Jotvingis (11-oji dalis)

                                         Jotvingis (11-oji dalis)

       Prie Rudaminos pilies artėjo nedidelis raitelių būrelis. Sargybinis, esantis bokšte, iš tolo juos pamatė ir šūksniu įspėjo kitus sargybinius, saugančius vartus. Sargybiniai nekėlė aliarmo, nes iš tolo pažino savus. Tai Gedotė, lydimas Skurdo. Lokio, Audango ir keleto karių, atvyko pas vadą Kontgirdą aptarti artėjančio žygio pas prūsus. Vos įjojus į pilies kiemą, prie jų prišoko keletas jaunuolių, kad pasirūpinti žirgais, o juos pasitiko pats Kontgirdas kartu su Mantautu. Jie visi šiltai pasisveikino. Čia buvo ir jau pažįstamas prūsų pasiuntinys Eibutas. Kiek vėliau atvyko Barta su palyda iš Prelomčiškės pilies.

      Pasitarimas vyko didžiojoje Rudaminos pilies menėje, kuri buvo papuošta žvėrių iškamšomis, kailiais, ragais bei įvairiais karo trofėjais, ginklais, šarvais, vėliavomis ir kitais atributais.

      Kontgirdas, visus pasveikinęs, suteikė žodį Eibutui. Šis buvo lakoniškas:

-     Prūsų vado Herkaus Manto vardu dėkoju už tai, kad priėmėte mane ir suteikėte žodį.

Sukilimas prieš kryžeivius išsiplėtė į visą kraštą, mūsų kariai sunaikino daug kryžeivių pilių su visomis įgulomis, bet jie plūsta iš vakarų kaip nesustabdoma upė. Mums trūksta karių, kad išvyti visus įsibrovėlius. Todėl jūsų, broliai, pagalba mums labai reikalinga. Mes siuntėme žygūnus ir pas žemaičius bei pas lietuvius, bet jie turi savų rūpesčių ir mums nepadės. Gal tik atskiri kariai atvyks savo noru. Todėl dar kartą visų prūsų vardu prašau mums padėti.

      Dėl pagalbos niekas neprieštaravo, pasitarimas buvo trumpas, aptarus žygio detales, Kontgirdas visiems aprodė naujus pilies įtvirtinimus. Pilies sienos buvo paaukštintos, atsirado naujas aukštas bokštas, sienos apačia ir pylimas sutvirtinti akmenimis ir moliu. Piliakalnio šlaitai pastatinti, o visą piliakalnį juosė platus ir gilus griovys, užpildytas vandeniu. Per griovį galima buvo persikelti pakeliamuoju tiltu. Iš dviejų pusių piliakalnį juosė ežero vanduo, o iš kitų dviejų – pelkė. Kelias į pilį ėjo pelkės pakraščiu, tarp jos ir ežero. Pilis buvo sunkiai prieinama, puikiai įtvirtinta ir neįveikiama. Net Gedotė, matęs kryžeivių pilių, tai pripažino. O jei ji dar būtų ne medinė! Kontgirdas parodė ir vietą, kur vedė slaptas takas per pelkę, ten buvo įrengta kūlgrinda. Tiesa, jis paminėjo, kad pelkė vis praryja akmenis ir rąstus, todėl šiuo taku galima praeiti ne visada ir tik nedaugelis gali tai padaryti.  Pilies šeimininkas pabrėžė, kad už tai atsakingas jo karys Varpoda, jis geriausiai žino šį taką. Audangas iškart paprašė Kontgirdo, kad juos supažindintų, jis taip pat žinojo daug slaptų takų, tad dar vieną žinoti pravartu.  Aprodęs pilį, Kontgirdas pakvietė visus svečius pietų, kurie tęsėsi iki vėlyvo vakaro.

      Po puotos visi išsiskirstė miegoti, tik Gedotė dar pasiliko su Kontgirdu dviese. Gedotė, ilgai mąstęs, pratarė:

-     Šis žygis ir karas su kryžeiviais mums bus pražūtingas. Kryžeivių daug, jie gerai ginkluoti,

čia atvyksta gerai pasiruošę kariai ir jų atsargos neišsenkamos. Visas vakarų kraštas juos siunčia.       Kontgirdas ilgai žiūrėjo Gedotei į akis ir, atsidusęs, atsakė:

-     Žinau, Gedote, bet mes negalime neiti į šį žygį, mes tiesiog privalome.

-     Aš tai irgi žinau – atsakė jam Gedotė.

      Kontgirdas priėjo prie Gedotės, uždėjo jam ranką ant peties ir pasakė:

-     Drąsus tu, Gedote, žmogus, jei gali su manimi taip kalbėti.

       Patylėjęs, dar pridūrė:

-     Tik kariai to neturi žinoti.

      Kitą rytą Eibutas ir Gedotė su palyda atsisveikino su Rudaminos pilimi ir išvyko. Vienas

pranešti gerų naujienų, o kitas ruoštis žygiui. Abu viltingai žvelgė į ateitį. Abu suprato, kad nuo šio žygio priklauso jų ir jų tautų likimas.

