Vilkas

                                             Vilkas

     Šiandien motina vilkė elgėsi keistai. Po pašėlusio vakarinio bėgimo vilkė visą naktį pragulėjo urvo pradžioje, be paliovos uosdama orą ir retkarčiais tyliai suurgzdama. Urvo kampe gulėjo jaunas vilkas, vienintelis jai likęs sūnus po susidūrimo su dvikojais žiauriais padarais. Tą kartą dingo ir jos draugas, šio jauno vilko tėvas. Vilkei ir vienam vilkiukui pasisekė, jie spėjo pasislėpti ir liko gyvi. Bet šiandien vilkė jautė, kad jai nepavyks apsaugoti savo sūnaus. Rytuose jau brėško ir vilkė žinojo, kad dvikojai padarai su trenkiančiomis iš tolo lazdomis, padedami prijaukintų vilkų giminaičių, juos persekios. Vilkė žinojo, kad paliko stiprų pėdsaką, kuriuo net menkiausią uoslę turintis jų giminaitis  atseks iki jų irštvos be vargo. Vakare, dar nesutemus, vilkė išėjo medžioti ir nusivedė savo jauną sūnų, kad šis išmoktų medžioklės paslapčių, bet jiems nepasisekė. Juos suuodė šunys ir pradėjo loti, o tada pasirodė tie dvikojai padarai su trenkiančiomis lazdomis rankose. Pasigirdo trenksmai ir kažkas kliudė vilkei šoną. Teko sprukti greitai, gelbstint savo ir jaunojo vilko gyvybes. Miškas ir prietema juos paslėpė, bet vilkė paliko pėdsaką, kraujo pėdsaką. Ji žinojo, kad vos išaušus persekiotojai leisis jos paliktu pėdsaku, taip pat jautė, kad jėgos senka, todėl nedelsė. Ji prišliaužė prie snaudžiančio sūnaus ir bakstelėjo jį nosimi. Jaunas vilkas atmerkė akis ir iškart pašoko ant kojų. Jį suerzino šviežio kraujo kvapas. Ten, kur motina gulėjo visa naktį, žemė buvo prisigėrusi kraujo, o vilkei pajudėjus, kraujo kvapas sustiprėjo. Jaunasis vilkas sunerimo, o motina, netvirtai atsistojo ir pastūmė jį urvo landos link. Vilkas nesuprato, kodėl motina jį stumia, juk jie niekada neidavo iš urvo, kai buvo šviesu. Bet šįkart buvo kitaip, motina atkakliai stūmė vilką lauk. Staiga ji sustojo, nukreipė ausis į tik jai vienai girdimą garsą ir visu kūnu sudrebėjo. Ji išlindo iš urvo, ilgokai uodė orą ir gaudė negirdimus garsus, kraipydama ausis. Ji išgirdo ir suuodė nekenčiamus persekiotojus. Jie jau nebetoli. Šalia jos atsistojo ir sūnus, bet jis dar buvo nepatyręs ir visko nesuprato, tik jautė, kad kažkas ne taip. Vilkė staiga atsisuko į sūnų ir skaudžiai krimstelėjo jam į sprandą. Jaunasis vilkas atšoko į šalį, bet prigulė ant žemės ir šliaužte bandė pasiekti urvą. Bet šiandien motina elgėsi ne taip, kaip visada. Ji iššiepė nasrus ir skaudžiai kirto dantimis jaunajam vilkui į mentę. Vilkas pabėgėjo toliau ir stabtelėjo, bet motina jį užgriuvo ir vėl skaudžiai įkando. Vilkas, inkšdamas spruko šalin, o vilkė sukniubo ir liko gulėti netoli urvo. Vilkas pasislėpė krūmuose netoliese, jį labai erzino stiprus šviežio kraujo kvapas, bet net per tokį tvaiką jis pajuto kitą, dar stipresnį, nekenčiamą ir pavojų nešantį dvoką. Tai buvo tų dvikojų padarų ir jų keturkojų pagalbininkų dvokas. Vilkas instinktyviai puolė į urvą slėptis, bet motina iš paskutinių jėgų pastojo jam kelią ir iššiepė nasrus. Ji piktai suurzgė ir vėl kirto dantimis. Jie jau girdėjo savo giminaičių lojimą, vilkas žiūrėjo motinai į akis, o jos tarsi maldavo – bėk, sūnau, bėk, kol gali. Vilkas pabėgėjo tolyn, atsisuko pažiūrėti ar motina bėga iš paskos, bet ją jau apleido paskutinės jėgos. Jis suprato, kad motina jau nebepakils., o persekiotojai buvo jau čia pat. Alkanas, sutrikęs, pabrukęs uodegą ir nusiminęs jis nudūlino per mišką tolyn nuo buvusių namų ir senojo gyvenimo.

