Mažylis

                                                                                 Mažylis

     Mažylis buvo jau pagyvenęs, bet dar stiprus didžiulis senbernarų veislės šuo. Taip jį pavadinti pasiūlė juokaudama šeimininkė, kai jį, visai dar mažą, parsinešė namo šeimininkas.  Ir šeimininkas sutiko.  Mažylis nenustojo niekada stebėtis kaip jo šeimininkas lengvai sutinka su viskuo, ką sako ar daro jo moteris. Jau tada jis buvo ne visai mažas, bet sunku sulyginti su dabartiniu Mažylio dydžiu. Iš pradžių šeimininkė priekaištavo, kad parsinešė namo tokios didelės veislės šuniuką, bet ilgainiui apsiprato ir pamilo Mažylį. O šis norėjo ir mokėjo prisigerinti. Jis papirko  šeimininkus meilumu, švelnumu ir visišku atsidavimu.

     Dar namuose buvo trys maži žmogeliukai, du berniukai ir mergaitė. Jie buvo padykę, bet labai mėgo žaisti su Mažyliu. Jie kartais Mažylį ir papešiodavo ir pargriaudavo, o suvis labiausiai mėgo užsilipti jam ant nugaros ir joti, tarsi jis būtų koks ponis, o ne šuo. Bet Mažylis nepyko, atvirkščiai, jam labai patiko vaikų draugija ir jų šėliojimai. Šeimininkė ramiai juos palikdavo žaisti kieme, žinodama, kad Mažylis niekada jų niekam neleis nuskriausti.

     Jų namas stovėjo aukštokos kalvos viršūnėje, galine siena beveik atsiremdamas į mišką. Priešais namą plytėjo didelis kiemas, toliau pereinantis į atvirą aikštelę, už kurios tyvuliavo mėlynas ovalo formos ežeras. Nuo namo iki ežero buvo lengva nueiti, nes visa kelią reikėjo eiti žemyn nuolaidžiu lėkštu šlaitu, o štai grįžti buvo sunkiau. Iš šios pusės ežero krantas buvo nuolaidus, todėl čia buvo įrengta maudymosi vieta. Čia dažnai ateidavo kartu visa šeima. Žinoma, su jais visada būdavo ir Mažylis. Mažylis nelabai mėgo maudynes, bet nedvejodamas šokdavo į vandenį kartu su žmonėmis.

      Štai ir dabar visa šeima pliuškenosi vandenyje, šūkaudami ir taškydamiesi vandeniu. Du vaikai buvo įsikibę į šuns gaurus iš abiejų pusių, o Mažylis juos plukdė po ežerą. Jis buvo iš prigimties geras plaukikas. Išsimaudę visi išlipo į krantą ir išsitiesė ant žolės pailsėti. Net vaikai visiškai nurimo. Tada šeimininkė išdėstė vaišes ant pastatyto staliuko ir visi susėdo valgyti. Mažyliui pastatė dubenėlį su jo mėgiamu ėdalu ant žolės, šalia stalelio. Pavalgę visi dar labiau apsunko, bet reikėjo eiti namo. Jau vakarėjo, saulė  slėpėsi už medžių, oras sparčiai vėso. Eiti į įkalnę buvo sunku, ypač vaikams, kurie buvo visiškai nusivarę nuo kojų, todėl vyriausiąjį berniuką paėmė ant rankų šeimininkas, jaunesnįjį – šeimininkė, o mažiausioji mergaitė buvo beveik paguldyta ant nugaros Mažyliui. Šuo nešė šią naštą atsargiai, jausdamas, kad neša labai brangų šeimininkų turtą. Visą šią keistą procesiją stebėjo apuokas, palenkęs galvą, tupintis ant aukšto medžio šakos. Jis ruošėsi naktinei medžioklei.

     Kitus ežero krantus supo aukšti krantai, apaugę dideliais medžiais. Čia visa šeimyna buvo išmindžiusi takus, nes labai mėgo pasivaikščioti. Jie nematė ir nejautė miške gyvenančių žvėrių, nes

eidavo, kvėpuodavo ir kalbėdavo garsiai, tad žvėrys iš anksto traukdavosi jiems iš kelio ir pasislėpdavo miško tankmėje, medžiuose arba urveliuose. O štai Mažylis visada jausdavo, kad netoliese yra didesnis ar mažesnis gyvis ir dažnai suurgzdavo arba amtelėdavo, įspėdamas nesiartinti prie jo garbinamos ir ginamos šeimos. Žvėrys šį įspėjimą visada suprasdavo. Mažylis jau žinojo, kur slepiasi zuikiai ar stirnos, kur yra pelių ar starų urveliai, o kur barsukai ar lapės išsirausę olų labirintus. Su lapėmis Mažylis turėjo ypatingus santykius. Šios dažnai klaidžiojo šalia namų, ieškodamos maisto, o šuo jas atkakliai gindavo šalin.