      Gedotė paskutinį kartą pabučiavo Rugilę, Margirį, jaukiai įsitaisiusį ant mamos rankų, ir šoko į balną. Skaudama širdimi Rugilė, kaip ir kiti Giraitės gyventojai, išlydėjo karius į karą. Pilies kieme buvo tylu, ore tvyrojo įtampa, net vaikai neverkė. Visi puikiai suprato, kad daug šių jaunų vyrų niekada į Giraitę nebegrįš.

      Vaizdas pasikartojo ir kariams paliekant Rudaminos pilį. Tai slėgė karius. Ir tik palikus savo žemes, visi pažvalėjo. Liūdėti nebuvo kada, reikėjo visas mintis nukreipti į būsimus mūšius. Vedė jotvingius į žygį Kontgirdas, o Gedotė buvo jo dešinioji ranka. Kelią jotvingiams rodė Eibutas, suspėjęs laiku sugrįžti.

      Pakeliui į prūsų žemes prie Kontgirdo vadovaujamų pulkų prisidėjo Skomanto, Stabio, ir kitų vadų siūsti būriai karių. Pats Skomantas, kaip ir Barta liko saugoti savo krašto. Buvo labai tikėtina, kad šiuo karu gali pasinaudoti mozūrai ir lenkai ir užpulti jotvingių žemes. Jotvingiai surinko įspūdingą kariuomenę šiam žygiui.

      Po kelių dienų žygiavimo Kontgirdo kariuomenė pasiekė prūsų žemių pakraštį. Vaizdas buvo slogus. Matėsi, kad kraštas visiškai nualintas. Pilaitės buvo sudegintos. Piliakalniai stovėjo tušti ir apleisti. Daug kaimų taip pat buvo sudeginti, o žmonės slėpėsi neįžengiamų girių glūdumoje. Laukai buvo neužsėti ir apaugę piktžolėmis. Ilgas karas su įsibrovėliais paliko gilius randus šiame krašte. Matydami tokius vaizdus, kariai tik sugniauždavo stipriau kalavijų rankenas ir, paspartindavo žingsnius, kad greičiau pasiekti galvažudžius, taip nuniokojusius šias žemes. Nepaisant, to, kad čia gyveno mažai žmonių, prie kariuomenės vis prisidėdavo naujų karių, dažniausiai prastai gnkluotų, bet ryžtingai nusiteikusių.

      Vienas iš žvalgų prijojo prie Kontgirdo ir pranešė, kad už pusės dienos kelio priekyje aptiko pilaitę, joje buvo įsitvirtinę kryžeiviai. Netoliese buvo ir prūsų būrys, bet pilaitės jie nepuolė, per mažai karių buvo tame būryje. Kontgirdas davė ženklą sustoti ir įrengti stovyklą. Čia pat, nulipę nuo žirgų, vadai trumpai pasitarė ir nusprendė šturmuoti pilaitę, bet pirma pas prūsus nusiuntė žvalgą apie tai pranešti.

      Vos įdienojus prie jotvingių stovyklos prisiartino prūsų būrys, jie atėjo pasitikti sąjungininkų. Jų buvo gal kokie penki šimtai vyrų, dalis raiti, dalis pėsti. Juos vedė ant puikaus širmio jojantis vadas. Palikęs savo vyrus atokiau, jis prijojo prie jotvingių vadų ir pasisveikino:

-     Aš, Herkus Mantas, sveikinu jus savo žemėje, dėkoju jums visos tautos vardu, kad atvykote.

      Kai pasisveikinimo ceremonija buvo baigta, Kontgirdas pakvietė vadus į savo palapinę. Čia, prie vaišių stalo visi susipažino. Gedotė įdėmiai apžiūrėjo vieną iš prūsų vadų Herkų Mantą. Šis buvo truputį vyresnis už jotvingį, vidutinio ūgio, ilgais šviesiais plaukais, veidas buvo ryžtingas, bet jame pėdsaką paliko nuolatinė įtampa ir nepriteklius. Gedotė suprato, kad kelerius paskutinius metus prūsas praleido kariaudamas ir neturėdamas namų. Kad ir kas dėjosi prūso širdyje, jis išliko maloniu žmogumi.

      Herkus Mantas paprašė žodžio ir, Kontgirdui leidus, prakalbo:

-     Šioje pilyje, kurią jau matė jūsų žvalgai, yra nedaug karių, bet ji gana gerai įtvirtinta. Tai buvo mūsų pilis, todėl aš gerai žinau silpnąsias jos vietas. Pilyje slepiasi vienas iš aršiausių kryžeivių vadų. Jo galva mums ypač reikalinga. Žvalgai pranešė, kad jiems į pagalbą žygiuoja didelis kryžeivių būrys, todėl veikti reikia nedelsiant. Aš siūlau sujungti abi kariuomenes, taip mes geriau pažinsime vieni kitus ir labiau pasitikėsime,  o po to pasidalyti į dvi dalis. Mažesnioji dalis puls pilį, kad niekas iš ten nekištų nosies, o didesnioji dalis surengs pasalą miške, prie upės, ir pasitiks atžygiuojančius kryžeivius. Jie dar nežino, kad jūs čia ir galvoja, kad mūsų mažai. Kai šie bus sunaikinti, visi kartu ramiai paimsime pilį.

