Lengvi skaitiniai

                                                                                                                       Lapė          Miške buvo tylu. Tylą tik šiek tiek trikdė ošiantis vėjas ir nedrąsios paukščių giesmelės. Jau aukštokai pakilusi saulė apšvietė kalvos šlaitą, o nuo judančių medžių šakelių atrodė, kad kalvos šlaite žaidžia saulės zuikučiai. Tame šešėlių ir šviesos žaisme matėsi iškasto smėlio pylimas, o už jo landa į urvą.      Olos landoje pasirodė smailas snukutis. Nosis uoliai uodė orą, o išlindę stačios ausys gaudė garsus. Nieko įtartino aplink nebuvo, todėl netrukus iš olos išlindo visa lapė. Ji įtariai apsidairė, vis uosdama orą ir kraipydama galvą. Viskas buvo ramu, bet lapė pabėgėjo į šalį, užkopė į kalvos viršūnę, ten akimirką pastovėjo, viską aplinkui patikrindama, bet nieko įtartino nepastebėjo. Tada vėl nusileido prie olos ir dingo joje.      Netrukus olos landoje pasirodė mažesnis snukutis, paskui dar vienas ir dar. Po kelių akimirkų ant smėli

                                                              Svečiuose Atėjau aš į svečius pas gamtą, Geltoną kilimą ji man patiesė, Ir nors kartu gyventi mums nelemta, Bent valandėlę mes pabuvom dviese.   Ir štai aš vėl svečiuose,   Tik kilimas šįkart jau baltas, Ilgai mes nesimatėm, tad jaučiuosi, Nepaprastai prieš tave kaltas. Šiandien gavau kvietimą iš gamtos, Sidabro kilimą ji man paklos, Kiek netikėtas šis susitikimas – Jau susipynęs mudviejų likimas.       K okia puiki šio kilimo spalva, Be abejo, mūs meilei ji skirta, Maži žiedeliai, bet didingi, Juose siela tavoji atsispindi.                          Manęs tu stebint nenustoji, Kas kartą kitą kilimą pakloji, Ir kaip tokios grožybės nemylėt, Kai viską pamatyti man suspėt?                                                                    Man žalią kilimą paklojai, Aš apie tokį ir svajojau.