Jotvingis (9-oji dalis)

                                         Jotvingis (9-oji dalis)

         Giraitės pilies kieme žvangėjo  ginklai, šūkavo, sunkiai alsuodami, jotvingių vyrai. Vyko karių pratybos, joms vadovavo Gedotė. Vyrai kovėsi vienas prieš kitą iš visų jėgų, nes visi puikiai suprato, kad nuo to, kaip mokės kautis, priklausys jų pačių ir jų artimųjų likimas. Gedotė buvo baigęs kryžininkų karo mokslus, todėl žinojo kaip reikia prieš juos kautis. Nors dabar jotvingiai ruošėsi žygiui prieš mozūrus, bet visi žinojo, kad pagindinė kova laukia prieš kryžininkus, todėl niekas negailėjo jėgų.

          Pro pilies langą besitreniruojančius vyrus stebėjo Rugilė ir Jostautė. Rugilės akys suspindėdavo kiekvieną kartą, kai tik vyras jai pamodavo ranka ar tiesiog pažvelgdavo. Jostautė, Lokiui iškeliavus į tolimą Lietuvą, neatstojo nuo Rugilės. Abi draugės mokėjo viena kitai padėti ir pasiguosti. Rugilei kiekvieną dieną pagalbos reikėjo vis daugiau.

          Jau praėjo daug laiko nuo jotvingių karių, vadovaujamų Skurdo, išvykimo į Lietuvą pas kunigaikštį Traidenį ir visi nekantriai laukė jų grįžtant. Sugrįžti jie galėjo bet kurią dieną. Nuo jų parneštų žinių priklausys tolesni veiksmai.   

          Gedotė ilsėjosi po sunkių pratybų, atsisėdęs pilies sienos pavėsyje, o prie jo jau skubėjo Rugilė ir Jostautė su šalto vandens pilnu ąsočiu. Jostautė padavė ąsotį Gedotei ir padėjo atsisėsti šalia jo Rugilei. Gedotė atsigėrė šalto vandens ir pamatė, kad ištikimasis Vilkas, gulėjęs prie kojų, pakėlė galvą ir pastatė ausis, tada atsistojo, uosdamas orą, pavizgino uodegą ir linksmai amtelėjo. Šuo pažiūrėjo į šeimininką, tarsi klausdamas leidimo, o kai šeimininkas neprieštaravo, dideliais šuoliais pasileido pro vartus ir nubėgo į mišką, esantį rytų pusėje. Netrukus sargybinis iš bokšto sušuko – raiteliai- ir iš miško išjojo raitelių būrelis, o jo priekyje lekuodamas bėgo Vilkas. Skurdas ir Lokys sugrįžo.

         Labiausiai sugrįžėliais džiaugėsi Jostautė. Šįkart ji neištvėrė neapsiverkusi, bet dėl to nesigėdijo. Šiek tiek nusiminė Rugilė, nes Gedotė iškart išjojo su Skurdu ir Audangu bei Kontgirdo siūstais kariais į Rudaminos pilį. Naujienas reikėjo nedelsiant perduoti Kontgirdui.

          Kontgirdas priėmė juos tuoj pat ir pirmiausia paprašė trumpai pranešti pagrindines naujienas.

          Skurdas, net neatsisėdęs, išpoškino:

-          Didysis Lietuvos kunigaikštis Traidenis priėmė mūsų priesaiką ir mums padės. Jo pulkai,

vadovaujami kunigaikščio Margirio, jau sutvarkė reikalus Haličo-Volynės pasienyje ir žygiuoja į mūsų žemes, jie čia pasirodys bet kurią dieną. Traidenis paprašė juos sutikti ir pamaitinti. Taip pat prisakė prisidėti kiek galima daugiau karių ir kartu eiti prieš mozūrus ir lenkus. Jūsų pasiūlytas planas Traideniui patiko. Jis perdavė apgailestavimą, kad pats negali atvykti, nes kilo karas šiaurėje su kitais kryžininkais, be to tarp lietuvių didžiūnų yra daug nesutarimų.

