Jotvingis (3-oji dalis)

                                         Jotvingis (3-oji dalis)

      Su broliu pasikalbėti ir jį įtikinti jaunajam jotvingiui pavyko, vos tik grįžus iš nenusisekusio žygio. Jaunesnysis brolis pats jautė, kad nepritampa prie vokiečių, fryzų ir kitų atvykėlių. Kadangi broliai nežinojo savo tikrųjų vardų, o vokiškais vadinti vienas kito nenorėjo, tai sutarė,

kad kol kas vadins vienas kitą tiesiog broliu, bet tik kai bus visiškai vieni. Nenorėjo jie bendrauti ir svetima kalba, bet savos tiesiog nemokėjo.  

      Neilgai trukus vyresniajam broliui pavyko pasikalbėti ir su sesute, kuri buvo beišauganti iš paauglystės ir taip pat turėjo sunkumų bendraujant su bendraamžiais. Ją įtikinti buvo daug sunkiau, nei brolį, ji niekaip negalėjo patikėti tokia niekšybe žmonių, kurie viešai deklaravo  meilę artimui ir gailestingumą. Galų gale įtikinti pavyko ir dabar jie visi trys žinojo savo paslaptį.

      Jaunasis jotvingis pradėjo galvoti apie pabėgimo planą, bet be gražuolės Johanos, kaip ją čia vadino, jis bėgti nenorėjo. Čia iškilo keblumų, nes ją buvo įsižiūręjęs Tiboras, jam nesisekė laimėti gražuolės palankumo, jis buvo pavydus, įtarus ir visur jis arba jo tarnai ją sekiojo, todėl buvo sunku su ja pasikalbėti vienumoje. Be to jotvingis galėjo klysti dėl Johanos ir tada viskam būtų galas. Laikas ėjo, jau artėjo žiema, reikėjo imtis ryžtingų veiksmų ir jotvingis nutarė surizikuoti. Jis paprašė sesers, kad praneštų gražuolei, jog jis, Svenas, nori su ja susitikti slaptai, vietą paskyrė bažnyčioje, po vakarinių pamaldų šoninėje navoje, jis pagalvojo, kad tai saugiausia vieta. Numatytą dieną jis apsivilko pasiskolintą iš vienuolio apsiaustą su gobtuvu ir į bažnyčią nuėjo gerokai anksčiau, pasislėpė bažnyčios šešėliuose ir pradėjo laukti. Laukimas buvo įtemptas, ji ignoruos jo žinią ir neateis, be to tai galėjo būti paskutinis jo gyvenimo vakaras. Bet ji atėjo. Pasibaigus pamaldoms žmonės išsiskirstė ir bažnyčia liko tuščia, bet ne visai. Jotvingis pamatė šešėlį netoli saves ir prie jo priėjo. Iš po gobtuvo į jį žvelgė mėlynos, pasitikinčios akys ir jis suprato, kad viskas bus gerai. Laiko jie turėjo labai mažai, tad jotvingis iš karto prakalbo. Vos tik jis pradėjo jai pasakoti apie savo ir jos kilmę, ji jį nutraukė ir greitakalbe išbėrė:

-          Aš žinau kas esu, aš lietuvė, mano vardas Rugilė, aš kilusi iš Strėvos apylinkių ir dar moku savo kalbą. Man buvo 10 metų, kai mane pagrobė su visa šeima kryžininkų žvalgų būrys ir atgabeno čia. Kas atsitiko tėvams, aš nežinau, bet mane privertė tylėti, nes pagrasino nuskriausti mano seserį, jei aš prasitarsiu, kas esu. Aš apie ją nieko negirdėjau jau daug metų ir dabar suprantu, kad aš jai niekuo negaliu padėti, todėl nieko netrokštu labiau, kaip iš čia pabėgti. Aš seniai stebiu tave ir supratau, kad tu ne fryzas, tik pati bijojau tau tai pasakyti. O ir šiaip bėgčiau su tavimi bet kur.

      Sušilo jaunuolio širdis nuo tokių žodžių, bet jie jau turėjo skirtis, todėl tik sutarė palaikyti ryšį per jo seserį ir Rugilė išėjo. Jaunuolis dar ilgai stovėjo šešėlyje, skęsdamas savo jausmuose ir įsiliepsnojusioje viltyje.

