Jotvingis (8-oji dalis)
Jotvingis (8-oji dalis)
Giraitės pilį, taškydamas pažliugusią
žemę, prijojo vienišas raitelis. Sargybos jis iškart paprašė nuvedamas pas
pilies vadą Gedotę. Gedotė nedelsdamas jį priėmė. Raitelis nusilenkė ir ištarė:
-
Vadas Kontgirdas kviečia tave po trijų dienų į
Rudaminos pilį, kur susirinks visi jotvingių
vadai pasitarti. Ką man
perduoti vadui Kontgirdui?
Gedotė tuoj pat atsakė:
-
Perduok vadui Kontgirdui, kad aš, lydimas savo karių,
atvyksiu laiku.
Gedotė pasikvietė
Audangą, liepė pasirūpinti pavargusiu raiteliu ir jo žirgu, o pats pasikvietė
artimiausius bendražygius –
Skurdą, Lokį, dar porą karių iš pilies, kad pranešti jiems šią naujieną. Prie
jų, pasirūpinęs pasiuntiniu, prisijungė ir Audangas. Visi jie sudarys Gedotės
palydą į Rudaminos pilį. Audangas jau spėjo prisirišti prie naujojo pilies vado
ir jį pamėgo, žinoma jis neužmiršo ir senojo vado Jogilo, bei visokeriopai
stengėsi padėti Eigailei ir našlaičiais likusiems jo vaikams.
Po trumpo pasitarimo su
bendražygiais Gedotė nuskubėjo pas Rugilę pasakyti jai, kad teks kelioms
dienoms išsiskirti. Po vestuvių jiems išsiskirti teko pirmą kartą.
Nedidelis ginkluotas raitelių
būrelis artėjo prie Rudaminos pilies. Gedotei ir jo bendražygiams, išskyrus
Audangą, kuris čia lankėsi ne kartą, net kvapą užgniaužė šios pilies
didingumas. Pilis buvo pastatyta aukštos, masyvios kalvos viršūnėje, ją juosė
griovių ir pylimų sistema,, buvo įrengtas pakeliamasis tiltas, o įėjimą į pilį
saugojo galingi vartai, kurie šiuo metu buvo atidaryti. Pilį supo aukštos sienos, jos buvo padarytos iš dviejų rąstų
eilių, tarp jų pripylus plūktos žemės ir akmenų. Aukštai virš sienų kilo pilies
bokštai. Gedotė, Skurdas ir Lokys užaugo mūrinėje kryžininkų pilyje, bet ji
negalėjo prilygti savo didingumu Rudaminos piliai. Bėda buvo tik ta, kad
Rudaminos pilis buvo medinė, ją buvo lengviau išgriauti ar padegti. Gedotei
šmėstelėjo mintis, kodėl jotvingiai nestato mūrinių pilių, bet ji greitai
išgaravo, nes jie įjojo į pilies kiemą. Kiemas buvo erdvus ir pilnas žmonių. Gedotė greitai žinovo
žvilgsniu įvertino pilies sienų tvirtumą, karių ginkluotę bei žirgus ir
patenkintas nusišypsojo. Viskas buvo nepriekaištinga, ginkluote jotvingių
kariai nenusileido kryžininkams, gal tik šarvus ne visi turėjo patikimus. Kiemo
viduryje buvo įrengtas aukuras, kuriame degė ugnis, o ją prižiūrėjo vaidila.
Vos įsikūrus ir pailsėjus, pilies
šauklys pakvietė Gedotę į didžiąją pilies menę pasitarimui.
Jo palydovai liko laukti.
Menėje prie ilgų skobnių ir
pasieniais ant suolų jau buvo susėdę visos jotvingių genties didžiūnai. Iš
didžiųjų jotvingių vadų Gedotė pažinojo tik Kontgirdą, bet netrukus buvo
supažindintas su visais ir pristatytas pats. Rudaminos pilies šauklys sušukdavo
didžiūno vardą, šis, atsistojęs, žengė į priekį ir visiems linktelėjęs galvą,
prisistatydavo. Gedotė susikaupęs stebėjo ir džiaugėsi galėdamas pamatyti
didžiuosius vadus.