     Įdienojus, vilkas ėjo miško taku ir jį vis labiau kankino alkis. Motina jį mokė medžioti, jiems abiems visada sekėsi, bet dabar viską teks daryti pačiam. Miško takelyje pasipainiojo kiškis, vilkas šoko jo vytis, bet kiškis buvo sveikas ir stiprus, todėl vilkas tik dar labiau nusikamavo. Jam dar reikėjo išmokti kada ir ką galima vytis.

     Priėjęs pelkės pakraštį, vilkas pamatė ten stambų teterviną, puolė jį, bet tetervinas spėjo pakilti į orą ir nutūpė ant beržo šakos, piktai burbuliuodamas. O vilkas vietoje grobio sugriebė dantimis tik orą ir visas išsimaudė pelkėje.

     Nusipurtęs vandenį ir kiek apdžiūvęs, vilkas susirado upeliuką, palakė vandens ir prigulė po krūmu pailsėti. Vakarop vilką pažadino vis stiprėjantis alkis. Jis dar kartą palakė vandens ir nubindzeno tolyn. Reikėjo susimedžioti maisto. Jis bandė prisiminti, ko jį išmokė motina vilkė ir tai padėjo. Temstant pasipainiojo senas kiškis ir jaunasis vilkas pasisotino pirmą kartą savarankiškai sumedžiotu grobiu.

     Vilkas praleido prie kiškio likučių visa naktį ir kitą dieną, tada pabaigė ėsti ir nusliūkino tolyn. Jį traukė eiti namo, į seną irštvą, bet jis jautė, kad ten tyko pavojus. Vilkas nežinojo, kur eiti, visada jį vedė motina, o dabar jis liko vienas.

     Po kelių dienų jaunasis vilkas priėjo tvenkinį ir pamatė jame plaukiojančius bebrus. O krante dūko visas pulkas mažų, skanių bebriukų. Jis vėl buvo išalkęs ir nutarė pabandyti laimę. Jis atsargiai slinko upelio krantu link dūkstančų bebriukų, bet senas bebras jį pastebėjo ir stipriai pliaukštelėjo uodega. Visi bebrai, ir suaugę, ir maži, puolė link vandens. Vilkas šoko prie bebrų, bet nieko nesugavo, tik gavo vandens čiurkšlę į nasrus iš po seno bebro uodegos. Supratęs, kad čia nieko nepeš, vilkas nuėjo gilyn į mišką, gal ten vėl pasipainios koks neatsargus kiškis.

     Praėjus savaitei, vilkas jau buvo toli nuo savo namų, jo ten jau nebetraukė. Jis pasiekė kitą mišką. Ten jo tykojo nesėkmė. Jis įsibrovė į kito vilko teritoriją ir šis jį užpuolė. Jaunasis vilkas dar nekovojo su jokiu vilku ir nemokėjo kautis, o jo priešininkas buvo senas, bet dar stiprus patinas. Kova buvo trumpa, bet įnirtinga. Jaunasis vilkas spruko šalin, nežinodamas kito būdo išsigelbėti. Priešininkas jo nepersekiojo, gal tik norėjo išvyti iš savo medžioklės ploto.

     Kelias dienas jaunasis vilkas gulėjo po išvarta prie upelio ir laižėsi žaizdas. Senasis vilkas mokėjo jas daryti, o jaunajam tai buvo pamoka, tiesa, labai skaudi. Jis kelias dienas negalėjo medžioti, todėl badavo ir sulyso. Jį palaikė tik upelio vanduo. Sveikdamas jis jautė, kad jam reikia gaujos ar bent porininko, kitaip per artėjančią žiemą jis neišgyvens.

     Oras sparčiai vėso, naktimis upelių ir kitų vandens telkinių pakraščius aptraukdavo ledukas, bet dienos dar buvo šiltos. Vilkas jau be vargo sumedžiodavo grobį, sustiprėjo, bet jautėsi vienišas ir be tikslo blaškėsi po miškus ir pelkes. Vieną vakarą jis nuklydo į miško pakraštį, besivydamas stirną, bet, išbėgęs į atvirą vietą, nustojo ją persekioti ir, kaip įbestas, sustojo. Jį sustabdė tas nepakeliamas dvikojų padarų tvaikas ir garsus giminaičių lojimas. Netoliese buvo kaimas. Vilkas giliai gerklėje piktai suurzgė ir grįžo atgal į mišką.

     Kelias dienas vilkas praleido vienoje vietoje, suradęs puikią slėptuvę po išvirtusia egle. Naktį sočiai prisiėdęs, jis dabar snūduriavo laikiname guolyje. Šis miškas jam buvo dar nepažįstamas, bet jam nebuvo kur skubėti. Prisnūdusį vilką pažadino ant nosies ir akių pabirusios snaigės. Tai buvo jo pirmasis pamatytas sniegas. Kažkas vilko elgsenoje persimainė, jis išlindo iš po eglės ir pradėjo lakstyti po sniegu padengtą žemę, visaip šėliodamas, tarsi prisiminęs vaikystę ir žaidimus su broliais.

