Gandras

                                           Gandras 

            Gandras plačiai išskėtė sparnus, laukdamas pirmųjų saulės spindulių, ir sukleketavo, sveikindamas naują dieną. Šalia jo tupėjo draugė, ji negalėjo atsistoti, nes perėjo du kiaušinius. Ji tik ištiesė kaklą ir pasitrynė galva gandrui į šoną.

            Lizdą jie buvo įsirengę aukštai, sename ąžuole, kurio viršūnę kadaise nuskėlė žaibas. Ąžuolas ir be viršūnės žaliavo bei teikė pastogę ne tik gandrams, bet ir žemiau įsikūrusiems mažesniems paukščiams. Tiesa, gandrams lizdą padėjo sukurti žmonės, įkėlę į nulaužtą ąžuolą medinį ratą. Žmonių namas stovėjo šalia, gandrai ir žmonės  vieni kitiems nėkiek netrukdė, netgi atvirkščiai.

           Saulė jau patekėjo ir apšvietė savo spinduliais tiek ąžuolą su daugiabalsiu paukščių choru, tiek namą, iš kurio išėjo šios sodybos šeimininkas, dar markstydamasis nuo saulės šviesos. Diena prasidėjo ir ji žadėjo būti nuostabi.

           Gerokai vėliau iš namo išbėgo spygaudami du maži žmogeliukai. Šiuos padarėlius gandras mėgo labiausiai, jis dažnai, pakreipęs galvą, juos stebėdavo. Bet dabar stebėti nebuvo kada, nes ir gandrui  ir jo draugei reikėjo maisto. Gandras atsispyrė nuo lizdo krašto, sumosavo galingais sparnais ir nuskrido į rytus, kur netoliese buvo miškas, o prie jo prigludusi didelė pelkė.

           Netrukus vaikai jau stebėjo, kaip gandras sunkiai neša į lizdą ilgą gyvatę ir, mosuodami rankytėmis, kažką čiauškėjo.

           Papusryčiavęs gandras stebėjo, kaip į pievą išgenami gyvuliai, o po kiemą pabiro įvairių paukščių būrys. Gandras jautė, kad tai jo giminaičiai, bet stebėjosi, kad jie visi neskraido, o bėgioja žeme. Na, tik vienas rytais suplasnojęs keletą kartų trumpais sparnais, šiaip taip pakildavo ant tvoros ir skardžiai užgiedodavo. Pagiedojęs, vietoje to, kad pakiltų į dangų ir nusklęstų aukštai virš žemės, jis nevikriai nusileisdavo žemyn prie kitų neskraidančių paukščių. Keisti tie paukščiai ant žemės.

           Gandras labai mėgo pakilti aukštai į dangų, pagaudavo šiltą oro srovę ir sklęsdavo, sklęsdavo. Galėjo tą daryti valandų valandas nepavargdamas, bet reikėjo rūpintis perinčia drauge ir tuoj gimsiančiais gandriukais.

           Gandriukai prasikalė iš kiaušinių beveik vienu metu. Gandrai tėvai susirūpinę stebėjo, kaip jų vaikai kalasi į šį pasaulį ir šiek tiek jiems padėjo. Išgirdę džiugų kleketavimą, iš namo išėjo dideli ir maži žmonės ir, pamatę lizde jau keturis gandrus, džiaugėsi kartu su jais.

           Dabar gandrams tėvams rūpesčių patrigubėjo. Maži gandriukai buvo nepasotinami, vienas jų buvo didesnis, stipresnis ir augo greičiau už kitą. Gandras jau galvojo, kad gal auginti tik vieną gandriuką, o mažesnį išmesti iš lizdo, bet čia padėjo namo šeimininkas, palikdamas prie ąžuolo maisto gandrų šeimai. Jis stebėjo gandrus jau ne pirmus metus ir žinojo, kad du gandriukus šeimai užauginti labai sunku, todėl nutarė jiems padėti.

           Gandras skraidė į pelkę kiekvieną dieną po kelis kartus ir vieną popietę matė, kaip vienas mažas žmogeliukas, vaikydamasis baltą triušį, išbėgo iš kiemo. Triušis vis pabėgėdavo tolyn, o vaikas jį vijosi ir vis tolo nuo namo. Gandras iš aukštai pamatė, kad triušis dingo miške o su juo kartu ir vaikas.

Gandras dar du kartus nuskrido pirmyn-atgal, kai pamatė, kad prie namo kilo sambrūzdis. Žmonės šūkavo ir lakstė į visas puses be jokios tvarkos. Vėliau prisirinko daugiau žmonių ir jie visi, išsirikiavę į ilgą vorą, patraukė miško link. 

           Skrisdamas gandras virš pelkės pamatė jos pakraštyje mažąjį žmogeliuką. Jis buvo įkritęs į gilią drėgną duobę ir negalėjo iš jos išlipti. Jis šaukė, bet garsą slopino ošiantys medžiai ir šalia čiurlenantis upeliukas. Triušio šalia nesimatė. Dar gandras matė, kad žmonių vora pasidavė labiau į pietus ir tolo nuo mažojo žmogeliuko.