Pirmiausia buvo pristatytas
Skomantas, vienos iš galingiausios kilties vadų, šios kilties centras buvo
galinga Šiurpilio pilis, kurios nei kryžininkai, nei mozūrai dar nepajėgė
užkariauti. Skomantas buvo aukštas, galingai sudėtas vyras. Jis puikiai mokėjo
kautis ir ne vieną mūšį buvo laimėjęs vienas pats, pakviesdamas priešų vadą į
dvikovą ir jį nugalėdamas. Net gerai ginkluoti ir įgudę kryžininkų riteriai
dvikovų su Skomantu vengė. Jotvingių kariai jį tiesiog mylėjo.
Kitos jotvingių kilties vadas
Komotas buvo stambus, net nutukęs dar jaunas vyras. Jis buvo veidmainiškas,
dažnai sudarydavo tik jam vienam naudingus susitarimus tai su mozūrais, tai su
kryžininkais. Kiti jotvingių vadai jo nemėgo ir juo nepasitikėjo, bet teko jį
priimti, nes jis buvo teisėtas vienos iš kilčių vadas.
Toliau buvo pristatyti vadai – Kontgirdas, Stabis, Barta, žinoma ir
Gedotė, bei kiti.
Pristačius visus dalyvius, iš savo
vietos pakilo Kontgirdas ir, naudodamasis šeimininko teisėmis, prakalbo:
-
Sveikinu visus susirinkusius čia, Rudaminos pilyje,
jotvingių vadus. Mes čia susirinkome,kad
bendromis jėgomis sustabdytume priešus, besiveržiančius į
Jotvos žemę, kryžininkus iš vakarų, mozūrus iš pietvakarių ir haličėnus bei
lenkus iš pietų. Kaip matome, priešų yra daug, tad mums reikia susitelkti
patiems ir paieškoti sąjungininkų. Mūsų broliai prūsai mums padėti negali, nes
juos beveik nukariavo kryžininkai, jų vadai atsiuntė į šį susirinkimą savo
atstovą Eibutą – Kontgirdas linktelėjo galvą ir jam iš kairės atsistojęs nusilenkė
visiems jaunas prūsas, - vėliau mes jį išklausysime. Taip pat čia yra Didžiojo
Lietuvos kunigaikščio Traidenio atstovas Vaišnora – Kontgirdui iš dešinės
atsistojo barzdotas lietuvis – ir jį išklausysime vėliau. Tuo tarpu siūlau
visiems vadams pasakyti savo nuomonę.
Skomantas atsistojo, apžvelgė visa
menę ir garsiu balsu prabilo:
- Siūlau nieko nedelsiant smogti priešams iškart
keliomis kryptimis. Aš su Bartu ir Stabiu galime užpulti bendromis jėgomis
mozūrus pietvakariuose, tuo metu Kontgirdo ir Gedotės pulkai galėtų užpulti į
pietus esančius priešus. Kai susitvarkysime su šiais priešais, reikia vienytis
visiems jotvingiams ir prūsams ir išvyti kryžininkus. Toks mano pasiūlymas.
Skomantas atsisėdo, o į jo vietą
stojo Komotas:
-
Jei prieš visus kariausime, pralaimėsime. Aš siūlau
visiems apsikrikštyti ir gyventi taikoje su
kryžiuočiais. Jie leis mums
gyventi savoje žemėje, tik dievas bus kitas. Toks mano pasiūlymas.
Menė suošė, pasigirdo
nepritariančiųjų balsai, iš kampo pasigirdo “Išdavikas”, bet Kontgirdas pakėlė
ranką, visus nuramino ir tare:
-
Tegul pasisako kiti vadai.