     Vilkas greitai perprato, kad medžioti pasidarė daug lengviau. Visi miško gyviai palikdavo sniege pėdsakus, tereikėdavo tik juos pauostyti, nustatyti ar jie švieži ir pasekti iki jų pabaigos. O ten visada laukdavo šviežia mėsa. Bet vilkas darėsi neramus, jis klaidžiojo naktimis, o kartais ir dienomis, dažnai net pamiršdamas medžioklę. Jis truputį sulyso, bet tapo raumeningas ir ištvermingas. Kartais be jokio tikslo šuoliuodavo visa naktį, lyg kažko ieškodamas. Jį ginė nesuprantamas nerimas. Jis dabar troško susitikti jį nuskriaudusį priešininką ir dar kartą su juo susikauti. Jaunasis vilkas jautė, kad dabar jis nugalėtų bet kurį savo gentainį. Bet daugiau gentainių vilkas kol kas nesutiko.

     Eilinę naktį jaunasis vilkas skuodė, genamas nerimo, bet staiga sustojo ir nuleido snukį žemyn. Jo nosis pagavo vos juntamą kvapą, truputį panašų į jau primirštos motinos vilkės kvapą. Vilkas vos ne šliaužte sekė kito vilko pėdsakais. Pėdsakai nebuvo švieži, bet vilkas dar jautė paliktą kvapą. Jis visas įsitempė, pradėjo bėgti pėdsakais ristele, kol pakilo į aukštą kalvą. Jos viršūnėje neaugo medžiai ir vilkui virš galvos atsidengė žvaigždėtas dangus ir spindintis mėnulis. Kažkas privertė vilką sustoti, jo krūtinėje gimė kažkoks naujas garsas, jis užvertė galvą ir sustaugė. Staugė garsiai ir ilgai. Paskui nutilo, tarsi išeikvojęs jėgas, ir sukluso. Jis išgirdo kažkur toli staugiant kitą vilką. Jis pakreipė ausis ir išgirdo staugimą garsiau ir aiškiau. Balsas buvo švelnesnis ir laibesnis, nei jo paties, taip staugdavo jo motina. Vilkas suprato, kad jam atsiliepė ne vilkas, o vilkė. Jaunasis vilkas dar kartą pratisai sustaugė ir nubėgo kito balso kryptimi.

     Jie susitiko miško laukymėje, kuri buvo kalvos viršūnėje. Vilkas sustojo laukymės pakraštyje, o kitoje jos pusėje stovėjo, uosdama orą, jauna vilkė. Ji buvo kiek šviesesnio kailio, smulkesnė už vilką, bet šiam ji pasirodė nuostabiai graži. Vilkas atsargiai, žingsnis po žingsnio, neskubėdamas sėlino į laukymės vidurį, o įsidrąsinusi vilkė pasekė jo pavyzdžiu. Susitikę kalvos viršūnėje jie sustojo priešais ir vienas kitą apuostė. Netrukus vilkas pasitrynė snukiu į vilkės sprandą, o ši jam atsakė tuo pačiu. Abu suprato, kad susitiko gyvenimo draugą. Vilkė iš pasitenkinimo suurzgė, o vilkui tai buvo gražiausias jo trumpame gyvenime išgirstas garsas. Debesys viršuje prasisklaidė ir atidengė mėnulio pilnatį. Tarsi susitarę, abu jauni vilkai pritūpė, pakėlė snukius į dangų ir pratisai užkaukė. Tai buvo jų gyvenimo giesmė.

     Vilko gyvenimas pasikeitė, nerimas išnyko, medžioti pasidarė lengva. Dabar jie klaidžiojo dviese, naktimis medžiojo, bėgo ir šėliojo, kartais staugė į mėnulį, o auštant susirasdavo nuošalią vietą poilsiui.

     Gili žiema užgulė miškus ir laukus, žemę ir medžius užklojo stora sniego marška, naktimis spaudė nejuokingas šaltis, bet jaunos vilkų poros tai netrikdė. Atvirkščiai, grobį pasigauti tapo lengviau, nes medžiojamieji žvėrys klimpo sniege, o vilkai galėjo bėgti sniego paviršiumi, plačios jų pėdos padėjo. Storas, dvigubas kailis saugojo nuo šalčio. Vilkų gyvenimas buvo lengvas ir malonus. Jie klaidžiojo didelėje teritorijoje, vieną ar du kartus girdėjo kitų vilkų staugimą, bet pačių vilkų nesutiko. Gal juos nubaidė tie dvokiantys, žiaurūs dvikojai padarai, kurie kartais nuo karto pasirodydavo miške su keturkojais palydovais. Miške pasigirsdavo trenksmai ir vilkai jautė kitų miško gyventojų mirtį.