       Artėjo žiema, dažnai vykdavo medžioklės. Abu broliai taikliai šaudė iš lankų, todėl pastoviai dalyvaudavo medžioklėse. Tai atitiko jų planus, nes jie galėjo nevaržomi stebėti apylinkes, kalbėtis ir kurti pabėgimo planą. Vyresnysis jau buvo praėjęs kelią į rytus, viską stengėsi įsiminti ir žinojo, kuria kryptimi reikia eiti link savo tikrųjų namų. Bet žinoti buvo per maža, reikėjo kaip reikiant pasiruošti šiam pabėgimui, persekiojimas tikrai vyks. Kiekvienos medžioklės metu broliai stengėsi nuklysti kuo toliau į rytus,kad išžvalgytų kuo daugiau kelio.

      Vienos medžioklės metu vyresnysis brolis pamatė lapę, nusitaikė į ją ir paleido iš lanko strėlę. Jis nepastebėjo plonos gluosnio šakelės, ją kliudė, tad šūvis buvo ne visai tikslus ir lapę tik sužeidė. Lapė nubėgo link netoliese čiurlenančio upelio ir dingo brūzgynuose, o medžiotojas nusekė jai iš paskos, juk negalima palikti sužeisto gyvūno. Sekdamas kraujo pėdsaku, jaunuolis net ropodamas upelio dugnu pateko į gilią griovą, visiškai uždengtą augmenijos ir pamatė įėjimą į urvą, kur pasislėpė lapė. Jaunuolis įlindo į urvą, kuris viduje buvo gana erdvus, ir suprato, kad jiems nusišypsojo sėkmė, šis urvas buvo tikras lobis. Čia bus galima pasislėpti, įėjimo iš niekur nesimato, net šunys neužuos pėdsakų, nes į urvą galima patekti tik brendant upeliu. Urvo kampe gulėjo sužeista lapė, jaunuolis ją pribaigė ir šypsodamasis nuėjo link kitų medžiotojų, prieš tai gerai apžiūrėjęs aplinką ir likęs dar labiau patenkintas.

      Kitų medžioklių ir išvykų metu abu broliai į rastą urvą slapta nešė ir slėpė maisto atsargas, darbužiius bei keletą durklų. Kartą vyresnėlis atėjo vienas ir nustebo radęs urve net lanką su strėlėmis, jaunėlis pasistengė. Kai atsargų buvo pakankamai paslėpta, beliko sugalvoti kaip nepastebėtiems išeiti iš pilies.

       Žiema pasitaikė bjauri, daug snigo, lijo, siautėjo vėjas, buvo daug atlydžių. Kelių nebuvo, todėl jokie žygiai į rytus buvo neįmanomi. Dėl tos pačios priežasties jotvingiai laukė pavasario. Abu broliai svarstė visokius išėjimo iš pilies variantus, bet nei vienas nepasirodė tinkamas, tai kėlė jiems nerimą. Artėjo pavasaris ir reikėjo plano. Su Rugile susitikti nepavyko, jie abu suprato, kad tai nepaprastai pavojinga, todėl kantriai laukė savo laiko. Tik kartais apsikeisdavo trumpomis žinutėmis per jaunuolio seserį ir tai palaikė jų viltį.

       Vieną naktį vyresnysis brolis nemiegojo, nes įtemptai galvojo apie Rugilę, apie pabėgimą, todėl atsikėlė ir priėjo prie lango. Lauke buvo tamsu, bet jis pastebėjo tarp trobų šmėkštelint žmogystą. Ji slėpėsi ir aiškiai nenorėjo būti pastebėta, jos žingsniai buvo netvirti. Vėjas jai nuo galvos nuplėšė gobtuvą, ir jotvingis pamatė skustą galvą. Vienuolis - suprato jotvingis ir pamąstė. Ką jis veikia naktį, iš kur pareina, aiškiai išgėręs, ir kaip pareina, jei pilies vartai nakčiai uždaromi? Šyptelėjo jaunuolis sau – juk ir vienuoliams reikia gyvenimiškų malonumų, o jų už pilies sienų esančiame miestelyje netrūko.

