Jotvingis (6-oji dalis)

                                         Jotvingis (6-oji dalis)

            Rugilės ir Gedotės vestuvės nebuvo prašmatnios, jie patys nieko neturėjo, o ir aplinkiniai gentainiai gyveno nepritekliuje. Kraštą alino padažnėję kryžininkų ir mozūrų antpuoliai, žmones vargino nežinomybė dėl savo ateities, jie net dalį dirbamų laukų apleido, nes nebuvo kam juos apsėti.

Bet vestuvės buvo iš meilės, nuoširdžios, žiūrėdamas į juos abu, kiekvienas iš čia atėjusių, nusišypsodavo. Pasveikinti jaunavedžių susirinko aplinkinių kaimų ir pilių gyventojai ir visi atnešė  jiems dovanų.

           Štai jų giminaitis Jogilas su Eigaile padovanojo jiems šuniuką iš naujos vados, jį atlydėjo ir jo motina, pilko kailio ir protingų akių vilkšunė. Gedotė iš karto jį pavadino Vilku, taip pagerbdamas savo vaikystės draugą.

            Visus nustebino kilties, kuriai priklausė ir jie patys, vadas Kontgirdas, padovanodamas juodą puikų eržilą Gedotei ir romesnę baltą kumelę Rugilei. Jie mokėjo elgtis su arkliais, todėl čia buvo iš visų geriausia dovana. Vėliau jie kartu jodinėdavo, kalbėdamiesi apie viską ir skęsdami savo laimėje.

             Jaunieji dar gavo dovanų namų apyvokos reikmenų, drabužių, o Rugilė  ir papuošalų, bet didžiausia dovana buvo gentainių draugystė. Bėgliai jau tikrai buvo namie.

            Jogilas su Eigaile pasiūlė jauniesiems persikelti gyventi pas juos, į Giraitės pilį, bet šie nutarė pasilikti su vaidila Vaištautu ir draugais, nes mokymasis dar  nebuvo baigtas. Pora įsikūrė šalia Alko, atskirame namelyje, kurį padėjo sutvarkyti gausus talkininkų būrys.

             Pasibaigus iškilmėms, žymesnieji vyrai susirinko pasitarti prie šventos ugnies. Žinios buvo neramios, tiek kryžininkai, tiek mozūrai skverbėsi vis giliau į jotvingių krašto gilumą, apsiginti jotvingiai nepajėgė ir vis traukėsi į rytus. Toliausiai vakaruose vis dar laikėsi Šiurpilio pilis, kuri buvo galingai įtvirtinta, o jai vadovavo vienas iškiliausių jotvingių vyrų – Skomantas. Laikėsi dar kelios kiltys, kurioms vadovavo kiti jotvingių vadai – Stabis, Barta, Komotas ir kiti. Čia Gedotė iš Kontgirdo sužinojo, kad Lietuvos karalius Mindaugas, juos pardavęs kryžininkams, nužudytas, o Didžiuoju Kunigaikščiu tapo Traidenis, kuris kryžininkų nekentė. Atsirado viltis, kad gal lietuviai padės. Dar labiau kentėjo broliai prūsai, kuriuos kryžininkai faktiškai jau buvo nukariavę. Prūsai patys prašė jotvingių pagalbos. Kontgirdas pranešė, kad ateinantį pavasarį Rudaminos pilyje rinksis visų jotvingių kilčių vadai tartis, kaip visiems kartu išvyti kryžininkus ir mozūrus iš savo krašto. Kontgirdas į pasitarimą pakvietė ir Gedotę, nes šis gerai pažinojo priešą.

             Kai visi svečiai išsiskirstė, mokymasis vyko toliau. Į pagalbą Vaištautui, išgirdęs, kad Trako miško Alkas atgijo, atėjo dar vienas vaidila - Garbus. Su savimi jis atsivedė mokinį, jauną vaikiną Suvingį. Pasirodė, kad Garbus bendrauja su lietuvių kriviais ir gerai moka jų kalbą.