     Vilkė nepažinojo tų dvikojų padarų, todėl jų saugotis nemokėjo, bet vilkas su jais jau buvo susidūręs ir žinojo, kokie jie pavojingi, todėl, vos pajautęs pavojų, vesdavo vilkę gilyn į pelkę, kur jų trenkiančios lazdos  negalėjo pasiekti.

     Kelis kartus vilkė bandė išeiti iš miško ir sumedžioti šalia kaimo besiganančius gyvulius, bet vilkas laiku ją sustabdė, jis jautė, kad tai pavojinga. Kartais tamsoje, miško pakraštyje jie abu tupėdavo ir žvelgdavo į dvikojų padarų gyvenvietę. Iš ten juos pasiekdavo giminaičių lojimas ir stiprus, nepakenčiamas kvapas. Vilkas, suerzintas garsų ir kvapo, piktai urgzdavo.

     Žiema jau traukėsi, dienomis jau tirpo sniegas, atidengdamas miško paklotę, bet naktį dar šąlo. Medžioti pasidarė sunkiau, bet jauna vilkų pora tapo patyrusiais medžiotojais, tad badauti jiems neteko. Vilkai viską darė kartu - medžiojo, žaidė, staugė ir miegojo susiglaudę,  jie jau neprisiminė kitokio gyvenimo.

     Vieną vakarą vilkė neramiai uostinėjo orą ir nubėgo tolyn, ragindama draugą bėgti kartu. Vilkas nesuprato draugės ketinimų, bet noriai bėgo šalia. Vilkė šniukštinėjo visas pakampes ir miško užkaborius, tarsi kažko ieškodama. Šiąnakt jie nemedžiojo, bet visą naktį bėgiojo po mišką. Kitą vakarą nerami vilkės paieška tęsėsi, jie nuklydo toli į pelkės vidurį, kol užtiko kalvą nedidelio upelio krante. Upelis paplovė kalvos apačią, žemė nuslinko ir susiformavo aukštas, status skardis. Iš kitos pusės į kalvą per pelkę vedė ilgas, siauras ozas. Iš šonų kalva buvo neprieinama net vilkams. Vilkė pabandė ten eiti, bet greitai grįžo atgal. Ji nubėgo į kalvos viršūnę, apibėgo ją aplinkui, tada nusileido ir pakilo stačiu skardžiu, taip išbandydama, ar galima tai padaryti. Vilkei sunkiai, bet užkopti pavyko. Kalvos šlaite, beveik pačioje viršūnėje, augo keli medžiai, dalį jų vėtra buvo nulaužiusi ir medžiai suvirto į krūvą, jų šaknys išrausė gilią duobę, be to viską uždengė krūmai. Vilkė vis lakstė po kalvą, o vilkas, jos nesuprasdamas, atsigulė šalia išvirtusio medžio ir sekiojo ją akimis. Vilkas stebėjo nerimstančią draugę, kol ši dingo po medžių išvartomis ir trumpai urgztelėjo, jį kviesdama. Vilkas atskubėjo pas draugę ir pamatęs, kad draugė gilina urvą, kasdama jį letenomis, šoko jai į pagalbą.

     Išrausę gilų urvą, vilkai lekuodami ilsėjosi, bet vilkas čia ilgai pasilikti nenorėjo, jis jau dvi dienas nieko neėdė ir išbėgo iš urvo, ragindamas draugę eiti kartu. Nusileidęs kalvos šlaitu, vilkas sustojo, nes jautė, kad draugė jo neseka. Jis grįžo atgal, prigulė šalia, o draugė uždėjo savo galvą jam ant sprando. Po kurio laiko vilkas vėl paragino draugę eiti į medžioklę, bet vilkė nesijudino. Ji tik stumtelėjo snukiu vilką, tarsi ragindama jį eiti į medžioklę vieną. Šis nesuprato, kodėl draugė neina kartu, bet po kelių raginimų paliko urvą, kalvą ir nuskuodė ieškoti grobio. Po daugelio dienų vilkas į medžioklę patraukė vienas.

     Vilkas greitai rado miegantį kiškį ir lengvai jį sugavo. Jis jau norėjo jį suėsti, bet kažkas viduje jam pakuždėjo, kad jo draugė, likusi urve, taip pat alkana, tad jis čiupo negyvą kiškį ir nubėgo į urvą.

     Pasisotinusi vilkė užsnūdo, nors vilkas ją ragino bėgti į tamsą. Vilkas pasimuistė ir liko su drauge.