      Planas buvo geras ir niekas jam neprieštaravo. Kongirdas pasitarė su Herkumi Mantu ir nusprendė, kad didesniajai daliai karių vadovaus Gedotė ir, aišku, Herkus Mantas, pilies puolimo imitacijai vadovaus Mantautas su Eibutu, o pats Kontgirdas liks atsargoje su stipriu karių būriu, kad stebėti visą mūšio eigą ir padėti ten, kur reikalai klostysis prasčiau.  

      Gedotė jojo greta Herkaus Manto ir aptarinėjo būsimą mūšį. Nors kalba šiek tiek skyrėsi, bet susikalbėti buvo nesunku. Prūsas papasakojo, kad tokių būrių, kaip jo, likę nedaug, jie specialiai išsiskirstė į nedidelius būrius, kad kryžeiviams būtų sunkiau juos surasti. Atskiri būriai palaikė ryšius ir klausė Herkaus Manto, kaip bendro vado. Kartais būriai susijungdavo, kad įveikti stambesnį kryžeivių būrį, bet į atvirą mūšį stoti su kryžeiviais negalėjo. Herkus Mantas, nupasakojęs visa situaciją, dar karčiai pridūrė:

-     Nors visa tauta yra pavojuje, kai kurie senesnieji vadai neprisideda prie sukilimo, apsikrikštijo ir ragina nesipriešinti atėjūnams, bet dauguma supranta, kad atėjūnai mus tiesiog naikina, ir prisideda prie karo. Dabar, jums atvykus, mes galėsime stoti ir į atvirą mūšį, ir pilis sudeginti.

     Vieta, kurią parinko Herkus Mantas, buvo ideali pasalai. Upė buvo išgriaužusi gilią griovą, o persikelti per ją buvo galima tik per brastą, į kurią vedė upelio slėnis. Perbridus upę, vėl reikėjo keltis į viršų siauru praėjimu, kurį rėmino aukšti, statūs šlaitai. Čia kryžeiviai bus priversti judėti ilga vora ir bus pažeidžiami.

     Arklius jungtinis prūsų ir jotvingių būrys paliko tolėliau, be jų buvo galima geriau pasislėpti. Kariai keliose vietose pakirto nemažai didžiulių medžių abipus tako, kol kas jie liko stovėti. Pašalinę visus savo buvimo pėdsakus, kariai išsidėstė giliau miške abipus griovos ir ėmė laukti.

     O tuo tarpu Eibutas ir Mantautas atvedė dalį pulkų prie pilaitės, kurioje buvo įsitvirtinę kryžeiviai. Pilis buvo pastatyta ant gana aukšto piliakalnio ir gerai įtvirtinta. Kryžeiviai iš bokštų ir nuo sienų stebėjo, kaip prūsai ir jotvingiai apsiautė piliakalnį ir pradėjo statyti akmenų svaidymo mašiną bei taraną. Kai mašina buvo baigta ir kariai paleido keletą akmenų, kurie jokios žalos piliai nepadarė, kryžeiviai pradėjo laidyti nepadorius juokelius prūsų ir jotvingių atžvilgiu. Jie mate, kad apsiautėjų nedaug, todėl jautėsi drąsūs, bet palikti saugią pilį ir stoti į mūšį jie nedrįso, be to žinojo, kad pagalba jau netoli. Iš Eibuto reikalavimo pasiduoti jie tik pasijuokė.

     Prie upės buvo ramu, kai Herkus Mantas, turintis aštrų žvilgsnį, pirmasis pamatė kryžeivių žvalgus. Jie šmirinėjo dar kitoje upės pusėje, bet vis artėjo. Prūsas davė ženklą, pakeldamas ranką, tą patį padarė Gedotė, esantis kitoje griovos pusėje, ir visi kariai dar labiau pasislėpė. Laukimas baigėsi.

     Jungtinės pajėgos praleido žvalgus tolyn, o kai jie nutolo pakankamai nuo upės, užpuolė ir nužudė. Viskas vyko tyliai. Keletas prūsų karių apsivilko kryžeivių apsiaustus ir nuo skardžio virš griovos pamojo kryžeiviams, esantiems dar kitoje upės pusėje, kad galima judėti. Netrukus pirmieji kryžeiviai jau kėlėsi per upę. Jie matė savo žvalgus ir jais pasitikėjo. Kryžeivių kariuomenė išsitempė į ilgą vorą ir, kai paskutiniai įsibrovėliai persikėlė per upę, sugaudė karo ragas, kviečiantis prūsus ir jotvingius pulti. Jų kariai greitai artėjo prie griovos krašto, supoškėjo kirviai ir pakirsti iš anksto medžiai krito žemyn, ant kryžeivių galvų. Medžiai atkirto kelią į abi puses ir suskaidė kryžeivių vorą į atskiras dalis. Tarp jų kilo sumaištis ir panika, o iš viršaus į juos pasipylė akmenys, ietys ir strėlės. Taip užklupti kryžeiviai negalėjo pasipriešinti ir jų gretos sparčiai tirpo. Mūšis buvo trumpas ir sėkmingas jungtinei kariuomenei. Gyvų kryžeivių neliko nei vieno. Prūsai ir jotvingiai beveik nenukentėjo.