           Skurdas vos pastovėjo ant kojų iš nuovargio, todėl Kontgirdas pertraukė jį ir nurodė:

-          Pradžiai užteks, dabar pavalgyk ir eik pailsėti, o smulkiau papasakosi paskui. Gerą žinią

atnešei, nusipelnei mūsų pagarbos ir dėkingumo.

           Skurdui nuėjus ilsėtis, pilies menėje liko tik Kontgirdas su Gedote. Kontgirdas pakvietė Gedotę atsisėsti ir prabilo:

-       Kunigaikštį Margirį ir jo karius priimsime čia, Rudaminos pilyje, jau rytoj siūsiu medžioklius į

girią parūpinti pakankamai mėsos, kad užtektų ir lietuvius pamaitinti ir atsargas žygiui suruošti. O tu, Gedote, nedelsdamas surink savo karius ir jokit į mano pilį. Barta taip pat atsiūs būrį karių, aš pridėsiu savus ir čia galutinai pasiruošime žygiui.

             Gedotė gal išsidavė, kad jaudinasi ir nerimauja dėl jam tekusios atsakomybės, todėl Kontgirdas jį paguodė:

-          Nenusimink, viskas bus gerai, kad tau būtų lengviau vadovauti žygiui, į pagalbą duosiu  

patikimą vyrą, savo seną kovų draugą, Mantautą. Jis nebegali kautis, bet turi daug patirties, gerai pažįsta kraštą, jis tau padės.

          Ir Kontgirdas, atsidaręs duris, šūktelėjo jaunuoliui, budėjusiam prie durų, kad surastų ir atvestų senąjį Mantautą.

         Mantautas atėjo greitai, jis pasirodė esąs jau pagyvenęs žilstelęjęs vyras, o valdyti kalavijo negalėjo dėl to, kad neturėjo dešiniosios rankos. Jis vėliau pats papasakojo Gedotei, kad prarado ją kaudamasis su kryžininkais, o Kontgirdas jį išgelbėjo.

          Po šilto susipažinimo visa trejulė ilgai tarėsi ir auštant Gedotė su Audangu išjojo atgal į Giraitės pilį. Skurdas dar pasiliko papasakoti visų kelionės smulkmenų Kontgirdui ir kitiems vadams.

          Rugilė tik prabėgomis pasisveikino su grįžusiu vyru, bet šis buvo labai užimtas, todėl visa dieną jo nematė. Tik vėlai vakare, kai liko dviese, atsisėdo ant lovos šalia vienas kito,Gedotė suėmė Rugilės rankas ir jai pasakė:

-         Po  poros dienų išjosiu su vyrais į Rudaminos pilį, ten palauksime lietuvių ir žygiuosime prieš

lenkus ir mozūrus. Kiek truks mūsų žygis, nežinau, bet iki rudens grįšime.

            Rugilė žinojo, kad vyras kažkada jos į karą, bet vistiek jai suskaudo širdį, ji spustelėjo vyrui rankas ir ištarė:

-          Tik pažadėk man, kad grįši gyvas, vaikui reikės tėvo, o ir aš be tavęs negalėčiau gyventi.

-          Grįšiu, Rugile, tikrai grįšiu, aš be tavęs taip pat negalėčiau ir niekaip negaliu praleisti mūsų

kūdikio gimimo.

             Kitą rytą iš pilies išjojo keli raiteliai. Gedotė nutarė aplankyti savo mokytoją Vaištautą Trako miško Alke. Su Gedote jojo Skurdas ir Lokys, taip pat prisidėjo Jostautė ir Eigailė. Gedotė norėjo pasiteirauti Vaidilos dėl žygio sėkmės ir šiaip pabendrauti.

             Vaištautas juos sutiko išskėstomis rankomis, o ir Garbus su Suvingiu apsidžiaugė. Pasisveikinę, visi susėdo pavalgyti ir pasikalbėti. Kalboms nebuvo galo, bet laiko buvo mažai, todėl Gedotė paprašė Vaištauto patarimo ir palaiminimo. Vaištautas pasikvietė vieną Gedotę prie Šventos ugnies ir čia, atlikęs apeigas, ištarė:

-          Visi ženklai rodo, kad jūsų žygis bus sėkmingas, bet bus ir žuvusių. Tau, Gedote, taip pat kils

pavojus, turi pasisaugoti.