     Vilkė iš urvo nėjo ir kitą ir vėlesnes dienas. Vilkas nesuprato draugės elgesio, bet stropiai nešė jai ėdesį, o vilkė ėdė daug, todėl vilkui teko medžioti beveik kiekvieną naktį.

     Sniegas jau nutirpo, miškas pasipuošė spalvomis, bet vilkui tai nerūpėjo. Jis vėl ėjo vienas medžioti, kai išgirdo miške keistus garsus. Kažkas blaškėsi, garsiai šnopavo ir kriokė. Atsargiai priėjęs, vilkas pamatė jauną stirną. Ji šokinėjo, bandė bėgti, bet jai ant kruvinos kojos kažkas buvo užnerta ir ją laikė. Vilkas užuodė silpną čia pabuvojusio dvikojo padaro kvapą. Jis suprato, kad tas kvapas ir pasmerkta stirna kažkaip susiję. Ji jau buvo pavargusi ir paklaikusiomis akimis stebėjo, kaip vilkas prišoko ir pabaigė jos kančias. Vilkas pabandė ją nusitempti, bet jam nepavyko. Jis apžiūrėjo ir apuostė stirnos koją ir suprato, kad tas plonas, blizgantis daiktas ant stirnos kojos, ją laiko. Vilkas keliais krimstelėjimais nugraužė stirnos koją ir nuvilko maitą į urvą, to blizgančio, plono daikto šeimininkui palikdamas tik kanopą ir apgraužtą kaulą.

     Vilkas visiškai nusikamavo, kol užvilko stirnos maitą į kalvos viršūnę. Jis truputį pailsėjo ir jau ruošėsi tempti maitą į urvą, bet paleido ją ir sukluso. Kažkas pasikeitė. Ore vilkas jautė silpną, nepažįstamą kvapą ir išgirdo keistą garsą, tarsi pelės cyptelėjimą, kai pagauni ją dantimis. Vilkė! Vilkas paliko grobį ir nėrė į urvą, bet vilkei pagalbos nereikėjo, ji buvo sveika ir pasitiko draugą švelniu urzgimu. Čia nepažįstamas kvapas buvo stiprus ir cypimas garsesnis. Vilkas, suglumęs ir nustebęs, pamatė kvapo ir garso priežastį. Šalia vilkės cypsėjo ir judėjo mažučiai, gauruoti padarėliai. Jų čia buvo ne vienas. Vilkas nemokėjo skaičiuoti, bet instiktyviai jautė, kad tie maži kamuolėliai yra jo ir vilkės meilės vaisiai. Vilkė švelniai pastūmė vilkiukus arčiau tėčio, vilkas juos apuostė, bakstelėjo nosimi ir atsigulė šalia draugės ir naujų gaujos narių. Jauniesiems tėvams taip patiko vilkiukų draugija, kad jie net užmiršo šalia irštvos gulintį ėdesį.  

     Vilkas dienomis mėgo žaisti su mažaisiais vilkiukais, o vakare traukė į medžioklę. Mažieji mėsos dar neėdė, bet jos daug reikėjo vilkei, o ir pačiam vilkui, nes darbo jam gerokai padaugėjo. Žvėrys jautė pavojų aplink vilkų irštvą, todėl pasitraukė toliau. Medžiojančiam vilkui teko ieškoti grobio vis toliau nuo namų. Vilkiukai greitai augo ir jiems jau reikėjo mėsos, tad vilkas medžiojo be perstojo. Vilkė dar negalėjo medžioti, ji saugojo mažylius.

     Lauke buvo dar šviesu, bet urve tvyrojo prieblanda. Vilkas žaidė su mažaisiais, bet šie buvo nepatenkinti, cypė, net bandė urgzti ir kandžiojo tėčiui ausis. Šis kantriai kentė ir jautė, kad jau ūgtelėję vilkiukai alkani. Jie beveik visada buvo alkani. Vilkas paliko irštvą ir nuo kalvos viršūnės apsidairė. Eiti į medžioklę dar buvo per šviesu. Jis grįžo į urvą, vilkiukai jį vėl apipuolė, reikalaudami maisto. Vilkė juos ramino, o vilkui nieko kito neliko, tik traukti į medžioklę.

     Vilkas dar niekada taip anksti nėjo medžioti. Nors jau temo, bet dar buvo prieblanda. Vilkas atsargiai kiūtino išmintu taku, kol pasiekė mišką. Čia buvo tylu ir jokio grobio vilkas nesuuodė. Vilkas bėgo tolyn, o grobio vis nebuvo. Vilkas jau buvo netoli miško pakraščio, kai užuodė ir pamatė tolėliau nekenčiamą dvikojį padarą.  Šis stovėjo prisiglaudęs prie medžio ir laikė rankoje lazdą. Vilkas žinojo, kad ši lazda trenkia iš toli, bet nebijojo, nes taip pat žinojo, kad tamsoje dvikojai akli ir bejėgiai. Bet ne šį kartą. Vilkas pamatė, kad dvikojis kažką pridėjo prie akių, tada pakėlė lazdą ir pasigirdo kurtinantis trenksmas. Vilkas pajuto kažką karštą slystelint kailiu, smūgis jį nubloškė į šoną, bet nepartrenkė.