     Mažylis turėjo savo namelį aptvertame voljere, o kartais miegodavo name, kartu su žmonėmis, kai vaikai įprašydavo tėvus palikti šunį name.  Kelis kartus vėlai vakare arba naktį Mažylis jautė, kad prie saugomos teritorijos priartėjo didesnis už lapę žvėris, aršiausias priešas – vilkas. Kartais net ne vienas. Tada visas šuns kūnas įsitempdavo, jis būdavo pasiruošęs kautis iki paskutiniosio atodūsio, gindamas savo šeimą. Bet to neprireikdavo, nes vilkai irgi jį jautė ir pasitraukdavo tolyn.

     Mažylis labai mylėjo savo šeimą ir buvo be galo jai atsidavęs. Jis nežinojo kitokio gyvenimo, bet jei ir būtų žinojęs, vargu ar norėtų ką nors keisti. Ypatingi jo santykiai buvo su šeimininke. Jos balsas  čiurleno tarsi gyvybės šaltinis, o rankos buvo tokios švelnios, kad, kai kažką kalbėdama, ji glostydavo šuns kailį ar kasydavo paausius, Mažylis apmirdavo iš palaimos, beveik nustodavo kvėpuoti ir būtų sutikęs čia pat baigti gyvenimą dėl dar vieno šeimininkės prisilietimo.

     Su šeimininku buvo kitokie santykiai. Šeimininkas buvo valingas, stiprus, tikras rujos vedlys. Mažylis besąlygiškai jam paklusdavo. Šeimininkas nebuvo piktas ar grubus, kartais ir paglostydavo kailį, bet jo rankos ir balsas nebuvo tokie švelnūs. Bet jie vienas kitu pasitikėjo be išlygų, o tai buvo svarbiausia. Šeimininkas labai mėgo žvejoti šiame ar netoliese esančiame kitame ežere, o Mažylis jį visada lydėdavo. Jis gulėdavo krante netoli šeimininko ir žiūrėdavo, kaip šis traukia iš ežero spurdančias dideles žuvis. Mažylis mėgo jas ir ėsti.

     Bėgo metai ir Mažylis, nors ir buvo didelis stiprus šuo, ėmė senti. Vis ilgiau jis gulėjo snausdamas saulės atokaitoje, kartais, pajautęs kokią lapę, pakėlęs galvą, tingiai amtelėdavo. Vaikai jau paaugo, pradėjo eiti į mokyklą, todėl turėjo mažiau laiko su Mažyliu pažaisti. Šuo dar ėjo lydėti pasivaikščioti susiruošusius šeimininkus, bet jau negirdėjo urvą rausiančio kurmio ar pro šalį skrendančios bites, o ir kitų garsų ir kvapų miške tarsi sumažėjo. O ir tolimesni vaizdai pradėjo lietis jo akyse. Kartais nei iš šio, nei iš to Mažylis garsiai sulodavo, tuo išgąsdindamas namiškius, o kartais paimdavo nuo stalo šeimininkų maisto, ko visą gyvenimą nebuvo padaręs. Šeimininkai ant jo nepyko ir nebarė, tik supratingai paglostydavo jam galvą.

     Vieną rytą, kai vaikai klegėdami išbėgo į mokyklą, šeimininkė juos palydėjo, o Mažylis su šeimininku liko vieni. Šeimininkas ilgai sėdėjo krėsle ir tylėjo. Vėliau paėmė meškeres, kitus daiktus, kurie aiškiai parodė, kad šeimininkas susiruošė į žvejybą. Paskutiniu metu Mažylis jau nelydėjo šeimininko prie ežero, bet šiandien šuo jautė, kad šeimininkui kažkas negerai, jis serga, todėl sukaupęs visas jėgas, Mažylis , vilkdamas neklusnias kojas, nusekė iš paskos. Šeimininkas labai dėl to apsidžiaugė, šiltai paglostė šunį ir jam padėkojo.