-          Ačiū už gerą žodį, Vaištautai. Dar noriu pasiteirauti dėl Rugilės ir vaiko.

-          Su šeima viskas bus gerai, yra kam pasirūpinti. O tu neapkrauk sau galvos papildomais

rūpesčiais. Turi galvoti apie savo ir vyrų gyvybes, jie tavim pasitiki, tad vadovauk jiems garbingai.

            Gedotė paskutinį kartą apkabino žmoną ir šoko ant žirgo, savo puikaus juodžio. Jis stojo į išsirikiavusių karių voros priekį ir išvedė juos iš Giraitės pilies kiemo. Dalis karių, seniai, moterys ir vaikai juos išlydėjo nebyliai, visi gerai suprato, kad dalis išjojusiųjų niekada nesugrįš.

            Rudaminos pilyje ir šalia jos rinkosi jotvingių kariai. Jų jau susirinko koks tūkstantis ar daugiau, bet dar nebuvo Barto vyrų, jo pilis buvo toliau, nei Giraitė. Atvyko kunigaikščio Margirio žygūnas ir pranešė, kad po kelių dienų lietuviai bus čia. Jis prityrusio žinovo žvilgsniu įvertino jotvingių karių žirgus, ginkluotę ir liko patenkintas, bus ką pranešti kunigaikščiui.

             Lietuvių kariai pasirodė pavakare, jie draugiškai pasisveikino su jotvingiais ir nuėjo įrengti stovyklos, o kunigaikštis Margiris ir jo artimiausia svita buvo pakviesti į pilį.

             Gedotė ypatingai šiltai susipažino su Margiriu ir labai įdėmiai jį apžiūrėjo. Margiris buvo jaunas, bet kovų randais jau paženklintas, juodabarzdis ir ilgaplaukis vyras. Margiris neatsiliko, juk jiems abiems artimiausias savaite teks kautis kartu. Gedotė atkreipė dėmesį, kad lietuvių kariai geriau ginkluoti, nei jotvingiai ir jų buvo daugiau.

             Kadangi žygiui buvo jau pasiruošta, išžygiuoti buvo nutarta po savaitės, kai tik pailsės lietuviai po ilgo kelio. Kontgirdas tuo tarpu išsiuntė, kaip buvo sutarta, žygūną pas Skomantą, kad pranešti puolimo laiką ir kryptį.

             Pirmas susidūrimas su mozūrais įvyko vos įžengus Gedotės ir Margirio kariams į mozūrų žemes. Mozūrų  buvo keli šimtai ir jungtinės pajėgos juos be vargo nugalėjo. Beveik visi žuvo, tik keletui pavyko pabėgti. Žygis nebuvo sunkus, mozūrai traukėsi, dažnai patys padegdami savo namus, net medinę pilaitę sudegino traukdamiesi. Žygūnai pranešė, kad Skomanto kariai taip pat sėkmingai triuškina mozūrus. Per ilgus metus mozūrai puldinėjo jotvingių žemes, pykčio buvo prisikaupę daug, todėl jokio pasigailėjimo šiame kare negalėjo būti.

             Gedotė su Margiriu susidraugavo greitai, jie daug kuo buvo panašūs. Jie visą laiką jodavo ir kaudavosi mūšyje greta. Jie sėdėjo palapinėje ir aptarinėjo tolesnius veiksmus, su jais kartu buvo Skurdas, Audangas, Mantautas ir dar keli vyrai. Abu vadai įsitikino, kad Mantauto patirtis ir išmintis yra neįkainojama. Į palapinę įžengė sargybinis ir pranešė, kad atvyko žvalgas. Gedotei leidus, į palapinę įėjo karys, jis pranešė:

-          Už dienos kelio yra didelė, gerai įtvirtinta pilis, į ją renkasi mozūrų ir lenkų kariai. Jų jau yra

keli tūkstančiai, jiems į pagalbą atėjo didelis kryžininkų būrys. Pilis medinė, bet iš pažiūros tvirta.

            Žvalgui išėjus, Margiris tarė:

-          Panašu, kad renkasi pagrindinės pajėgos, tai gerai, nes vyrai jau pavargo tuščiai žygiuoti, juk

rimto mūšio dar nebuvo.