     Vilkas iš pradžių nustebo, kaip tas padaras jį pamatė, juk tamsoje jie akli, bet apie tai nebuvo laiko galvoti, reikėjo gelbėtis. Vilkas šoko už krūmo ir nuskuodė į mišką. Jis girdėjo balsus, giminaičių lojimą, bet paskui garsai nutilo. Gaudydamas kvapą, vilkas sustojo, jis jautė, kad per šoną jam teka kraujas. Jis sukosi, siekdamas palaižyti žaizdą, bet jos nepasiekė. Vilkas pabėgėjo savo pėdsakais atgal, uosdamas savo paties kraujo kvapą. Jis, pabrukęs uodegą, pasileido link irštvos. Jis neneša ėdesio, bet dabar tai nesvarbu, reikia, kad vilkė išlaižytų žaizdą, o po to pailsėti.

     Nubėgęs pusę kelio, vilkas išgirdo tolimą skalijimą, jis suprato, kad lojantys giminaičiai seka jo pėdomis. Ir dar suprato, kad į irštvą jis grįžti negali, nes jo kruvinu pėdsaku atseks tie pabaisos ir atves dvikojus žvėris. Vilkas greitai apsisprendė ir pasuko tolyn nuo irštvos ir joje laukiančios šeimos.

     Vilkas ristele bėgo visa naktį, greičiau bėgti negalėjo, nes trukdė žaizda, o ir jėgos seko. Kraujas beveik nustojo tekėti, bet vistiek paliko išdavikišką pėdsaką. Auštant jis vėl išgirdo tolimą lojimą ir paspartino žingsnį. Jis pamatė, kad priėjo miško pakraštį ir pasuko dešiniau, taip sumažindamas atstumą iki persekiotojų, bet daugiau eiti nebuvo kur. Vilkas ėjo į miško kyšulį, kurį juosė ežeras ir užpelkėję jo krantai, o šalia ežero buvo dvikojų gyvenvietė. Priėjęs kyšulio gala, vilkas pajautė, kad pateko į spąstus, jėgos seko, trauktis nebebuvo kur. Jis tik vylėsi, kad nuvedė persekiotojus pakankamai toli nuo irštvos. Jaunas vilkas atsitūpė ant žemės ir pratisai, gailiai sukaukė, tarsi atsisveikindamas. Lojimas pagarsėjo, persekiotojai artėjo. Vilkas sukaupė paskutines jėgas, atsistojo ir pasiruošė kautis.

     Iš už medžių išniro keleto jo giminaičių pulkas, jie net nestabtelėję šoko ant vilko, bet jie vienas kitam trukdė, tad vilkui jokios žalos nepadarė, nes pastarasis atšoko į šalį ir griebė dantimis artimiausio padaro gerklę. Šis viauktelėjo ir krito žemėn. Užpuolikai vėl šoko ant vilko, bet šis vėl išsisuko ir spėjo sugriebti antrąjį giminaitį. Vilko kirtis buvo beveik mirtinas. Kiti užpuolikai, sutikę tokį aršų pasipriešinimą, atsitraukė. Jie sukosi ratu ir be perstojo lojo.

     Vilkas gavo atokvėpio valandėlę, jis sužalotas, kruvinas, bet išdidus, stovėjo aukštai pakėlęs galvą ir laukė kito puolimo. Laukti reikėjo neilgai, nes iš miško žengė du dvikojai padarai. Jie sustojo, apžvelgė kovos lauką, pamatė vieną negyvą ir kitą merdintį keturkojį savo draugą. Paskui jie nukreipė žvilgsnius į išdidžiai stovintį vilką ir kažką tarpusavyje kalbėjo. Vienas jų pakėlė lazdą, bet kitas nulenkė ją žemyn, nes tuo metu įsidrąsinę keturkojai jų draugai vėl puolė. Vilkas narsiai sutiko ataką, įsikibo pirmam užpuolikui į gerklę, bet prišoko kiti ir vilką užklojo tamsa.

