikai. Padykę jie yra truputį, Kaip ir visi mažyliai, Bet kokie meilūs jų snukučiai Ir netgi kartais jie patyli. O ir žmona švelni tokia, Jos kailis gražiai žvilga,