            Gedotė jam atitarė:

-      Tai iš tikrųjų puiki žinia. Pasiūsime daugiau žvalgų, kad įvertinti pilies ir karių pajėgumą. Tada

sukursime planą.

             Po kelių dienų žvalgai aiškiai nupasakojo situaciją ir vadai tarėsi dėl tolesnių veiksmų. Gedotė taip kalbėjo:

-          Kadangi pilis gerai įtvirtinta ir joje yra daug gynėjų, mes jos negalime pulti, neturime tam ir

priemonių. Vieni mes nepajėgsime pilies paimti. Reikia juos išvilioti į atvirą vietą. Skomanto pulkai yra nebetoli, reikia suderinti veiksmus su juo. Jei mums pavyktų išvilioti pilėnus už vartų, mes su jais susikautume, o tuo metu Skomanto kariai sudegintų pilį, visa priešo kariauna atsidurtų spąstuose.

             Margiris, pagalvojęs, pridūrė:

-          Siūlau laikinai atsiskirti, kad priešas nežinotų, kiek mūsų yra. Jūs, jotvingiai, imituokite, kad

ketinate žygiuoti į krašto gilumą siaubti jų kaimų, apeidami iš tolo pilį, o mes. lietuviai, pasislėpsime kur nors netoliese ir, atėjus laikui, prisijungsime. Pilėnai, pamatę negausias pajėgas, turėtų susigundyti jus užpulti. 

            Mantautas pakėlė ranką ir paprašė žodžio. Jis prabilo:

-          Tai geras planas, o aš iš ankstesnių žygių žinau čia netoliese vietą, kuri labai tiks mūšiui ir

jums, lietuviai, yra kur pasislėpti. Rytoj nuvesiu jus į tą vietą. Kad tik mozūrai paliktų pilį.

            Gedotė ir Margiris su palydovais raiti užkopė į kalvos viršūnę ir apžvelgė apylinkes. Mantautas buvo teisus, vieta mūšiui puikiai tiko. Kalvos papėdėje buvo plati pieva, apaugusi neaukšta žole, dešinėje pusėjo tyvuliavo ežeras pelkėtais krantais, čia niekas negalėjo praeiti. Priešais, rytų pusėje plytėjo laukai su medžių guotais, per čia reikės atsivilioti priešą. Kairėje pusėje augo giria, čia galės pasislėpti Margirio kariai. Šalia girios ir už nugaros, vakaruose, vėl buvo pelkė, bet tarp jų buvo siauras praėjimas, per kurį atžygiuos Margirio pulkas. Nesėkmės atveju per šį sausumos ruožą galima bus saugiai pasitraukti.

           Grįžę į stovyklą, sąjungininkai greitai sukūrė planą. Pagal jį lietuviai nužygiavo link minėto lauko, Gedotės jotvingiai pasuko į pietus, nusiaubdami keletą gyvenviečių, palikdami šone mozūrų pilį. Prieš tai Gedotė nusiuntė Audangą su keletu karių pas Skomantą. Pagal susitarimą, Skomanto kariai turėjo priartėti prie įtvirtintos gyvenvietės ir pilies iš šiaurės, bet nesirodyti pilėnams ir pulti tik tada, kai pagrindinės pajėgos paliks pilį. Skomantas tokiam planui pritarė.

           Kai jotvingiai sudegino dar vieną gyvenvietę, mozūrų, lenkų ir kryžininkų jungtinės pajėgos neišlaikė. Žvalgai pranešė, kad jų pulkai paliko pilį ir žygiuoja Gedotės jotvingių link. Gedotė vedė savo vyrus į numatytą mūšio vietą. Margiris savo karius nuvedė per kitą ežero pusę, todėl jo pėdsakų nebuvo, niekas mozūrams įtarimo nesukėlė. Jie vijosi jotvingius jau jausdami pergalės skonį.

          Pasiekus numatytą vietą, Gedotė su  Skurdu, Mantautu ir kitais vyresniaisiais įsitaisė kalvos viršūnėje. Iš čia puikiai matėsi visa pieva, buvo patogu stebėti ir vadovauti mūšiui. Kalvos papėdėje išsirikiavo kariai veidu į rytus, jie buvo pasiruošę, kai kitame pievos gale pasirodė priešai, Žvalgas pranešė, kad Margirio kariai taip pat pasiruošę.