       Kitą vakarą jotvingis pasiruošė ilgam laukimui ir nutarė pasekti vienuolį, jei tik jis pasirodys. Laukti reikėjo neilgai. Vos tik sutemo, jotvingis vėl pamatė tą patį vienuolį, sėlinantį visiškai į kitą pusę, nei pilies vartai. Pačiame pilies kiemo kampe buvo pastatyta keli palaikiai pastatai, kur buvo suversti retai naudojami rakandai, vienuolis įsispraudė tarp dviejų sienų, patraukė keletą daiktų, užgriozdinusių praėjimą ir dingo jotvingiui iš akių. Jaunuolis priėjo arčiau ir rado užmaskuotas pilies sienoje nedideles dureles. Slaptas išėjimas! Durys buvo užrakintos, storos, tad reikėjo gauti raktą.  Prisiminęs, kaip vakar atrodė grįžtantis vienuolis, jaunuolis suprato, kad tai nebus sunku. Ir iš tikrųjų, po ilgoko laukimo, jaunuolis palaukė, kol girtas vienuolis užrakino duris ir ištraukė raktą jam iš rankų, kai šis bandė jį įsidėti į apsiausto kišenę. Vienuolis buvo tiek prisilinksminęs, kad net nepastebėjo, kad nebeturi rakto. Jotvingis iškart suprato, kad jiems atsivėrė kelias į namus.

       Rugilė per seserį jotvingiui perdavė žinutę, kad pilyje yra dar vienas lietuvis, jis taip pat buvo pagrobtas, jo vardas  Hansas, bet visi vadino Lokiu, nes stotu ir jėga jis tikrai priminė lokį. Jotvingis su juo pasišnekėjo ir sutiko, kad jis bėgs kartu.

       Pabėgimą numatė tą dieną, kai vyks pavasario šventė. Bus daug žmonių, šurmuliuos mugė, liesis gėrimai ir šiame chaose bus lengviau išnykti.  Bėdų galėjo kilti su Rugile, tiksliau su Tiboru, kuris visai suįžūlėjo. Jotvingis perdavė Rugilei žinutę, kad ji numatytą vakarą atviliotų Tiborą į tamsų pilies kampą, šalia kurio buvo slaptos durys. Abu broliai ir sesuo bei lietuvis-lokys susirinko į sutartą vietą ir ėmė laukti Rugilės. Lietuvis su savimi atsinešė stambią kuoką, kuri labiau panėšėjo į rastą pastorintu galu., broliai buvo ginkluoti kalavijais.

       Tiboras jau buvo gerokai įkaušęs, kai jam pasivaideno, kad šiandien jam pasiseks galų gale. Rugilė buvo meili, šypsojosi ir viliojo jį tolyn nuo minios į tamsius užkaborius. Tiboras patenkintas šiepėsi ir leidosi nuvedamas į pilies kiemo kampą. Kai jau norėjo griebti Rugilę į glėbį, jis pamatė besislepiančius jotvingius su apsiaustais, akivaizdžiai susiruošusius kelionei. Tiboras griebė už kalavijo rankenos, sušuko – kas čia.. Bet daugiau nieko nespėjo, jis buvo galingo stoto, bet iš šešėlio iššoko dar galingesnis vyras, trenkė Tiborui kuoka ir šis sudribo kaip maišas.  Tiboras, atsibeldęs iš Tolimos Brėmeno žemės plėšti ir žudyti, pats baigė savo niekingą gyvenimą. Bėgliai paslėpė kūną didelėje, senoje, aplūžusioje statinėje, dar užmetė ant viršaus įvairių daiktų, negreit kūną čia kas nors ras.

     Vyresnysis brolis atrakino duris, praleido visus į priekį, išėjo pats, užrakino duris ir visi patraukė link miško. Pamiškėje visi paskutinį kartą pažvelgė į buvusį savo kalėjimą ir žengė į mišką. Niekas jų nepastebėjo, bet tai tik laiko klausimas, tad bėgliai turėjo skubėti. Miške buvo tamsu, ėjimą dar apsunkino lietus, bet broliai buvo gerai įsiminę kelią, todėl galėjo keliauti ir tamsoje. Iki aušros jiems būtinai reikėjo pasiekti urvą-slėptuvę, persekiotojai bus raiti, su šunimis, pabėgti neįmanoma, bet galima juos apgauti. Lietus trukdė, bet tuo pačiu nuplovė visus pėdsakus.

      Urvą jie pasiekė auštant, visi į jį sulindo, persirengė sausais drabužiais ir sugulė pamiegoti.

Vyresnysis brolis liko budėti, jis žiūrėjo į miegančią Rugilę ir tikėjimas, kad jiems pavyks, padvigubėjo. Po kelių valandų tylos jis girdėjo žmonių balsus, arklių žvengimą, lojančius šunis, bet ilgainiui garsai nutilo. Visi bėgliai nubudo, pavalgė, bet nutarė čia praleisti dar kelias dienas, kad persekiotojai pasitrauktų visiškai. Visi buvo labai, labai laimingi.

       Rugilės ir jotvingio akys susitikdavo vis dažniau ir abu suprato, kad jie jau priklauso vienas kitam.