Vėlesni kalbėtojai
– Barta, Stabis ir kiti iš esmės pritarė Skomanto pasiūlymui, nei vienas
nepalaikė Komoto.
Kai kalbėtojų srautas išseko,
Kontgirdas vėl prakalbo:
-
Mūsų tarpe yra labai jaunas, bet jau daug išgyvenęs
karys Gedotė, kuris, kaip žinote, buvo
pagrobtas vaikystėje iš
Paveisininkų pilies apylinkių ir užaugo pas kryžininkus, bet sugebėjo iš jų
išsilaisvinti ir grįžo namo. Gedotė šiuo metu yra nedidelės Giraitės pilies
vadas, o jo tėvas buvo vienas iš mūsų kilties vadų ir labai gerbiamas karys.
Gedotė geriau už mus visus pažįsta kryžininkus, tegul išsako savo nuomonę.
Visų menėje esančių
žvilgsniai nukrypo į Gedotę ir jis, pajutęs visų dėmesį, pasijuto šiek tiek
nejaukiai. Jis nebuvo pratęs
kalbėti tokiai gerbiamai auditorijai, bet iš prigimties buvo ryžtingas, todėl
greitai susitvardė, atsistojo ir prabilo:
-
Taip, aš gyvenau pas kryžininkus jų pilyje ir juos
pažįstu. Tai žmonės be garbės ir sąžinės, jie
žudo, išvaro mus, prūsus ir kitas gentis iš savų žemių ir
atima turtą. Jie grobia mažus vaikus, augina juos kaip savus, o kai užauga,
siunčia juos žudyti savų giminaičių. Vaikai to nežino. Kryžininkai yra
veidmainiai, jie susikūrė savo dievą, pristatė bažnyčių, kuriose jų pačių
atstovai, vadinami kunigais, atleidžia patys sau dievo vardu visas žudynes ir
plėšimus. Vyriausiasis kryžininkų vadas įsikūręs kažkur toli pietuose ir iš ten
visiems vadovauja. Jis nurodymus sako ne žodžiu, o rašo raštu. Aš išmokau jų
raštą skaityti ir mačiau jų vado, vadinamo popiežium, prisakymą, kad visus čia
esančius reikia apkrikštyti arba išžudyti. Vietoje esantys kryžininkai įsiminė
tik antrą prisakymo dalį. Be to aš perskaičiau, kas mūsų žemės jau išdalintos
kryžininkams, todėl krikštysimės mes ar ne, tai nieko nepakeis. Jiems reikia
tik mūsų žemių, mes patys jiems esame nereikalingi. Tavo, Komotai, pasiūlymas
nepriimtinas dar ir dėl to, kad mes apsikrikštiję išduosime savo dievus,
protėvius ir savo gyvenimo būdą, mes pakirsime savo šaknis. Kai pakerti medžio
šaknis, jis džiūsta, tas pats atsitiks ir su mūsų tauta. Aš mačiau, kaip gyvena
ir elgiasi krikščionys, todėl sakau, kad mums tai netinka. Aš tai pergyvenau,
todėl gerai žinau, ką sakau. Mes privalome kautis ir patys spręsti savo likimą,
o ne laukti malonės iš beširdžių
plėšikų. Geriau mirti kovoje, nei gyventi taip, kaip gyvena jie.
Gedotė atsisėdo į
savo vietą, visa menė pritilo, išklausiusi jo kalbą, paskui pasigirdo pritarimo
murmesys, kuris vis garsėjo, kol virto aiškiu
šūkiu “Į kovą!”. Kontgirdas, Skomantas ir kiti vadai ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į
Gedotę, juos sužavėjo aiški ir ryžtinga jaunojo vado kalba.
Kontgirdas vėl nutildė visus
susirinkimo dalyvius ir tare:
-
O dabar išklausykime, ką mums perdavė prūsų ir
lietuvių vadai.