          Sugaudė ragai, pasigirdo drąsinantys šūksniai ir jungtinė mozūrų, lenkų ir kryžininkų kariauna užgriuvo jotvingius. Atrodė, kad mūšis baigsis net gerai neprasidėjęs, bet jotvingiai pirmąjį smūgį atlaikė ir dabar užvirė artima kova. Staiga pasigirdo dar vieno rago garsas, iš miško išniro raitelių būrys ir puolė jungtines pajėgas iš šono. Šie susvyravo, bet jiems į pagalbą vadas atsiuntė rezervinį būrį ir mūšis užvirė iš naujo.

         Gedotė pastebėjo, kad centre, kur puolė kryžininkų riteriai, jotvingių gretos susvyravo, todėl pats su artimiausiais bendražygiais nuskubėjo  jiems į pagalbą. Jotvingių gretos iškart susitelkė aplink vadą ir puolė kryžininkus su nauja jėga.

         Gedotė stojo prieš raitą sunkiai ginkluotą riterį, kryžininkų vadą, kuris jau pasiuntė myriop ne vieną jo gentainį, ir surėmė su juo kalavijus. Gedotė puikiai žinojo, kaip kaunasi kryžininkų riteriai ir kur yra jų silpnosios vietos, bet apie tai riteris nieko nenutuokė, todėl nustebo, kai po apgaulingo Gedotės smūgio kalaviju pajuto giliai į neapsaugotą šarvais pažastį įsmigusį ilgą jotvingio durklą. Pamatęs, kad vadas krito negyvas, kitas riteris nukreipė žirgą į Gedotę, bet čia pat krito, numuštas baisingos Lokio kuokos. Jokie šarvai negalėjo apsaugoti nuo tokio galingo smūgio. Gedotė puolė dar vieną kryžininkų riterį, bet šis atkakliai priešinosi. Kryžininkas kirto kalaviju, bet šis nuslydo Gedotės skydu ir atsitrenkė žirgui į sprandą. Žirgas šoko į priekį, bet Gedotė jį sutramdė, pastatydamas piestu. Iš kažkur atlėkusi arbaleto strėlė pataikė žirgui į kaklą, prasprūdo tarp žirgą saugojusių šarvų ir įsmigo jam į kaklą. Juodasis eržilas sužvengė nesavu balsu ir krito ant šono, kartu nusitempdamas ir raitelį. Prispaustas sunkaus žirgo, Gedotė negalėjo iš po jo išsivaduoti, o prie jų jau artėjo kryžininkas, iškėlęs kalaviją.

          Netoliese kovojęs Margiris pastebėjo, kas atsitiko ir puolė Gedotei į pagalbą. Jis suspėjo laiku, nukirto priartėjusį kryžininką ir nušoko nuo žirgo padėti Gedotei. Gedotė, padedamas Margirio, jau išsilaisvino iš po nebegyvo žirgo ir stojosi. Margiris pasilenkęs padėjo, kai vėl atskrido strėlė ir pataikė jam į pasilenkus neapsaugotą sprandą. Margiris suklupo, bet greit atsistojo, šūvis nebuvo mirtinas. Abu vadus greitai apsupo bendražygiai, nes šiuo metu nei vienas iš vadų negalėjo kautis. Gedotei greitai buvo parūpintas kitas žirgas, užlipęs ant jo, Gedotė pamatė, kaip Skurdas sutvarkė tiek nelaimių atnešusį kryžininkų šaulį.

          Margirį jo kariai nunešė iš mūšio epicentro į lauko pakraštį, ant kalvelės, ten prie jo suteikti pagalbos prišoko su jais buvęs žynys.

           Gedotė su bendražygiais jau mūšio pradžioje pamatė, kad už miško kyla tiršti juodi dūmai. Jie suprato, kad jų planas pavyko ir Skomantas degina mozūrų pilį. Dūmus dabar pastebėjo ir priešai, jie suprato, kas atsitiko ir kad jų likimas nulemtas.

