Užmirštoji Platelių istorija

                                           Užmirštoji Platelių istorija

    

     Prieš daug amžių, kai žeme dar vaikščiojo mamutai ir didieji elniai, netoli Platelių ežero gyveno nedidelė žmonių gentis. Kuršių protėvių bendruomenei vadovavo du broliai – Gardė ir Gurdė. Pirmasis buvo vadas, o antrasis, vyresnysis – žynys. Jiems neblogai sekėsi ir bendruomenė klestėjo. Žmonės buvo darbštūs, geri medžiotojai, žvejai ir rinkėjai, todėl maisto ir drabužių netrūko. O ko daugiau pirmykščiam žmogui reikia. Jie dar nebuvo girdėję apie televiziją, kompiuterius, internetą ir dėl to buvo laimingi. Bet ir juos palietė ši civilizacijos rykštė.

                                                            ***

     Tuo pat metu tolimoje, nematomoje ir nežinomoje Betelgeizės planetoje klestėjo labai išsivysčiusi civilizacija. Kadaise jų mokslininkai sukūrė labai išmanius kompiuterius, ilgus šimtmečius tobulino jų programas, kol pavyko sukurti dirbtinį protą. Dabar Betelgeizėje visus darbus atliko kompiuteriai ir jų valdomi robotai. O patys kūrėjai tik mėgavosi gyvenimo malonumais, nes jiems niekuo rūpintis nereikėjo. Buvo grupelė manančių, kad taip negerai, pavojinga, bet niekas jų neklausė. Ilgainiui buvo uždarytos visos mokyklos, universitetai, žmonės visiškai pamiršo mokslus, nebemokėjo rašyti, nustojo piešti. O kam? Net mažiausias vaikas žinojo, kur reikia paspausti, žodžiu pasakyti ar pirštu parodyti, kad gautum kokį tik nori paveiksliuką.

     Taip tenykštė civilizacija ir gyveno, be jokių rūpesčių ir tobulėjimo. Betelgeizės planetos klimatas buvo tam labai palankus. Buvo šilta, beveik visada švietė pasikeisdamos su metų laikais net trys saulės, netrūko drėgmės, todėl vaisiai, daržovės ir net duona ant medžių augo kaip pašėlę. Kompiuterizuotose fermose buvo veisiama daug visokių padarų, kuriuos  betelgeiziečiai vartojo maistui. Nuostabi planeta ta Betelgeizė.

     Bet kiekviena idilė turi ir trūkumų. Betelgeizė taip pat tokį turėjo. Planetoje nebuvo gėlo vandens. Joje netekėjo upės, nebuvo šaltinių. Buvo tik vienas didžiulis vandens telkinys, kurį vietiniai vadino Vidine jūra, bet joje vanduo buvo rusvas, dvokiantis ir sūrokas. Jūros vanduo dirvožemį drėkino per daugybę smulkių kanalų giliai po žeme, augalams augti vanduo tiko, iš bėdos jį galėjo vartoti ir gyventojai, bet buvo bjauru gerti, be to oda nuo jo pabaldavo, o tai  buvo nepriimtina, ypač moteriškosios pusės atstovėms.

     Todėl dabartinių gyventojų protėviai sukūrė prietaisus, kurie vandenį valė ir visi tuo be galo džiaugėsi. Kaip ir kitus darbus, žmonės šiuos prietaisus, kurių planetoje buvo keli šimtai, pavedė prižiūrėti kompiuteriams.

     Pasikeitus kelioms kartoms, kai nebebuvo mokyklų, niekas nebesimokė ir nieko nebeišmanė apie visus procesus, vykstančius planetoje, nutiko blogas dalykas. Sugedo vienas prietaisų, valančių vandenį. Keletas individų atsigėrė nevalyto vandens ir smarkiai susirgo. Paaiškėjo, kad gyventojai, ilgai vartoję išvalytą vandenį, prarado savybę, leidžiančią vartoti vandenį tokį, koks jis planetoje ir buvo.

     Betelgeizės gyventojai supanikavo, kai keliolika jų  iškeliavo pas protėvius, atsigėrę nevalyto vandens. Bet niekas nežinojo, kaip tą įrenginį pataisyti. Jie nežinojo, kad kažkur labai išmanaus kompiuterio užkaboriuose pradėjo strigti programa, nurodanti robotams valyti filtrus, o jiems užsikišus, prietaisas automatiškai išsijungdavo.

     Kurį laiką daugiau nieko neįvyko ir Betelgeizės gyventojai nurimo. Tiesiog jie vežiojo vandenį iš kitų, vis dar veikiančių, prietaisų. Bet, kai išsijungė dar keli, panika atsinaujino. Susirinkę gyventojai ilgai tarėsi, ką daryti, bet niekas nieko protingo negalėjo pasiūlyti. Tik vienas senolis prisiminė, kad kažkur pasislėpęs gyvena atsiskyrėlis, jų pačių išvarytas iš visuomenės, kaip jie galvojo, visiškas kvailelis, išprotėjęs mokslininkas. Gal jis žinotų, ką daryti?

     Vadai iš pradžių priešinosi, bet greitai nusileido ir pasiuntė grupę gerbiamų individų ieškoti atsiskyrėlio. Betelgeizės gyventojai jautė tarp savęs telepatinį ryšį, todėl jie atsiskyrusį mokslininką rado greitai. Jis gyveno nykioje dykynėje, buvo visiškai susenęs, jau nebegalėjo judėti, o jam padėjo jo anūkas, taip pat jau senyvo amžiaus.