           Gandras parskrido į lizdą, nešdamas riebią rupūžę, atidavė grobį gandriukams ir atsistojo ant lizdo krašto, žvelgdamas į žmonių namą. Saulė  krypo vakarop ir jos kraštas jau palietė namo stogą.

Į kiemą nuo pelkės pusės įėjo pavargęs, susikūprinęs šeimininkas. Jis bejėgiškai skėstelėjo rankomis, atsakydamas iš namo išėjusiems šeimynykščiams.

           Gandras sukleketavo ir staigiai nusileido į kiemą, taip išgąsdindamas žmones. Jis šokinėjo kieme, išskleidęs sparnus, pakilo ir nusileido kelis kartus, tada  nuskrido į rytų pusę. Saulės apšviestą žmonės jį gerai matė. Šeimininką nustebino toks gandro elgesys, juk jis taip niekada nesielgdavo. Šeimininkas matė, kad gandras nenusileido žemyn, o vis suka ratus vienoje vietoje, tai pakildamas aukščiau, tai nusileisdamas žemiau. Šeimininkui šmėstelėjo viltis ir jis, įgavęs naujų jėgų, pasileido gandro link.

            Vakare, jau temstant, gandras stebėjo, kaip iš namo išėjo šeimininkas ir šeimininkė, priėję, prigludo prie senojo ąžuolo ir ilgai ten tylėdami stovėjo.

           Gandras sklandė virš lizdo ir stebėjo, kaip abu gandriukai treniruoja sparnus. Jie jau užaugo ir jų laukė pirmasis skrydis. Jaunėlis buvo mažesnis ir jam bus sunkiau. Nuo žemės jų treniruotes stebėjo žmonės. Tik jų dėka jaunėlis liko gyvas.

            Laukai jau prarado žalumą, artėjo ruduo, gandriukams atėjo laikas palikti lizdą. Vieną rytą jie ištiesė sparnus ir nėrė į orą. Nuo žemės jiems rankomis  mojo žmonės. Didesnysis gandriukas be vargo pakilo ir, lydimas motinos, nuskrido tolyn. Gandras tėvas nutarė palydėti mažesnįjį. Šiam sekėsi sunkiau, jis tai pakildavo aukščiau, tai vėl smigdavo žemyn, kol, priskridęs miško pakraštį, neteko jėgų ir nusileido ant žemės. Žmonės šito jau nebematė.

           Į pamiškę grįžo ir gandriuko motina su broliu, taip pat rinkosi ir daugiau gandrų. Visi ruošėsi ilgam skrydžiui į pietus. Visi gandrai maitinosi ir kartais pakildavo į dangų parepetuoti skrydžio. Tik mažajam gandriukui niekaip nesisekė pakilti nuo žemės, o tėtis jį vis kantriai mokė.

           Vieną pavakarę, kitiems gandrams išskridus, jaunasis gandras liko su tėčiu dviese. Jie varlinėjo pelkės pakraštyje, nutolę per keliasdešimt sparnų mostų vienas nuo kito. Staiga senojo gandro akis pagavo judesį jam iš dešinės, o pasisukęs pamatė, kad link neskraidančio gandriuko sėlina lapė. Gandras negalvodamas puolė sūnui į pagalbą ir suspėjo laiku, pridengdamas kūnu savo vaiką. Lapė šoko ant mažesniojo gandro, bet buvo nublokšta didesniojo. Atsitokėjusi šoko dar kartą ir įsikibo dantimis į senojo gandro sparną. Į pagalbą tėčiui šoko ir jaunėlis gandras, bet nesuspėjo. Pasigirdo sparnų ošimas ir atskridusi motina nubloškė lapę į pelkę. Pamačiusi, kad nieko nepeš, lapė pabruko uodegą ir nuskuodė į mišką.

           Vėl kartu susirinkusi gandrų šeima iš pelkės išbrido į pievą. Motina su vyresniuoju iškart pakilo į dangų, net mažesnysis gandras pajėgė pirmą kartą pakilti, o senasis gandras to negalėjo padaryti. Jo dešinysis sparnas buvo sužeistas. Šeima vis grįžo pas jį, ragindama skristi kartu, bet jis negalėjo. Naktį jie visi kartu praleido pievoje, o ryte pamatė, kad gandrų daugiau nebeliko, visi išskrido. Aukštai jie matė skrendant kitus gandrus ir kitus paukščius, jie taip pat privalėjo skristi.

           Trys gandrai pakilo iš rūku padengtos pievos, ilgai suko ratus virš jos, o mažiausias iš jų net kelis kartus leidosi į žolę, ragindamas tėtį skristi, bet ilgiau laukti jie nebegalėjo. Gandras bejėgiškai stebėjo juos, ištirpusius ryto migloje. Gandras liko vienas.

           Gandras žinojo, kad vakaruose yra jo lizdas, yra žmonių, bandė ten eiti, vilkdamas žeme sparną, bet kelią jam pastojo aukšta tvora. Jis ilgai vaikščiojo palei tvorą, bet alkis jį nuginė į pelkę. Maisto čia netrūko, gandras susirado įdubą po tankiu krūmu ir ten leido daugiausia laiko.