     Šeimininkas sėdėjo ant kėdutės, laikydamas meškerę, o šuo ilsėjosi po varginančios kelionės. Šuo buvo neramus, jis jautė pavojų šeimininkui ir vis, pakėlęs galvą, žiūrėjo į jį. Staiga meškerė nulinko, šeimininkas pašoko ir šūktelėjo iš pasitenkinimo.  Užkibo didelė žuvis. Šeimininkas pritraukė ją prie kranto ir jau siekė jos graibštu, kai staiga Mažylis šoko į vandenį. Išgąsdinta žuvis sukaupė paskutines jėgas ir, nutraukusi valą, nėrė atgal į ežerą. Šeimininkas supyko, apibarė Mažylį ir nuėjo namo. Jis nesuprato, kad šuo jaučia šeimininko negalią ir tik nori jį apsaugoti. 

     Kai kitą kartą šeimininkas susiruošė žvejoti, Mažylis vėl susiruošė jį lydėti, bet šeimininkas liepė jam likti namie, o kad tikrai nesektų iš paskos, pririšo jį prie stalo kojos. Mažylis bandė priešintis, net suurzgė, bet šeimininkė jį pakalbino, paglostė ir jis nurimo.

     Žuvis šiandien nekibo, žmogus sėdėjo ant kėdutės, kai staiga atsistojo, griebėsi už krūtinės, paleido meškerę iš rankų ir krito į vandenį. Jo veidas pamėlo ir jis nuplūduriavo tolyn nuo kranto.

     Mažylis staigiai pašoko ant kojų ir atsisuko į ežero pusę. Kažkas negerai su šeimininku, jis pavojuje. Šuo nieko nelaukęs šoko prie durų, pavadėlis nutrūko, bet durys buvo užrakintos. Laukti Mažylis negalėjo, todėl įsibėgėjo ir galingu šuoliu šoko per uždarytą langą.

     Šeimininkė buvo tolimajame kiemo gale, kai išgirdo dūžtantį stiklą ir, atsisukusi, pamatė per langą šokantį Mažylį. Ji aiktelėjo iš nuostabos, bet kai pamatė, kad šuo dideliais šuoliais pasileido prie ežero, nubėgo jam iš paskos. Šuo bėgo greitai, kaip jaunystės laikais, todėl moteris atsiliko. Kai ji pribėgo prie ežero, ištikimasis Mažylis tempė už drabužių iš ežero į krantą gyvybės ženklų nerodantį šeimininką.

     Mažylis, įvykdęs viso savo gyvenimo pareigą, visiškai neteko jėgų ir tapo viskam abejingas. Jis girdėjo sirenas, žmonių balsus, jautė, kaip jį apkabino šeimininkė ir vaikai, truputį pasidžiaugė, bet tam daugiau neturėjo jėgų. Dar Mažylis jautė, kad jis spėjo laiku ir jo šeimininkas buvo dar gyvas. O tai buvo svarbiausia. Mažylio galva ir snukis buvo kruvini, jis jautė, kaip kažkas nušluostė kraują, paskui pakėlė ir nunešė prie šeimininko. Šis jau buvo šiek tiek atsigavęs ir norėjo padėkoti savo gelbėtojui. Mažylis jautė silpną šeimininko rankos prisilietimą, švelniai tariamus žodžius ir begalinį dėkingumą. Mažylis buvo nepaprastai laimingas. Dar vėliau jis jautė, kad jį supa, toks jausmas būdavo, kai šeimininkas jį veždavo mašina. Akys buvo užmerktos ir nieko nebematė. Paskui jį kažkur nešė, jis girdėjo svetimų žmonių balsus, kažkas vale stiklų padarytas žaizdas, bet garsai ir kvapai vis tolo ir darėsi silpnesni.

     Po veterinarijos klinikos kambarį nervingai žingsniavo moteris su trimis vaikais. Už durų gydytojas tvarkė jų mylimo Mažylio žaizdas. Šuns šeimininkas atsigavo, jam pavojus nebegrėsė, todėl visa šeima susirinko čia, laukdami kito savo šeimos nario likimo. Šeimininkas dar buvo silpnas ir jo čia nebuvo. Vaikai vis prisiglausdavo prie mamos ir klausdavo – ar Mažylis išgyvens?

     Moteris pamatė anapus durų stiklo žmogaus siluetą ir priėjo arčiau durų. Durys atsidarė ir pro jas išėjo pusamžis vyras su akiniais, apsirengęs gydytojo chalatą. Jis nusiėmė akinius, nusitraukė nuo galvos skarelę, slėpusią ilgokus žilstančius plaukus,  apžvelgė visa šeimyną ir lėtai papurtė galvą.