             Dar tą patį vakarą, po vakarienės, Gedotė kreipėsi į Garbų:

-          Mes norime išmokti ir lietuvių kalbą. Ar išmokysi mus? Rugilė ir Vaištautas tau padės.

Garbus buvo jaunesnis už Vaištautą, jo ilga barzda dar tik vietomis puošėsi sidabru, o pats

buvo dar stiprus vyras. Jis mąsliai pažiūrėjo Gedotei į akis ir ištarė:

-          Jei tik norite.

Gedotė padėkojo Garbui ir visus paeiliui nužvelgė. Rugilė pritariamai linktelėjo galvą, ji

apsidžiaugė, kad galės prisiminti savo kalbą. Apsidžiaugė ir Lokys. Tik Skurdas su Jostaute sutiko šią žinią gana abejingai. Tada Gedotė atidžiai įsižiūrėjo Skurdui į akis ir pasakė:

-          Tau, broli, lietuvių kalbą reikia  išmokti ypač gerai.

Visa kompanija jau buvo pripratusi, kad Gedotė buvo jų lyderis, dažnai priimdavo sprendimus,

todėl niekas dėl to nesiginčijo.

             Ruduo buvo šiltas ir ramus, Rugilei ir Gedotei tai buvo nuostabiausias  laikas, žiūrint į juos, galima buvo patikėti, kad jų medaus mėnesis truks visa gyvenimą.

             O ir kiti jaunuoliai buvo patenkinti, jie visi jau kalbėjo savo kalba, dažnai nukeliaudavo į aplinkinius kaimus ir pilis pasižvalgyti, rado naujų draugų. Dažnai visa kompanija dalyvaudavo medžioklėse ir šventėse, Vaištautas tam neprieštaravo, nes mokymasis vyko sklandžiai, gal tik su lietuvių kalba buvo sunkiau.

             Per visa rudenį  ir įpusėjus žiemai kryžininkai iki šių vietų neatkeliavo, girdėjosi gandai, kad prūsai susivienijo ir sukilo prieš užkariautojus. Kryžininkai visas jėgas metė prieš prūsus, tad jotvingiai gavo atsikvėpti. Skomantas, pakvietęs Kontgirdą ir dar porą vadų, surengė žygį prieš mozūrus, juos sumušė, tai ir iš tos pusės buvo ramu.

             Per visus šiuos pasikeitimus labiausiai nukentėjo Jostautė. Ji jau beveik suaugo, jai dažnai keisdavosi nuotaika, o paskutiniu metu ji neturėjo su kuo pasikalbėti. Iki Rugilės vestuvių jos abi gyveno kartu, dažnai bendravo ir daug laiko leisdavo drauge. Rugilei išėjus, Jostautė neteko draugės, o gal ir mamos, kurios ji niekada neturėjo. Žinoma, jos liko draugėmis, bet kartu laiko leisdavo daug mažiau. Jostautei buvo sunku dar ir dėl to, kad jai labai patiko bendražygis Lokys, tik rodos jis į tai nekreipė dėmesio. Jostautė buvo drovi mergina ir nežinojo, kaip parodyti savo jausmus Lokiui. Jei tik ji būtų žinojusi, kad Lokys jau seniai jaučia tą patį, tik jis buvo tylenis ir dar drovesnis. Jie abu  buvo nepatyrę ir ženklų skaityti nemokėjo.

              Vieną šaltoką žiemos dieną Jostautė liko viena. Rugilė buvo peršalusi, Gedotė, žinoma ją slaugė, Lokys ir Skurdas buvo išėję pamedžioti, o Vaištautas, Garbus ir Suvingis užsiėmė dvasiniais reikalais. Jostautei norėjosi šaukti visam pasauliui, kaip jai negerai, ji nerado sau vietos, visi rankdarbiai krito iš rankų. Jai labai norėjsi pamatyti Lokį, gal net jam ką nors pasakyti, tad ji apsirengė žieminiais drabužiais, paėmė Rugilės kumelę ir išjojo į mišką. Gal pavyks sutikti Lokį? Rugilė leisdavo Jostautei jodinėti, tai nieko neįprasto čia nebuvo.