     Herkus Mantas ir Gedotė pasveikino vienas kitą, liepė kariams susirinkti priešų ginklus, sugaudyti sveikus žirgus ir nuvedė pulkus prie pilaitės. Dalį karių paliko mūšio vietoje pasirūpinti žuvusiais ir sužeistai gentainiais bei karo grobiu.

     Eibuto ir Mantauto vadovaujami kariai šturmavo kryžeivių ginamą pilį, bet tai tebuvo imitacija ir kryžeiviai garsiai šaipėsi iš puolančiųjų. Bet jų veidai ištįso, kai vietoje laukiamos pagalbos jie pamatė gausius prūsų ir jotvingių pulkus  Visai kariuomenei vėl susijungus, jie padarė puolimo pertrauką ir vadai sustojo pasitarti. Čia buvo Kontgirdas, Eibutas, Gedotė ir kiti, bet su jais nebuvo Herkaus Manto.

Pasitarę vadai pergrupavo pajėgas ir liepė pulti pilį. Šturmas prasidėjo. Piliakalnį su pilimi puslankiu juosė upė, todėl puolimas buvo galimas tik nuo sausumos. Kryžeivių pilyje buvo nedaug, todėl jie visi susirinko ginti pažeidžiamų sienų.

     Per paupio brūzgynus brovėsi nedidelis karių būrelis. Vedė juos Herkus Mantas. Jis žinojo slaptą įėjimą į pilį, o kryžeiviai to nežinojo.

     Puolantieji dar nespėjo panaudoti tarano, kai už pilies vartų kilo triukšmas ir vartai atsidarė. Herkus Mantas svetingai pakvietė gentainius į vidų.

     Pilyje prūsai ir jotvingai rado gausias maisto ir gėrimų atsargas ir surengė puotą. Kariai to nusipelnė. Buvo ir žuvusiųjų, juos pagerbė, bet ilgai negedėjo. Tai buvo karas ir aukos neišvengiamos. Likę gyvi džiaugėsi šia diena.

     Pilyje Herkaus Manto ir Kontgirdo kariai neužsibuvo. Palikę įgulą ir sužeistuosius, jie patraukė toliau į vakarus. Herkus Mantas juos vedė prie kitos pilies, iš kur kryžeiviai organizuodavo plėšikiškus žygius prieš aplinkines prūsų žemes.

     Herkus Mantas išsiuntė žygūnus pas kitus prūsų būrius ir, priartėjus prie pilies, prie jų prisijungė  prūsų vadai – Auktuma, Pipinas, Glapas ir kiti su savo pulkais. Susidarė įspūdinga, gerai ginkluota kariuomenė. Pakeliui jie sutiko keletą kryžeivių būrių, kurie nespėjo pasislėpti pilyje, ir juos sunaikino.  Jungtinė kariuomenė įsirengė stovyklą netoli pilies, žvalgai tikrino kelius ir takus, kariai juos užėmė, taip atkirsdami bet kokį susisiekimą su pilimi.

     Jungtinės kariuomenės vadai išjojo apžiūrėti pilies. Čia ant aukštos masyvios kalvos buvo įkurtas visas miestelis – tvirtovė, apjuostas aukštomis sienomis su daugybe bokštelių, o pati pilis buvo kalvos viršūnėje, sienos ir trys bokštai buvo mediniai, bet šalia jau kilo mūrinis bokštas. Dar truputį ir kryžeiviai būtų pasistatę mūrinę, nepaimamą pilį.

     Gedotė buvo matęs nemažai kryžeivių pilių, jis matė, kad šią pilį bus paimti sunku ir tai pareikalaus daug karių gyvybių.

      Grįžę į stovyklą vadai nutarė, kad pirmiausiai pilies gynėjus reikia išvarginti ir priversti badauti, užblokuojant bet kokį maisto ir ginklų pristatymą į pilį. Taip pat reikėjo pasirūpinti ir ateisiančiais į pagalbą pilies gynėjams kitais kryžeivių pulkais. Jau pirmomis savaitėmis jungtinei kariuomenei pateko į rankas kelios gurguolės ir pavieniai vežimai su maisto ir vyno atsargomis. Be to pakliuvo ir keliasdešimt kryžeivių riterių, ėjusių plėšti ir žudyti prūsų tautos.

      Kryžeiviai užsidarė tvirtovėje ir į atvirą mūšį stoti nedrįso. Jie kelis kartus bandė išsiūsti žygūnus iš pilies, tarp jų buvo ir vietinių parsidavėlių, bet jie visi buvo sučiupti. Jie nešė laiškus su prašymu gelbėti, bet laiškai adresatų nepasiekė. Iš vakarų vis atžygiuodavo nauji kryžeivių būriai, bet pilies jie nepasiekė. Kryžeiviai ir jų pakalikai, esantys tvirtovėje, buvo atkirsti nuo išorinio pasaulio ir nuo pagalbos.

     Jungtinės kariuomenės vadai žinojo, kad pagalba kryžeiviams tikrai ateis, todėl nutarė nedelsiant šturmuoti pilį.