           Medžių lapai jau beveik nukrito, naktimis pelkę padengdavo plonas ledukas, maisto sumažėjo, gandras jau sunkiai sulaukdavo ryto šilumos. O ir šiluma pradėjo negrįžti. Vieną naktį pradėjo kristi balti drėgni pūkeliai, ėmė spausti šaltis, gandras susigūžęs tupėjo savo gūžtoje. Ryte patekėjusi saulė pamatė  pelkę, visą uždengtą balta marška, o jos pakraštyje - besiblaškantį paukštį. Pelkės vanduo per naktį pavirto į ledą ir gandras negalėjo atsistoti. Jis prišalo. Dar saulė pamatė pelkėje šmirinėjančią alkaną lapę, kuri nenumaldomai artėjo prie bejėgio paukščio. Šviežiais lapės pėdsakais sekė žmogus, lapė jo nematė. Gandras bejėgiškai stebėjo šuoliui pasirengusią lapę, kai staiga nugriaudėjo kurtinantis trenksmas, jis nutrenkė lapę į sniegą. Ji buvo nebegyva. Gandras matė artinantis žmogų, kuris kraipė galvą ir kažką burbėjo po nosimi. Žmogus uždengė gandrą savo skranda, atsargiai išlaisvino iš ledo ir pakėlė aukštyn.     

            Gandras dar vis buvo suvyniotas ir nieko nematė, tik jautė, kad kažkas jam valo ir riša sparną.

Kai jam atidengė akis, jis pamatė, kad yra uždarytas su kitais neskraidančiais paukščiais, jo sparnas sutvarstytas, jis gali vaikščioti, o nuo durų jį stebi šeimininkas ir šeimininkė. Gandras žinojo, kad yra saugus, jis nebijojo šių žmonių.

           Dienos vis ilgėjo, šaltis jau pasitraukė. Gandras per žiemą taip prisirišo prie šeimininko šeimos, kad net imdavo maistą iš jų rankų ir leisdavosi glostomas mažųjų, kurie tuo labai didžiavosi. Sparnas jau buvo sugijęs, tvarstis nuimtas, tad gandras dažnai, ištiesęs sparnus, jais plasnodavo, taip nemenkai gąsdindamas kitus kartu gyvenančius sparnuočius.

            Saulėtą rytą šeimininkas atidarė tvarto duris ir paliko jas atviras. Visa šeima sustojo atokiau, stebėdama gandrą. Šis palengva išėjo į kiemą, apsidairė, suplasnojęs sparnais pakilo į lizdą ir džiugiai sukleketavo. Pajutęs, kad vėl gali skraidyti, gandras paliko lizdą, praskrido žemai virš kiemo, tarsi dėkodamas žmonėms už išgelbėjimą, ir nuskrido miško link. Džiaugtis nėra kada, atėjo pavasaris ir reikia sutvarkyti lizdą, kol draugė dar neatskrido.

            Visą savaitę gandras plušėjo, nešdamas į lizdą šakeles, išdžiūvusią žolę ir truputį šieno iš šeimininko tvarto. Sutvarkęs ir išpuošęs lizdą, gandras ilgai sklandydavo virš jo, laukdamas parskrendančios savo draugės. Aušra jį užklupdavo ilgesingai žiūrintį į pietus.

            Gandras kantriai laukė, jis matė, kad ir žmones kieme apėmė nerimas. Jie dažnai būriuodavosi kieme, vis nukreipdami žvilgsnius į pietų pusę ir, mosikuodami rankomis, garsiai kalbėdavo. Ir gandras ir žmonės matė parskrendant kitus gandrus, o jo draugė vis nesirodė.

            Vieną vakarą, kai laukimas jau darėsi nepakenčiamas, gandras pamatė aukštai danguje iš ūkanų išnyrant vienišą paukštį. Gandras jautė, kad tai jo draugė ir nuskrido jos pasitikti. Draugė nuskrido ilgą kelią, buvo sulysusi ir pavargusi, bet laiminga, sugrįžusi į namus ir radusi gyvą ir sveiką savo gyvenimo draugą.

            Pasiekus lizdą, gandras pirmiausia pamaitino išalkusią ir nusilpusią draugę  apdairiai iš anksto parūpinta varle. Netrukus jie abu šėliojo lizde, garsiai kleketuodami, mosuodami sparnais ir visaip staipydamiesi. O apačioje, kieme, susikibę už rankų, rateliu šoko namo gyventojai. Jie taip pat buvo laimingi.

           Dar ilgai gandrų pora vis kaleno snapais. Gal gandras pasakojo, kaip žmonės jį išgelbėjo, o draugė jam – apie sunkų tolimą skrydį, apie žuvusius jo metu gentainius, apie jų pernai išaugintus du brolius, kurie sėkmingai įveikė visas negandas, jau grįžo, sukūrė šeimas ir įsikūrė visai netoli savo tėvų. O gal jie kalbėjo apie ateitį ir būsimus vaikus. Jau užėjus nakčiai gandrai nutilo, sutūpė lizde ir, meiliai susiglaudę, užmigo.