     Vilkui vaidenosi, kad jis bėga kartu su drauge į kalvą, paskui jie abu pritupia ir ilgai staugia į mėnulį, bet tas vaizdinys nutrūko. Tada vilkas vijosi stirną, bet kelią jam pastojo lojančių giminaičių gauja. Vilkas žaidė su vilkiukais, bet atėjo dvikojis padaras, paėmė visus vilkiukus ir nusinešė, liko tik jo nekenčiamas kvapas. Vilkas norėjo šokti ir kautis su tuo dvikoju, nešančiu jo vilkiukus, bet negalėjo net pajudėti. Paskui jis krito nuo aukšto skardžio į upę, srovė jį pasigavo ir ilgai supdama nešė, jam į šnerves pritekėjo vandens, jis negalėjo kvėpuoti, bet sugebėjo pasiekti krantą, tik čia jo laukė kažką garsiai šaukiantys dvikojai padarai, jie stūmė vilką atgal į vandenį, o nuo jų taip dvokė, kad vilkas atsibudo.

     Vilkas sunkiai praplėšė akis, bet viskas susiliejo ir jis nieko nematė. Tik jautė stiprų, nekenčiamą kvapą ir girdėjo dvikojo balsą. Vilkas norėjo atsistoti, bet kojos jo neklausė. Jis dar kartą pabandė atsimerkti ir šį kartą jam pavyko. Pirmiausia jis pamatė dvikojį, kuris stovėjo čia pat, o kitas skubėjo artyn. Pirmasis rodė kitam į vilką ir kažką šaukė. Vilkas pabandė trauktis tolyn, bet jam neleido siena, o kitoje pusėje stovėjo du dvikojai. Vilkas apsidairė ir suprato, kad jį iš visų pusių supa sienos, dvi aklinos, o dvi iš virbų, jis neturėjo kur trauktis. Visa tai vilkui atsiėjo daug jėgų, jo akys apsiblausė ir jis vėl paniro į sapnų pasaulį.

     Antrą kartą vilkas atsibudo, kai buvo tamsu. Šalia nieko nebuvo. Vilkas apsidairė ir uostė orą. Jis pajuto vandenį, o jį baisiai kamavo troškulys. Didžiulėmis pastangomis vilkas prišliaužė prie indo narvo kampe ir palakė vandens. Akyse truputį prašviesėjo, jis atsistojo, bet kojos virpėjo ir vilkas vėl atsigulė. Jis pabandė perkąsti keletą virbų, bet jie buvo per kieti. Vilkas užuodė ir šviežią mėsą, gulinčią šalia vandens, bet ėsti dar nepajėgė. Jis pavargo, dar palakė vandens ir vėl užmerkė akis.  

     Saulei patekėjus prie narvo priėjo du dvikojai. Vienas jų buvo didesnis ir nuo jo trenkė pavojumi. Kitas dvikojis buvo mažesnis, su ilgais gaurais ant galvos ir jo balsas buvo laibesnis. Jo kvapas buvo kitoks, švelnesnis ir nekėlė pavojaus. Vilkas pasuko snukį į šio padaro pusę ir dar kartą pauostė. Pavojaus ir šį kartą nejautė. Didesnysis pripildė indą vandens ir jie abu pasitraukė.

     Vilkas pajėgė atsistoti ir priėjęs prie vandens, atsigėrė. Jis pajuto alkį ir suėdė gabalą mėsos. Tada atsigulė kampe ir užsnūdo. Niekas visą dieną vilko netrikdė, tad jis prasnaudė iki vakaro. Atsibudę, vilkas pamatė, kad indas vėl pilnas vandens, o šalia guli šviežios mėsos gabalas. Jis pagėrė, suėdė mėsą ir pasijuto stipriau. Jis vėl pradėjo tikrinti dantimis kiekvieną virbą, bandė letenomis kasti žemę, bet niekas nepavyko. Nunarinęs galvą jis stovėjo narvo kampe, kai išgirdo tolimą garsą. Jis sukluso, pastatė ausis ir vėl išgirdo tą ausiai malonų garsą. Kažkur toli kaukė vienišas vilkas, tiksliau vilkė, to balso vilkas su niekuo nesupainiotų. Tai jo draugė kvieti jį grįžti atgal. Vilkas sunerimo, šoko ant virbų, bet tik susimušė snukį. Kelis kartus pabandęs, vilkas užvertė galvą ir garsiai sustaugė. Tuoj pradėjo loti jo giminaičiai, o iš namo išėjo didesnysis dvikojis, jis priėjo prie narvo ir kažkuo jį uždengė. Vilkas nebegirdėjo draugės balso, bet visa naktį blaškėsi narve.

     Kitą dieną prie narvo atėjo mažesnysis dvikojis, o su juo dar mažesnis dvikojis padarėlis. Šio kvapas buvo visai neįkyrus, netgi malonus. Jie atnešė šviežio vandens ir mėsos ir kol didesnysis pylė vandenį, mažasis visa laiką kažką čiauškėjo, o vilkas susidomėjęs jį stebėjo. Jis pasitiko šią porelę ramiai, visiškai jų nebijodamas.