     Ankstų rytą, tekant saulei, sugaudė ragai ir jungtinė prūsų ir jotvingių kariuomenė pajudėjo link tvirtovės. Rytas buvo saulėtas, tai buvo paranku puolėjams, nes saulės spinduliai spigino gynėjams tiesiai į akis. Mūšis užvirė. Kryžeiviai paleido į puolančiuosius arbaletų ir lankų strėlių spiečių, kai kurios pasiekė tikslą. Prūsai ir jotvingiai, dengiami skydų, priartėjo prie išorinės tvirtovės sienos ir iš čia lankininkai ir arbaletininkai jau pasiekė gynėjus. Šių eilė ant sienos greitai praretėjo. Jungtinės kariuomenės raiteliai prajodami svaidė ietis ir jos rado savo taikinius. Tuo tarpu taranai buvo pristatyti prie vartų ir pradėjo savo griaunamąjį darbą. Nuo tvirtovės sienos į puolėjus lėkė strėlės, ietys, akmenys, daug prūsų ir jotvingių jau padėjo čia galvas. Jų lavonai nuklojo visą lauką priešais tvirtovės sienas. Skardėjo šūksniai, žvengė žirgai, aidėjo sužeistųjų aimanos, žvangėjo ginklai, aplink tvyrojo mirties tvaikas.

     Gerokai po pietų taranas pralaužė tvirtovės vartus ir prūsų bei jotvingių kariai įsiveržė į vidų. Dabar mirtis įsisuko į kryžeivių gretas, jie krito šimtais, bet sulaikė kuriam laikui puolančiuosius, kol likę kryžeiviai pasislėpė pilyje.  Jungtiniai pulkai išgriovė tvirtovės sienas, padegė miestelį, bet daugiau nieko negalėjo padaryti, nes stojo tamsa.

     Grįžus į stovyklą, paaiškėjo tikrieji nuostoliai. Žuvusiųjų buvo daugybė, dar daugiau buvo sužeistųjų. Likusieji gyvi buvo taip nuvargę, kad negalėjo net gedėti žuvusių kovos draugų.

     Gedotė apsidžiaugė pamatęs gyvą brolį ir artimiausius draugus – Lokį, Audangą ir kitus. Jie buvo apdraskyti, bet didelių sužeidimų nepatyrė.

     Kitą rytą Herkus Mantas ir Kontgirdas priėmė sprendimą nepulti pilies ir leisti kariams pailsėti bei pasigydyti žaizdas, be to reikėjo pasirūpinti žuvusiais bendražygiais. Kelias kitas dienas degė laužai ir aidėjo vaidilų giesmės. Medžiotojai vaikėsi žvėris aplinkiniuose miškuose, kad aprūpinti karius mėsa.

     Po kelių dienų Gedotei pasiūlius, o Kontgirdui ir Herkui Mantui pritarus, prie pilies sienų buvo pasiūstas vienas prūsų karių, mokantis kalbėti vokiškai, su balta vėliava ir reikalavimu pasiduoti, bet kryžeiviai reikalavimą atmetė, be to jau jojantį atgal prūsų pasiuntinį sunkiai sužeidė arbaleto strėlė, paleista į nugarą.    

     Prūsai ir jotvingiai puolimą atnaujino dar tą pačią dieną. Prie jų prisidėjo prūsų būrys, vadovaujamas Spūdo. Būryje buvo apie penkiasdešimt vyrų, nedaug, bet keli vyrai dalyvavo šios pilies statybose ir žinojo, kur ji pažeidžiamiausia. Spūdas juos nuvedė prie upės, upe, slepiami kranto ir tankių krūmų, jie nepastebėti pasiekė pilį. Jų užduotis buvo prisikasti iki pilies sienos kampo ir ją išgriauti. Vanduo buvo gerokai paplovęs pilies sienos pamatus, tai palegvino darbą. Kol pagrindinės pajėgos šturmavo pilį iš sausumos, vyrai sparčiai kasėsi po pilies pamatais. Aplink aidėjo kovos garsai ir kryžeiviai jų negirdėjo.

     Ant kalvelės raiti sėdėjo jungtinės kariuomenės vadai ir stebėjo pilies šturmą. Visi susižvalgė ir nusišypsojo, kai pamatė, kad vienas sienos kampas susvyravo ir nugarmėjo žemyn, į upės slėnį, nusinešdamas ir dalį gynėjų. Pilies sienoje atsivėrė platus plyšys ir pro jį į vidų jau plūdo pikti ir karingi prūsai. Jotvingiai atsilikti taip pat nenorėjo. Dabar kryžeiviai mielai būtų priėmę taikos pasiūlymą, bet buvo per vėlu. 

     Herkus Mantas, Kontgirdas, Auktuma, Gedotė, Glapas, Mantautas ir kiti sėdėjo pilies menėje ir aptarė mūšio eigą ir pasekmes. Džiaugsmo buvo mažai, nes pilies paėmimas kainavo daug karių gyvybių, dar daugiau buvo sužeistų, kai kurie iš jų jau niekada negalės paimti ginklo į rankas. Jungtinė kariuomenė labai nusilpo po pilies paėmimo, o ją papildyti nebuvo kuo.

     Herkus Mantas kalbėjo pirmas:

-    Mes šį mūšį laimėjome, tai didelė pergalė, kryžeiviai to nesitikėjo. Bet jie neaprims. Vadas Nameda atsiuntė žygūną, kuris pranešė, kad  vakaruose vėl renkasi kryžeivių kariauna. Jų daug. Mes taip pat susivienysime, kiti vadai prie mūsų prisidės ir mes juos pasitiksime prie Priegliaus upės.