Pirmas atsistojo
jaunasis prūsų pasiuntinys Eibutas:
-
Aš dėkoju pats ir perduodu mūsų vadų padėką už tai,
kad sutikote mane priimti ir išklausyti. Aš esu Eibutas, vienas iš
žemesniųjų prūsų vadų, bet moku jūsų kalbą ir kalbu visų didžiųjų
prūsų vadų
vardu. Prūsų žemės buvo jau beveik nukariautos kryžininkų, bet mūsų tauta
nenori
tarnauti užkariautojams, todėl visa tauta sukilo. Mums vadovauja nauji,
jauni ir drąsūs vadai, tai
Alkmenas, Kantenis, Mangaudas, o visų iškiliausi yra
Auktuma ir Herkus Mantas. Visa tauta jais
tiki. Bet vieni mes neįveiksime
atėjūnų, jie gerai ginkluoti, moka kautis ir jų daug. Kai mes juos
užpuolame,
jie, kaip žiurkės, pasislepia savo pilyse.
Mums trūksta ginklų ir įgūdžių tas pilis
sunaikinti. Mes negalime jų
visų apsiausti ir išmarinti kryžininkų badu, nes trūksta ir karių ir
maisto,
daugelis mūsų žemių yra apleistos ir nedirbamos, o miške sumažėjo žvėrių. Todėl
Auktumos, Herkaus Manto ir kitų prūsų vadų vardu aš kviečiu jus, broliai
jotvingiai, prisidėti
prie mūsų sukilimo, bendromis jėgomis mes pajėgsime
išvyti kryžiaus garbintojus iš savo krašto.
Jei mes, prūsai, pralaimėsime,
kryžininkai greitai nukariaus ir jus. Aš lauksiu jūsų sprendimo.
Jaunąjį prūsų karį pakeitė pusamžis
barzdotas lietuvis, jis taip kalbėjo:
-
Mano vardas Vaišnora, esu karys ir vadas, mane
atsiuntė Didysis Lietuvos kunigaikštis
Traidenis, atsižvelgdamas į
jūsų vado Kontgirdo prašymą. Esu įpareigotas perduoti, kad Traidenis ir kiti
kunigaikščiai gerbia jotvingių tautą ir jos kovą už teisę gyventi savo žemėje
pagal savus papročius.
Mūsų Didysis kunigaikštis
apgailestauja, kad jo pirmtakas Mindaugas, norėdamas tapti karaliumi, užrašė
Jotvą kryžininkams. Didysis kunigaikštis Traidenis perdavė, kad tai
nepasikartos, jis laiko kryžininkus aršiausiais savo priešais ir sieks juos
visiškai sunaikinti. Tam reikės ir jūsų pagalbos. Šiuo metu lietuvių pulkai,
vadovaujami kunigaikščio Margirio, žygiuoja Haličo-Volynės link, kad nubausti
ir pakeisti kai kuriuos šio krašto nepaklusniuosius didžiūnus, vėliau jie
pasuks į šiaurę pamokyti lenkų, puldinėjančių pietines
Lietuvos žemes, ir pasieks Jotvos kraštą.
Menėje kilo šurmulys, Vaišnora
sumosavo rankomis ir, perrėkdamas kilusį triukšmą, sušuko:
-
Ne, lietuviai neateis jūsų krašto užkariauti, jie jums
gali padėti.
Triukšmui nuslopus,
Vaišnora tęsė:
-
Lietuvai jau įgrįso lenkų ir mozūrų plėšikavimas,
todėl mes juos kartu galime pamokyti.
Kviečiu prisidėti prie
Margirio pulkų ir ilgam apraminti priešus. Jūsų pietinės sienos bus saugios,
tada galėsite galvoti apie kryžininkų išvarymą.
Atsistojo Skomantas ir paklausė:
-
Nemanau, kad jūsų didysis kunigaikštis šiaip sau
nutarė mums padėti, ko jis nori mainais?