          Netekę vado, kryžininkai buvo greitai nukauti. Lenkai ir mozūrai suvokė, kad mūšį jie pralaimėjo, ir apsisukę spruko iš mūšio vietos į ten, iš kur ir atėjo. Bet ir čia jų laukė nesėkmė. Skomantas, paėmęs pilį, pasiuntė būrį savo karių link mūšio vietos ir šis būrys pasitiko paniškai bėgančius priešų karius. Prasidėjo lenkų ir mozūrų skerdynės. Tik keliolika karių spėjo pasislėpti pelkėje, bet vargu ar jie ten išgyveno.

          Pasibaigus mūšiui, Gedotė priėjo prie sužeisto Margirio ir jam padėkojo už išgelbėtą gyvybę. Margiris santūriai šyptelėjo ir akimis parodė, kad padėką priėmė. Galvos judinti jis negalėjo.

          Gedotė kariams liepė surinkti mūšio vietoje visus ginklus, šarvus, kitus vertingus rakandus ir viską nešti į gyvenvietę prie nukariautos pilies.

          Žuvusius jotvingius ir lietuvius sudegino bendrame lauže netoli mūšio vietos, o priešų kūnus paliko žvėrims ir maitvanagiams.

          Skomantas pasitiko Gedotę ir bendražygius prie vienos iš didesnių gyvenvietės trobų. Ten buvo įneštas ir paguldytas sužeistas lietuvių kunigaikštis Margiris. Jo pareigas perėmė Eimantas, jau pagyvenęs karys. Jis pareiškė, o jotvingiai jam pritarė, kad šis žygis baigtas ir laikas keliauti namo. Vadams besitariant, į trobą įėjo vienas iš karių ir paklausė:

-          Kaime ir miške sugaudėme didelį būrį moterų ir vaikų, ką su jais daryti?

Skomantas truputį pamąstė ir tarė:

-       Paleiskite juos, tegul eina, kur nori. Mes nežudome moterų ir vaikų, mes ne kryžininkai. Jei

kam patinka kuri moteris ar reikia vaiko tarno, tegul pasiima. O namus visus sudeginsime, kad mozūrai čia negrįžtų.

           Anksti ryte atsibudęs Gedotė pamatė, kad Margiris nekvėpuoja, naktį jis iškeliavo pas protėvius.

           Po kelių dienų jotvingiai ir lietuviai patraukė atgal į savo kraštą, tik neilgai keliavo kartu. Skomantas su savo kariais netrukus atsiskyrė ir nuėjo į šiaurę, o Gedotė su lietuviais, vadovaujiemiems dabar Eimanto, ėjo į rytus, namų link. Mozūrai buvo sutriuškinti ir ilgai nekiš nosies į jotvingių žemes.

           Rudaminos pilyje buvo iškelta puota pergalės garbei. Buvo pagerbti vadai ir visi kariai. Po puotos lietuviai šiltai atsisveikino su vaišingaisiais jotvingiais ir iškeliavo į savo kraštą. Gedotė pagaliau galėjo grįžti į Giraitę, pas Rugilę.

           Rugilė pasitiko vyrą stovėdama savo kambaryje, ją iš šonų prilaikė Jostautė ir Eigailė. Vaikščioti Rugilei buvo jau per sunku, Džiaugsmui ir ašaroms nebuvo galo. Gedotė jau kažkelintą kartą pasakojo apie visa žygį ir tik vienai Rugilei atskleidė, kaip Margiris išgelbėjo jam gyvybę, paaukodamas savąją.

           Gedotė neužmiršo nujoti į Trako miško Alką ir, padedant Vaištautui ir Garbui, tinkamai padėkoti dievams už sėkmingą žygio baigtį, taip pat paprašyti jų ir protėvių, kad priimtų į savo gretas žuvusius bendražygius ir lietuvių kunigaikštį Margirį.

           Praėjus po Gedotės grįžimo vos dviems savaitėms, Rugilė pagimdė sveiką berniuką. Gedotė tapo tėvu, jis turėjo sūnų. Jaunasis tėvas, atsiklausęs jaunosios mamos pritarimo, pavadino savo pirmagimį sūnų Margiriu.