     Visi sutiko, nes kito pasirinkimo ir nebuvo.

     Gedotė jojo link Priegliaus artimiausių bendražygių – Skurdo, Lokio, Audango apsuptyje. Visi jie išvengė mirties, o ir rimtų sužeidimų taip pat. Lokys įsigijo naują randą ant skruosto, kiti atsipirko įvairiais sumušimais. Visi jau ilgėjosi namų.  Gedotė juos guodė:

-    Galvoju, kad po šio didžiojo mūšio galėsime keliauti namo, jei tik liksime gyvi, jei tik liksime.

     Pašnekovai pritarė tylėdami.

     Jie gaudavo skurdžias žinutes iš namų per žygūnus, kurie jodinėjo į abi puses. Namuose buvo viskas gerai, išskyrus tuos, kuriems buvo pranešta apie žuvusius jų vyrus, tėvus, sūnus ar brolius.

     Jungtinė kariuomenė vis didėjo, prie jos vis prijungė nauji būriai. Visi pažvalėjo ir atgavo viltį. Žvalgai zujo pirmyn-atgal ir pranešinėjo apie priešo kariuomenės judėjimą. Vietiniai kryžeiviai užsidarė pilaitėse ir keliauti netrukdė. Prūsai ir jotvingiai jų nešturmavo, nes artėjo naujos kryžeivių pajėgos. Sudorojus atvykstančius kryžeivius, su čia gyvenančiais problemų jau nebus.

     Vadai jau parinko vietą būsimam mūšiui, bet atskubėję žvalgai pranešė, kad kryžeivių armija išsiskyrė į kelias dalis.

     Herkus Mantas pratarė pro sukąstus dantis:

-    Jie nori nusiaubti visa kraštą, kad iš mūsų nieko neliktų. Mes negalime čia jų laukti, teks pasidalinti ir mums.

      Visi karių  būriai turėjo savo vadus, tai pasidalinimas buvo greitas. Vadai pasidalino kryptis ir sutarė palaikyti ryšį per žygūnus, bei vienas kitam padėti.

     Jotvingiai liko beveik vieni, su jais tepasiliko Eibutas  bei keletas prūsų karių ryšiui palaikyti. Jie buvo jotvingių vedliai.

     Per visą prūsų žemę nuskardėjo ragai, kovos šūkiai, ginklų žvangėjimas, aimanos ir priešmirtiniai atodūsiai. Prūsų seniai, moterys ir vaikai išsislapstė gūdžiose giriose ir pelkėse, laukdami savo likimo.

     Kovos vyko permainingai, tai prūsai sutriuškindavo kokį būrį kryžeivių, tai jiems patiems tekdavo bėgti ir slėptis, kol kiti prūsai ateidavo į pagalbą. Nei viena pusė persvaros neįgijo.

     Kontgirdo vadovaujamiems jotvingiams kol kas sekėsi gerai. Jie nenutolo nuo Priegliaus upės, nes turėjo sustabdyti kryžeivius, tiek keliaujančius krantu, tiek plaukiančius upe. Sumanaus vadovavimo ir gerai ginkluotų karių dėka jotvingiai labai nenukentėjo, o visi sutikti kryžeiviai gaudavo galą. Bet dienos bėgo, kryžeivių nemažėjo, o jotvingių gretos tirpo, daugėjo sužeistų. Trūko maisto. Kariai buvo pervargę nuo nesibaigiančių kovų. Visą vasarą jie ištisai žygiavo ir kovėsi.

     Vieną vakarą Kontgirdas pasikvietė į savo palapinę Gedotę, Mantautą ir Eibutą. Įėjęs Gedotė pamatė nepažįstamą prūsų karį. Visiems susirinkus, Kontgirdas prabilo:

-    Čia matote prūsų vadą Draiką, jis atstovauja visus prūsų vadus, kalbėk, Draika.

     Draika apžvelgė visus ir tarė:

-    Pas jus norėjome atsiūsti jums jau pažįstamą Herkų Mantą, bet jis šiuo metu toli nuo čia, o laiko nėra, todėl atvykau aš. Kryžeiviai pas mus atsiuntė pasiuntinį ir pasiūlė paliaubas. Visi prūsų vadai apsvarstė šį pasiūlymą ir su juo sutinka. Mūsų kariai pervargę, alkani, reikia pertraukos. Kryžeiviai kviečia mus į artimiausią savo pilį, kad aptarti sąlygas ir pasirašyti paliaubų ir taikos sutartį. Mes, prūsų vadai, ten vyksime. Kryžeiviai reikalauja, kad dalyvautų ir jūsų vadas Kontgirdas su patarėju.

     Palapinėje kilo sambrūzdis, Gedotė ir Mantautas prakalbo vienu metu, šaukdami, kad nereikia to daryti, bet juos greitai nuramino Kontgirdas, jis pakėlė ranką, visi nutilo. Vadas tarė:

-    Aš vyksiu į sutarties pasirašymą. Pažiūrėkite į mūsų karius, jie jau nebegali kovoti. Mes pailsėsime, atsigausime ir su nauja jėga pulsime kryžeivius. Su manimi vyks Mantautas.