              Jostautė pasileido šuoliais miško takais, šaltas vėjas atvėsino jos įkaitusią galvą, ant galvos ir veido kartais užkrisdavo sniegas nuo medžių šakų ir jai pasidarė geriau. Jai patiko taip lėkti nieko negalvojant ir ji net nepastebėjo, kaip atsidūrė miško pakraštyje. Jaunoji jojikė sustabdė kumelę ir apsižvalgė. Jie stovėjo miško pakraštyje ant pakilumos, o priešais driekėsi ilga nuožulni loma, užsibaigianti nedidele kalvele. Viskas buvo padengta sniegu, tik balta dykynė vietomis buvo perkirsta žvėrių pėdsakais. Besigrožėdama vaizdu, Jostautė visai apsiramino ir, pagalvojusi apie Lokį, nusišypsojo. Pagalvojo, kad reikia jam parodyti, pasakyti, kaip ji jaučiasi, ir gal viskas bus gerai. Taip nutarusi, ji jau norėjo apsukti kumelę ir joti atgal, kai išgirdo triukšmą miške ir suprato, kad jis vis artėja. Kažkas didelis ir labai greitai brovėsi per mišką. Nespėjo Jostautė nieko nuveikti, kai visiškai netoli iš miško iššoko didelis briedis, jis bėgo ne šiaip sau, jį vijosi gal tuzino vilkų gauja. Briedis, išbėgęs į pliką lauką, kur buvo daugiau sniego, suprato, kad pabėgti neįstengs, todėl bandė pasukti atgal į mišką, o raitelė su kumele atsidūrė tiesiai jo kelyje. Kumelė  buvo sunerimusi jau nuo triukšmo, o dabar visai paklaiko ir pasileido šuoliais atgal į mišką. Jostautė nebuvo patyrusi jojikė, todėl nesuvaldė kumelės, neišsilaikė balne ir krito į sniegą. Kumelė triukšmingai dingo miške ir Jostautė liko viena. Ji susimušė petį ir koją, bet, prisiminusi kas link jos artėja, pašoko. Apsidairiusi pamatė, kad pavojaus nėra, vilkai atkirto kelią briedžiui į mišką ir dabar glaustu puslankiu vijo jį per gilų sniegą. Briedis jau buvo pailsęs, tad atomazga buvo greita.

          Jostautė suprato , kad pateko į bėdą, susiorientavo, į kurią pusę eiti ir šlubčiodama nužingsniavo Alko link. Ji žinojo, kad nujojo toli, todėl eiti reikės ilgai ir sunkiai. Prieš įeidama į mišką dar pamatė, kad dangų vakaruose uždengė didžiulis juodas debesis, vėjas ėmė stiprėti ir pradėjo nešioti sniegą.

          Audra Jostautę užklupo einant ilgu ožnugariu, medžiai gailiai sudejavo, vėjas smogė į veidą, užgniauždamas kvapą, ir pasipylė sniegas. Jostautei teko nusileisti į daubą, kad apsisaugotų nuo kiaurai košiančio vėjo, aplinkui siautė sniego debesys, medžiai vaitojo, visiškai nesimatė kur eiti. Merginos koja sutino, ji nebegalėjo eiti, o ir nebežinojo kur. Jostautė suprato, kad paklydo. Ji priėjo didžiulį ąžuolą, kurio šaknys stačiame šlaites sudarė lyg žeminę ir ten pasislėpė. Jostautė nutarė pralaukti čia pūgą, vėjas čia neužpūtė, bet vistiek buvo gana šalta, o sniegas vis krito.

           Skurdas ir Lokys grįžo iš medžioklės jau prasidėjus  audrai. Medžioklė buvo sėkminga, Skurdas nušovė elnią, o Lokys pats vienas jį parnešė, užsimetęs ant pečių. Lokys vis dar stebino aplinkinius savo jėga. Jie abu linksmai ir garsiai šnekučiavosi, dalindamiesi medžioklės įspūdžiais. Išgirdęs šurmulį, jų pasitikti išėjo Gedotė. Nespėjus jiems net aptarti sėkmingos medžioklės, pasigirdo kanopų beldimas ir iš sniego sienos išniro balta Rugilės kumelė. Ji buvo pabalnota, bet raitelio nebuvo. Nustebo visi tai pamatę. Rugilė guli lovoje, o jos kumelė viena laksto po mišką. Lokys sušuko:

-          Jostautė!