Menėje tapo
visiškai tylu ir Vaišnorai net nereikėjo pakelti balso, kad jį visi išgirstų:
-
Didysis Lietuvos kunigaikštis nori, kad jotvingių
vadai pripažintų jį savo vyriausiuoju vadu ir
jam prisiektų ištikimybę.
Komotas pašoko iš savo vietos ir,
paraudęs iš pykčio, sušuko:
-
Niekada to nebus, jau geriau apsikrikštysiu ir su
kryžininkais sutarsiu.
Kiti vadai buvo
santūresni, o Kontgirdas paklausė Vaišnoros:
-
Bet čia nėra Traidenio, o mes negalime visi keliauti į
jo pilį, tai kaip mes galime prisiekti?
Be to, mes esame savoje žemėje
ir negalime jos atiduoti niekam, nes dievai ją patikėjo mums.
Vaišnora vėl pakėlė ranką ir tare:
-
Lietuviai nesikėsina į jūsų žemes, religiją ar
gyvenimo būdą. Traidenis pripažįsta jūsų vadus ir
neketina jų
keisti, tik reikalauja, kad prireikus pagalbos, jūs pagalbą suteiksite.
O priesaika labai
paprasta, jūs visi čia esantys, išreikšite pritarimą
Traidenio reikalavimams, aš pats perduosiu jį
didžiajam Lietuvos kunigaikščiui
ir jau po mėnesio Margirio pulkai bus Jotvoje.
Kontgirdas susižvalgė su Skomantu
ir pasiūlė visiems atsipūsti, pereiti į kitą menę, kur buvo paruošti stalai su
valgiais ir gėrimais. Menėje pasiliko tik kilčių vadai ir Kontgirdo sulaikytas
Gedotė.
Pirmasis prabilo Skomantas,
jis tarė:
-
Mes patys vieni nenugalėsime ir mozūrų ir kryžininkų,
lietuvių pagalbos mums reikia. Jei jie
mums padės susitvarkyti su
lenkais ir mozūrais, tai mes galėsime daugiau jėgų skirti kovai su
kryžininkais. Lietuvių vadas mus jau buvo pardavęs, bet, girdėjau kad Traidenis
yra kitoks, belieka tikėtis, kad jis mūsų neišduos. Aš linkęs duoti jam tokią
neįpareigojančią priesaiką. Visgi lietuviai yra mums gerokai artimesni ir
draugiškesni, nei atėjūnai iš vakarų.
Kontgirdas išreiškė pritarimą, kiti
vadai neprieštaravo, tik Komotas kažką neaiškaus numykė, jis matyt suuodė
keptos mėsos kvapą ir niekas kitas jam neberūpėjo. Visi jį žinojo kaip
nepasotinamą rajūną. Gedotė irgi buvo paklaustas, ar pritaria susitarimui su
lietuviais. Gedotė net labai gerai pažinojo vieną lietuvį, o ypač lietuvę, ir
šiam reikalui visiškai pritarė. Dar kurį laiką pasitarę visi vadai prisidėjo
prie puotaujančių.
Po sočių pietų visi vėl susirinko į
didžąją menę baigti susirinkimo. Kai kurie jau buvo įraudę nuo išgerto midaus,
bet visi buvo atidūs, juk buvo sprendžiamas tautos likimas. Kontgirdas palaukė,
kol menėje tapo tylu ir prakalbo:
-
Mes, kilčių vadai, siūlome visiems prisiekti didžiajam
Lietuvos kunigaikščiui Traideniui
pagal jo pasiuntinio Vaišnoros
išdėstytas čia, šioje menėje, sąlygas.
Kontgirdas truputį patylėjo, ir žiūrėdamas
Vaišnorai į akis, pridūrė:
-
Aš prisiekiu.
Atsistojo Skomantas
ir garsiai ištarė:
-
Aš prisiekiu.