     Niekas prieštarauti nedrįso ir visi išsiskirstė. Gedotė paprašė pasilikti ir Kontgirdas sutiko. Gedotė tarė Kontgirdui:

-    Aš noriu su tavim vykti, vade. Moku jų kalbą, pažįstu juos, bus lengviau derėtis.

-    Ne, Gedote, tu negali vykti. Tave gali kas nors pažinti, o tada jau bus blogai.

     Gedotė susimąstė, tada dar pasakė:

-    Nevyk ten, vade, nujaučiu klastą.

      Kontgirdas atsakė:

-   Jau negaliu, daviau žodį. Net kryžeiviai nelaužys savo pažado, kad galėsime laisvai atvykti ir išvykti, nepriklausomai, kaip baigsis derybos. O jei kas atsitiktų, perimk vadovavimą ir vesk karius namo. Būk jiems vadas ir tėvas.

     Išėjęs Gedotė susirado Audangą ir davė jam užduotį vykti į pilį, tik ne kartu su kitais, o atskirai, pasislėpus. Audangas nusirėžė ilgus plaukus, persirengė vienuoliu ir net artimiausi draugai jo negalėjo atpažinti. Audangas gerai kalbėjo vokiškai, todėl jo užduotis buvo įvykdoma. Jis turėjo stebėti iš tolo, kaip vyks ir baigsis derybos ir, jei kas ne taip, pranešti Gedotei.

     Anksti ryte du iškilūs jotvingių vyrai apsikabino ir atsisveikino. Kontgirdas su Mantautu sušoko į balnus ir išjojo su Draika ir keliais kariais.

     Gedotė negalėjo rasti vietos. Jis tai tikrindavo karius, ėjo prie arklių, tai įeidavo į palapinę, tai iš jos išeidavo, o Skurdas ir Lokys vis mėgino jį nuraminti, sakydami, kad viskas bus gerai. Bet gerai nebuvo.

     Po kelių dienų į stovyklą atbėgo uždusęs, persimainiusiu veidu ir apdriskęs Audangas. Su juo atbėgo prūsas. Juos pasitiko Gedotė, aplinkui greitai būrėsi kariai. Skurdas padavė vandens, šiek tiek atgavęs amą, Audangas sušuko:

-    Kontgirdo nebėra, Herkaus Manto ir kitų prūsų vadų taip pat.

-    Kas atsitiko? – šaukė Gedotė.

      Audangas visai tyliu balsu pridūrė:

-    Kryžeiviai sudegino juos visus gyvus. Jų buvo penkiolika ar dvidešimt žmonių. Kryžeiviai paliko vadus pasitarti pilies menėje, tuo pretekstu jie išėjo iš menės, užrėmė duris ir padegė pilį. Aš pats tai mačiau.

     Stojo visiška tyla. Niekas netarė nei žodžio. Niekas negalėjo patikėti išgirsta žinia. Pirmas prabilo Eibutas:

-   Juk jie davė žodį. Kaip jie galėjo taip pasielgti, net žvėrys taip nesielgia. Niekas taip nesielgia.

    Audangas prabilo vėl:

-   Tai dar ne viskas. Dar derybų metų kryžeiviai užpuolė prūsų stovyklas, prūsai kovėsi, bet dabar, netekę vadų, jie palūžo ir išsislapstė miškuose. Prūsų kariuomenės neliko. Aš sutikau bėgdamas šį prūsų karį, kuris atėjo kartu, jo vardas Stučė. Jis man pakeliui viską papasakojo. Kryžeiviai žygiuoja čia.

     Gedotei pakilo pyktis, jis žinojo, kad kryžeiviai veidmainiai, jiems nieko nėra švento, bet kad taip nesuvokiamai negarbingai pasielgs, Gedotė negalvojo. Bet jis greitai susitvardė, juk jis dabar vadas ir reikia priimti skubius sprendimus. Pavojus iškilo jiems visiems. Jis liepė išardyti stovyklą ir skubiai trauktis, vieni jotvingiai stoti į mūšį su pranašesniu priešu negalėjo.

     Prie Gedotės priėjo Eibutas su Stuče ir Eibutas prakalbo:

-    Leisk man ir Stučei vykti kartu, mes jau nebeturime tėvynės.

     Gedotė atsakė:

-    Žinoma. Tu pažįsti savo kraštą, rodyk kelią.

     Čia prabilo Stučė:

-    Netoliese yra nedidelė upė, kuri išteka iš ežero, o įteka į Prieglių. Už jos auga neįžengiama pelkėta giria, bet aš žinau takus. Mūsų nedaug, mes sugebėsime pereiti šią girią. Jei greitai žygiuosime ir spėsime persikelti per upę, būsime saugūs.

     Žvalgai pranešė, kad kryžeiviai visai nebetoli, bet jotvingiai jau traukėsi. Upę spėjo pasiekti dar nesusidūrę su juos persekiojančiais kryžeiviais. Vanduo buvo nusekęs, tai visa kariuomenė persikėlė greitai, bet takus į mišką rasti pasirodė sudėtinga. Stučė, padedamas kitų, lakstė ir ieškojo vietos, kur būtų galima praeiti į girią. Netrukus rado ir jotvingiai pamažu pradėjo išnykti žalioje sienoje.