            Ir visi puolė jos ieškoti, o pamatę, kad nėra jos žieminių drabužių, suprato, kad Jostautei kažkas atsitiko. Visi, trumpai pasitarę, išėjo jos ieškoti. Prie trijų jaunuolių prisidėjo ir Garbus su Suvingiu. Vaištautas pasiliko su Rugile, jam jau buvo per sunku klampoti po sniegą. Gelbėtojai pasiskirstė paieškos kryptis, iškart suprato, kad susišūkauti per audrą nepavyks, todėl sutarė, kad po valandos –kitos visi grįš atgal.

           Pirmas sugrįžo Suvingis, netrukus grįžo ir visi kiti, bet nei vienas nieko guodžiančio negalėjo pasakyti. Visi buvo snieguoti nuo galvos iki kojų ir peršlapę. Gedotė  pro sukąstus dantis pratarė:

-         Reikia visiems pailsėti, per tokią audrą ir tamsoje mes nieko nerasime. Palauksime kol nurims

audra ir auštant eisime ieškoti toliau.  

            Sprendimas buvo protingas, niekas jam neprieštaravo ir visi prislėgti išsiskirstė.

         Lokys ilgai sėdėjo, savo didžiulėmis letenomis suėmęs galvą ir mąstė. Kažkur ten, tamsoje, šaltyje yra Jostautė, jo garbinama mergina, o jis niekuo negali jai padėti! Į kurią pusę ji galėjo nujoti?

Lokys dažnai stebėdavo Jostautę ir prisiminė, kad dažniausiai ji jodavo į vakarus nuo Alko. Jis nebegalėjo čia likti iki aušros, tad, nieko niekam nesakęs, Lokys įsisiautė į kailius ir išėjo į pūgą. Truputį pastovėjęs ir apsipratęs su audra, jis pasuko link Gedotės ir Rugilės būsto ir pašaukė Vilką. Šis netrukus išlindo iš guolio ir, vizgindamas uodegą, pribėgo prie Lokio. Vilkas buvo dar labai jaunas šuo, bet jau ūgtelėjęs ir protingas. Jo uoslė ir klausa gali praversti. Lokys pakvietė šunį eiti drauge, pasuko į vakarus ir dingo sniego verpetuose.

           Jostautė sėdėjo susigūžusi po ąžuolo šaknimis ir klausėsi vaitojančio miško. Jai buvo labai šalta ir norėjosi užmigti. Ji žinojo, kad užmigti negalima ir su tuo kovojo. Laikas bėgo ir jai darėsi vis sunkiau. Audra pradėjo rimti ir Jostautė atkuto. Ji bandė išlįsti iš slėptuvės ir atsistoti, bet koja buvo visiškai sustingusi ir neklausė. Mergina vėl susirangė slėptuvėje ir, kaip galėdama garsiau, pašaukė. Bet miške dar buvo triukšminga ir jos niekas negalėjo girdėti. Nurimus vėjui ir nustojus snigti, išlindo mėnulis ir oras greitai pradėjo šalti. Pašaukus dar kartą, jai toli atsiliepė vilkas, po jo antras ir trečias. Būrėsi gauja.

           Lokys brovėsi per mišką, vis pašaukdamas Jostautę, ir labai apsidžiaugė, kai audra nurimo. Išlindus mėnuliui, mėnesienoje jau šį tą galima buvo įžiūrėti ir išgirsti. Lokiui iš naujo atgimė viltis, jam grįžo jėgos. Ir tada jis išgirdo vilko kauksmą, garsas atsklido iš toli, bet jam atsakė kitas, jau iš arčiau, po to dar vienas. Vilkai būrėsi medžioklei. Lokys dėl savo gyvybės nebijojo, bet jeigu Jostautė dar gyva, jai iškilo rimtas pavojus. Lokys dar ryžtingiau žengė pirmyn, vis paragindamas šalia einantį Vilką.          