     Dar po dienos mažasis padaras vėl atėjo. Jis vaikščiojo aplinkui ir leido keistus garsus. Vilkas stebėjo jį, net pakreipęs galvą. Kokie keisti tie dvikojai, kiek jų visokių yra, vieni pavojingi, kiti ne, o ir dydžiu labai skiriasi.

     Mažylis dabar ateidavo po kelis kartus per dieną, kartais su didesniuoju, kartais vienas. Vieną kartą jis atsinešė rankoje mėsos gabaliuką ir ištiesė jį vilkui tarp virbų. Vilkas nenorėjo ėsti, bet suvokė, kad čia kažkoks žaidimas, jis neskubėdamas prišliaužė prie ištiestos rankos ir švelniai dantimis paėmė mėsą. Ji nedvokė dvikoju padaru ir buvo sultinga.

     Tai kartojosi dažnai ir vilkas priprato prie mažojo dvikojo apsilankymų. Vieną vakarą prie narvo jie vėl atėjo dviese ir tada visi išgirdo iš toli atsklidusį vilko balsą. Vilkas jį pažino, jis visas įsitempė ir dusliai suurzgė. Dvikojai nuėjo ir vilkas liko vienas, bet netrukus vėl atėjo mažasis, šįkart vienas. Jis vėl atsinešė mėsos, vilkas ją paėmė ir jau norėjo trauktis į kampą, kaip buvo įpratęs, bet mažylis įkišo giliau ranką ir paglostė vilkui galvą. Vilkas sustingo, tokio jausmo jis dar nebuvo patyręs, bet jam patiko. Vilkas stovėjo, o mažasis padarėlis glostė jo gaurus, tik staiga vilkas pastebėjo judesį prie namo. Ten pasirodė didysis padaras, jis rankose nešėsi lazdą, kažką surikęs, jis pakėlė lazdą, bet šalia atsirado mažesnysis padaras ir nulenkė lazdą žemyn. Vilkas pasitraukė į kampą, o mažasis padaras, klegėdamas nubėgo prie namo.

     Vilkas atsigavo, sustiprėjo, jo kailis vėl blizgėjo. Dienomis jis tūnojo kampe, dažnai jį lankė mažasis padarėlis, tas laikas vilkui buvo malonus, bet jis ilgėjosi girios, draugės ir mažų vilkiukų. Jo kojos norėjo nešti jį visa naktį, bet bėgti nebuvo kur, vilkas tik be perstojo suko ratus narve. Jis dažnai klausė draugės balso ir ilgesingai kaukė į žvaigždes.

     Buvo gili naktis, švietė mėnulis, o vilkas vis suko ratus ankštame narve, kai išgirdo tylius žingsnius. Jis pauodė orą ir pažino mažojo padarėlio kvapą. Šis lėtai artinosi prie narvo, nes kažką vilko žeme. Priėjęs, ištiesė mažą letenėlę ir paglostė vilkui galvą. Vilkas žiūrėjo, kaip mažylis pasistatė kažkokį daiktą prie narvo, užsilipo ant jo ir bandė kažką pasiekti aukščiau. Vilkas susidomėjęs stebėjo, nes dar niekad mažasis to nedarė. Šis nulipo žemyn ir kažkur nubėgo, bet netrukus grįžo, nešinas nedidele lazdele. Vilkas jautė, kad ši lazdelė nepavojinga, ir smalsiai stebėjo mažylį. Šis vėl užsilipo aukštyn, ištiesė lazdelę į viršų, pasigirdo girgždesys, ir viena narvo siena atsivėrė. Mažylis nulipo žemyn ir pasitraukė į šoną, tarsi kviesdamas vilką išeiti. Vilkas įtariai apsidairė, jis pamatė, kad iš namo tyliai išėjo abu didesnieji padarai. Vilkas pajautė pavojų, bet jis buvo kažkoks silpnas, tolimas ir netikras. Jis suprato, kad mažasis padarėlis tų dviejų didžiųjų nemato, ir dar kartą atidžiai juos nužvelgė. Šį kartą didysis rankose trenkiančios lazdos neturėjo, viena jo ranka gulėjo mažesniajam ant pečių, o kita laikė mažesniojo ranką. Jie stovėjo šešėlyje, stebėjo ir nejudėjo.

     Iš toli atsklido vilkės kauksmas, tai paskatino vilką ryžtis pavojingam žingsniui ir jis išslinko iš narvo. Jis dar kartą nužvelgė didžiuosius padarus, bet jie nejudėjo. Vilkas jau norėjo šuoliuoti tolyn, bet pastebėjo, kad mažasis padarėlis tiesia į jį rankas, jis neskubėdamas priėjo, leido paglostyti galvą, tada lyžtelėjo mažąjį liežuviu ir dingo tamsoje.

Leonas Litvinavičius

2018.08.24

Vilnius