Toliau prisiekė
Barta, Stabis, kiti vadai, tarp jų ir Gedotė. Komotas neprisiekė, tik nužvelgęs
visus tūžmingu žvilgsniu,
nuleido galvą. Vaišnora tai pastebėjo, bet nekreipė dėmesio, jis žinojo, kad
jotvingių ir prūsų vadai neprivalėjo vykdyti bendro sprendimo, jie buvo
savarankiški. Dar karčiai pagalvojo, kad tarp jotvingių, kaip ir tarp lietuvių,
nėra vienybės.
Kai priesaika buvo baigta, Kontgirdas
kreipėsi ir į Vaišnorą ir į gentainius:
-
Mes įvykdėmė Traidenio reikalavimus, dabar lauksime
jūsų pažado vykdymo. O kad
teisingai perduotum visą informaciją
savo valdovui, Vaišnora, mes su tavim į Lietuvą pasiūsime
savo atstovą.
Juo bus Gedotės brolis
Skurdas, jis gerai moka lietuvių kalbą, tai nesileis apgaunamas. Palydai jis
pats pasirinks keletą karių. Kadangi laikas brangus, siūlau jums išvykti iškart
po puotos, kuri vyks po susirinkimo.
Lietuvių pasiuntinys Vaišnora
išklausė viską ir, pritardamas bei dėkodamas, nusilemkė Kontgirdui ir visai
menei.
Tada Kontgirdas tęsė:
-
Aš, padedamas Bartos, - Barta linktelėjo pritardamas-
suformuosiu karių pulką. kuris prisidės
prie lietuvių, vadovaujamų
Margirio. Šis būrys išžygiuos pasitikti lietuvių ir užpuls lenkus ir rytinius
mozūrus. Būriui vadovaus Giraitės pilies vadas Gedotė.
Toliau mintį
pratęsė Skomantas:
-
Aš su savo pulkais užpulsiu mozūrus vakaruose.
Vadovausiu pats. Prie mano pulkų prisidės
Stabis su savo kariais,-
Stabis linktelėjo pritardamas.- Tuo pačiu pagainiosime ir kryžininkus, kurie
įsikūrę netoli mūsų žemių, dabar jie susitelkę prieš prūsus, tai gera proga jų
skaičių pamažinti. Žygį pradėsime vienu metu, kad mozūrai būtų išblaškyti ir
negalėtų pasipriešinti.
Skomantas, baigęs kalbą, atsisėdo,
tada vėl prakalbo Kontgirdas:
-
Aš ir Barta pasiliksime savo pilyse, mes suformuosime
atsarginius būrius, kad galėtume ateiti į
pagalbą ten, kur bus sunku.
Žygūnai pranešinės visa padėtį. Manau, kad lietuviams padedant, mes nesunkiai
susitvarkysime su lenkais ir mozūrais, tai bus tarsi repeticija prieš sunkų
žygį.
Kontgirdas atsisuko į prūsų
pasiuntinį ir tęsė:
-
Perduok savo vadams, kad mes ateisime į pagalbą jums.
Kai sutvarkysime mozūrus ir lenkus,
mes atžygiuosime su savo kariuomene. Aš pats vesiu karius. Tai
bus dar šią arba kitą vasarą.
Nušvito jaunojo Eibuto veidas
plačia šypsena ir jis žemai nusilenkė.
Pabaigus aptarti visus reikalus,
Kontgirdas plačiu mostu pakvietė visus į kitą menę, kur vėl buvo padengti
stalai ir, vos įžengus, suskambo muzika. Ateitis atrodė šviesesnė, todėl buvo
galima švęsti.
Jau kitą rytą
Gedotė su palydovais, išskyrus Skurdą, grįžo į Giraitės pilį. Skurdas pasiliko
Rudaminos pilyje išklausyti
visus vyresniųjų nurodymus dėl kelionės į Lietuvą. Jis su lietuviu Vaišnora ir jo palyda į
Giraitės pilį atjos vėliau, o iš čia trauks į rytus, ten, kur dar niekada
nebuvo. Visas naujienas Gedotė bendražygiams papasakojo pakeliui.