           Jostautė žinojo, kad jos tikrai ieškos, todėl, sukaupusi paskutines jėgas, vis sušukdavo. Dabar per nurimusį šaltą mišką, garsas sklido toli. Bet jėgos kiekvieną minutę seko.

            Lokys įkopė į stačią kalvelę ir sustojo atsipūsti, kai pamatė, kad Vilkas irgi sustojo, sustingo, o jo ausys sukiojosi, tarsi gaudydamos Lokiui negirdimą garsą. Staiga abi jo ausys nukrypo į tolumoje esantį slėnį ir šuo nubėgo ta kryptimi sulodamas, tarsi kviesdamas Lokį bėgti kartu. Antro raginimo Lokys nelaukė. Vilkai staugė vis arčiau.

            Jostautė bandė dar kartą sušukti, bet jėgų tam jau nebeužteko. Prieš nualpdama dar pamatė kažkokį šešėlį, besibraunantį į jos slėptuvę, ir pajuto kažką šiurkštaus ir šilto prie savo veido.

           Dar gerokai prieš aušrą prie Alko susirinko visi jo gyventojai, išskyrus Rugilę, ir pasigedo Lokio. Jie suprato, kad Lokys bus išėjęs ieškoti Jostautės vienas. Taip pat niekur nebuvo ir Vilko. Nelaimės nuojauta visus vertė paskubėti. Bet niekur skubėti neteko. Iš prietemos iššoko šuo, linksmai skalydamas, o jam iš paskos, vos vilkdamas kojas, ėjo Lokys. Ant rankų jis nešė Jostautę be gyvybės ženklų.

           Jostautė atsigavo tik po trijų dienų. Buvo šviesu ir šilta. Ji gulėjo po kalnu kailių ir nesuprato kur esanti. Pirmiausia ji išvydo šalia lovos sėdintį Lokį, o toliau matėsi keli išskydę veidai. Ji išgirdo kažką šūktelint:

-          Ji atsibudo!

Tuoj priėjo senyva moteris su garuojančiu kaušu rankose, priglaudė kaušą prie lūpų ir liepė

gerti.  Ji buvo žiniuonė, pakviesta padėti Jostautei. Žolelių gėrimas buvo kartokas, bet jo išgėrus, Jostautė pasijuto stipresnė, pamatė visus draugus, susirinkusiui jos aplankyti, ir staiga viską prisiminė – nerimą, jojimą, pabėgusią kumelę, pūgą. šaltį, vilkų staugimą, kažką šilto prie veido ir visišką tamsą. Sukaupusi jėgas ji paklausė:

-          Kaip aš  atsidūriau namie?

Gedotė, kaip visada, ėmėsi iniciatyvos ir viską papasakojo. Baigdamas pridūrė:

-          Vilkui ir ypač Lokiui turi būti dėkinga už išgelbėjimą. Matyt tu jam labai rūpi, jei jis,

nebodamas nei audros, nei tamsos, nei kitų pavojų, išėjo tavęs ieškoti ir rado, padedamas Vilko. Be to jis visa laiką slaugė tave, nieko prie tavęs neprileisdamas.

            Jostautė pažvelgė į Lokį, kuris sėdėjo visiškai suvargęs ir sumišęs, ištarė trumpą, bet nuoširdų:

-          Ačiū, Loky, - ir paėmė jo didelę, bet švelnią ranką.

Lokys visas išraudo kaip vėžys, bet žvilgsnio  nuo merginos atitraukti negalėjo. Jie abu

pamiršo, kad yra ne vieni, išorinis pasaulis jiems tiesiog išnyko.

            Rugilė atsargiai suėmė Gedotės ranką, spustelėjo ją, ir nežymiu galvos judesiu parodė į duris. Jie išeidami ir kitiems parodė, kad padarytų tą patį.

            Įsimylėjėliai to net nepastebėjo.

            Tądien Jostautė galutinai suaugo.