     Vos paskutiniai jotvingiai persikėlė per upę, pasirodė kryžeiviai.

      Jotvingiai paskubomis rentė iš nulūžusių medžių, šakų ir akmenų savame upės krante barikadą. Kariai išsirikiavo už jos ir pasiruošė pasitikti priešą. Kryžeiviai, nieko nelaukę, puolė. Juos pasitiko strėlių kruša. Jotvingiai turėjo daug arbaletų ir strėlių, tiek savų, tiek atimtų iš kryžeivių. Šie, neprijoję upės, krito kaip lapai, jų gretos sparčiai retėjo. Jų vadas išviauksėjo komandą ir šie atsitraukė. Pirmas puolimas buvo atremtas, bet kryžeivių vis daugėjo, jie dar ne visi pasiekė šią vietą.

     Už gynybinės jotvingių karių eilės supokšėjo kirviai. Tai Gedotė davė nurodymą kirsti ir versti medžius, kad jotvingiams pasitraukus, kryžeiviams būtų sunkiau juos persekioti. Jotvingiai jau beveik visi pasislėpė girioje, o kryžeiviai vėl puolė.

     Jotvingių kariai, pasislėpę už barikados, matė, kad jų bendražygiai jau dingo iš akių, o juos atskyrė suverstų medžių siena. Jie suprato, kad pasmerkti, jog turi pasiaukoti, kad kiti galėtų išsigelbėti, bet jie nesitraukė, o drąsiai pasitiko priešą. Jotvingiai ilgai išlaikė daug kartų skaitlingesnį priešą ir su savimi nusinešė daug įsibrovėlių su kryžiais.

     Kryžeivių pykčiui nebuvo ribų, kai jie pamatė, kad juos užlaikė vos saujelė karių, o tolesnis persekiojimas tapo neįmanomas, nes artėjo tamsa, o girios pakraštys užverstas medžiais.

     Pasislėpęs girios tankmėje, Audangas su naujuoju draugu prūsu Stuče stebėjo tautiečių žūtį ir beviltiškas kryžeivių pastangas prasibrauti. Upė tekėjo girios ir pelkės pakraščiu, vienoje pusėje buvo pelkė, o kitoje ežeras ir kito praėjimo nebuvo, tik siauras girios kraštas. Stučė labai gerai parinko vietą atsitraukimui. Ne visi spėjo atsitraukti, bet jiems už tai didelė pagarba iš likusių tautiečių ir šlovė.

     Sugrįžusius jotvingius pasitiko Rudaminos pilėnai. Moterys ir vaikai, su viltimi žvelgdami kiekvienam kariui į akis, o gal pažins savą. Bet greitai visi kariai atsidūrė pilies kieme ir dalis moterų su vaikais pasitraukė į šalį, nesulaukę savų. Daug jų negrįžo iš šio žygio. Pilies kampuose pasigirdo moterų raudos, vaikų verksmas ir net senoliai šluostėsi drėgnas akis.

     Dalis pasitinkančiųjų sulaukė sugrįžusių savų ir čia buvo visai kitas vaizdas. Moterys glaustėsi prie vyrų, šie kilnojo į orą paaugusius vaikus ir visi be galo džiaugėsi.

     Tarp pasitinkančiųjų laimingųjų buvo ir Rugilė su Margiriu, bei Jostautė. Gedotė nušoko nuo arklio ir griebė į glėbį mylimiausius savo žmones. Rugilė apkabino vyrą ir teištarė:

-    Aš labai laiminga, kad grįžai.

-    Ir aš Rugile, ir aš.

     Margiris pasimuistė, spaudžiamas abiejų tėvų, ir Rugilė nuleido jį ant žemės.

-    Pažiūrėk, - tarė Gedotei.

     Gedotė išplėtė akis, kai pamatė dar netvirtomis kojomis, mažais žingsneliais, bet savarankiškai pilies kiemu einantį savo sūnų.

     Margiris jau miegojo ir Gedotė papasakojo Rugilei, kaip sekėsi žygis ir kaip žuvo Kontgirdas su Mantautu. Visą kelią jis tramdė emocijas, o dabar papasakojęs viską Rugilei, nebeištvėrė. Jis atsisėdo ant suolo, užsidengė rankomis veidą ir vis kartojo:

-   Kontgirdą, Mantautą, Herkų Mantą, Auktumą, Pipiną, Draiką, Glapą, Spūdą ir …  neprisimenu visų jų vardų…  Kryžeiviai sudegino juos gyvus…  Jie ne žmonės… Jie ne žmonės… Jie ne žmonės…

     Ir narsaus jotvingio pečius supurtė nebyli rauda.

     Rugilė priėjo prie savo vyro, suėmė jį už rankų, pastatė ant kojų, nusimetė suknelę ir visa prisiglaudusi, švelniai švelniai ištarė:

-  Nuo šiol tu kilties vadas, rytoj tau reikės daug jėgų, tau reikia išsimiegoti, o aš, tavo moteris, padėsiu tau užmigti.

     Ir nusivedė jį į judviejų meilės guolį.