Rugilė pasitiko Gedotę plačiai
šypsodamasi. Jau matėsi, kad ji laukiasi. Gedotė karštai apkabino žmoną ir
nusivedė ją į jų kambarį. Ten jis papasakojo Rugilei, kad taika baigėsi,
neužilgo jotvingių kariai jos į karą, o jis ves karius. Rugilė nusiminė, bet ji
žinojo, kad taip atsitiks, todėl savo liūdesio neparodė.
Meiliai sutiko savo mylimąjį Lokį ir
Jostautė. Jie nuoširdžiai džiaugėsi vienas kitu. Kiekviena praleista minutė
kartu jiems buvo tarsi didžiausia šventė. Jie dar nežinojo, kad jau rytoj teks
išsiskirti ilgesniam laikui.
Po pietų į pilį grįžo ir Skurdas su
lietuvių pulkeliu. Skurdą lydėjo penki kariai, skirti Kontgirdo. Jie vedėsi ir
nešulinius arklius, ant kurių buvo sukrautos dovanos lietuvių kunigaikščiui, papildomi
ginklai bei maisto atsargos. Juos pasitikęs Gedotė viską atidžiai apžiūrėjo, o
po to pakvietė pas save.
Gedotė apžvelgė draugus ir tare:
-
Ramybė baigėsi, laikas atsidėkoti genčiai, kad ji mus
priėmė. Siūlau tau, Skurdai į palydą
paimti Lokį ir dar kelis
karius iš pilies, kad būrys būtų pakankamai stiprus apsiginti nuo plėšikų. Ir
prisimink, kad laukiame jūsų grįžtant kuo greičiau.
Lokys nebyliai linktelėjo galva ir
išskubėjo ruoštis ir pranešti šią naujieną Jostautei. Ji neapsidžiaugs.
Vakarėjant Rugilė pakvietė Gedotę
pasivaikščioti po pilies apylinkes. Eidami per kiemą jie matė laimingus
žaidžiančius vaikus, netoli vartų keli senoliai, susėdę ant medinių kaladžių,
kažką gyvai aptarinėjo. Pilies pasienyje ant kailio sėdėjo jauna moteris ir
žindė kūdikį. Už vartų keli šunys riejosi dėl numestų kaulų. Pilis gyveno taikų
gyvenimą. Netoliese tekėjo upelis, Rugilė su Gedote pasuko ten, kad pabūtų
vieni. Juos saugoję kariai truputį atsiliko. Jaunuoliai tyliai ėjo palei upelį,
kai tolėliau, kitame krante pamatė Jostautę ir Lokį. Jie sėdėjo susikibę už
rankų, žiūrėdami vienas kitam į akis ir nieko aplink nematė. Rugilė prigludo
prie vyro, priglaudė pirštą prie lūpų ir jie tyliai pasišalino. Jie dar puikiai
prisiminė, kokios brangios būna tokios akimirkos.
Saulei tekant kokių dvidešimties
raitelių būrys išjojo pro pilies vartus. Jų išlydėti susirinko beveik visi
pilėnai. Visi suprato, kiek nuo to žygio priklauso. Rugilė, stovėdama šalia
Gedotės, jiems pamojavo, šalia stovėjo ir Jostautė, ji buvo nusiminusi, matėsi,
kad vos tvardosi, kad nepravirktų, bet narsiai laikėsi. Nevalia jotvingių
moterims išlydint vyrus į žygį verkti. Gedotė apkabino viena ranka žmoną, kita
seserį ir, ją paguosdamas, ištarė:
-
Būrys stiprus, gerai ginkluotas, tikrai visi sugrįš.
Be to, ne pas priešus joja. Nenusimink, sesute.
Komentarai
Rašyti komentarą