     Senasis išminčius išklausė ir priėmė atsiprašymus, supratęs padėties rimtumą. Bet jo žinios taip pat buvo paviršutiniškos, jis irgi nebežinojo, kaip pataisyti tuos prietaisus ir kompiuterius. Bet jis prisiminė, kad gilioje oloje yra protėvių pagamintas ir paslėptas erdvėlaivis, o jam yra tekę matyti instrukciją, kaip jį valdyti. Ta instrukcija buvo labai trumpa ir paprasta – viską valdo labai išmanus kompiuteris, tik jam reikia pasakyti slaptažodį. Senolis po ilgų pastangų jį prisiminė – Žemė. Dar senolis prisiminė, kad jo senelio senelis yra sakęs, kad, jei kas nutiktų, reikia skristi tuo užprogramuotu erdvėlaiviu į kažkokią tolimą žalią planetą ieškoti pagalbos.

     Betelgeizės vadai ilgai nesvarstė, (juos pastūmėjo dar keli sugedę prietaisai), rado erdvėlaivį, kruopščiai atrinko dvidešimt penkis pačius iškiliausius individus, susodino į erdvėlaivį ir pasakė slaptažodį – Žemė.

     Erdvėlaivis suurzgė, sudrebėjo, smarkiai suūžė, bet greitai viskas išsilygino, tik girdėjosi lengvas, žemas ūžesys. Erdvėlaivis palengva pakilo iš olos, akimirką pakabojo ore nejudėdamas, paskui šaižiai sušvilpė ir dingo nustėrusiems Betelgeizės gyventojams iš akių.

                                                                   ***

     Senosios Kuršių genties žynys Gurdė atsikėlė anksti, kad maldomis pasitikti tekančią saulę, kaip buvo įpratęs daryti jau daug metų. Žmonės juo buvo patenkinti, nes jiems atrodė, kad jiems gerai sekasi dėl tinkamo žynio elgesio ir pastangų.

     Gurdė jau artėjo prie aukuro, kai išgirdo neįprastą garsą danguje. Kažkas sušvilpė, pokštelėjo, o aplinkui pasidarė tamsiau. Gurdė pakėlė akis į dangų ir pamatė jame nepažįstamą daiktą. Kažkas prietemoje virš galvos kabojo ir jis buvo gyvas, nes virpėjo ir leido visokius garsus. Gurdė beveik nusigando, bet priminė sau, kad jis žynys ir neturi bijoti gamtos. Jam net netoptelėjo, gad tai ne gamtos sukurtas padaras. Jis greitai nubėgo į palapinę ir pažadino brolį – vadą Gardę.

     Abu broliai, trindami akis, apžiūrinėjo objektą, kabantį virš jų kuklios gyvenvietės. Žynys net užmiršo savo apeigas, o aplinkui rinkosi vis daugiau žmonių. Kol kas nieko blogo nenutiko, todėl žmonės įsidrąsino ir spietėsi arčiau brolių. Keletas net spėjo paimti lankus ir ietis ir tik laukė vado ženklo. Bet šis jo nedavė. Broliai tyliai pasitarė ir nutarė palaukti.

     Saulė jau patekėjo ir apšvietė didžiulį kabantį daiktą danguje. Saulės spinduliai atsimušė nuo jo paviršiaus ir jis visas žėrėjo. Per minią nuvilnijo nuostabos ūžesys. Saulė pradėjo savo amžiną ratą, pakilo aukščiau ir spindėjimas dingo, liko tik tamsus siluetas danguje.

     Gardė jau buvo pasiuntęs žygūną pas toliau, prie ežero, gyvenantį vyriausiąjį vadą ir žynį pranešti apie neįprastą įvykį, o patys atidžiai stebėjo virš jų kabančią nepažįstamą būtybę.

     Būtybė netrukus atgijo, jos pilvas prasivėrė ir iš ten išniro ilgas liežuvis, labai panašus į žmonių naudojamas virvines kopėčias, tik čia jos buvo didesnės, vientisos ir spindėjo. Netrukus ant jų pasirodė trys nematyti, baisūs padarai. Vyrai ant žemės griebėsi ginklų, o kelios moterys suklykė ir nualpo. Visi vaikai, kaip vienas, pradėjo verkti. Kilo baisus šurmulys.

     Pamatę ir supratę, kad jų pasirodymas šiems keistiems padarams apačioje, nepatiko, Betelgeizės gyventojai grįžo atgal į erdvėlaivį ir užsidarė. Jie ilgai tarėsi ir nutarė, kad gal jų muzika padės bendravimui. Jie išrinko pačią ramiausią ir populiariausią savo planetos melodiją, kurią atliko patys geriausi muzikantai, ir liepė kompiuteriui ją pagroti žemiečiams.

     Nuaidėjus pirmiesiems akordams, žmonės apačioje akimirksniu išsilakstė kas sau, o kai kurie, susiėmę už galvų, raičiojosi ant žemės. Jiems Betelgeizės muzika priminė akmenų griūties, audros palaužto medžio galiūno kritimo, vėtros ūžesio, perkūno grumėjimo ir priešmirtinio tauro maurojimo garsų mišinį.

     Atvykėliai greitai suprato, kad ir toks bendravimo būdas netinka, liepė kompiuteriui sustoti. Šis akimirksniu pakluso.

     Kurį laiką nieko nevyko. Pabaisa danguje tylėjo, o žmonės budriai dairėsi, nežinodami, ko dar tikėtis. Staiga jie visi susižvalgė, kai kurie net nusišypsojo, kai iš pabaisos pilvo išlindo paprasta virvė, o jos gale buvo pririštas elemantarus kibiras. Leidžiamas žemyn, kibiras susvyravo, ir iš jo nusiliejo truputis skysčio. Pasklido negeras, nosį riečiantis kvapas. Netrukus kibiras buvo nuleistas ant žemės. Žynys Gurdė pirmasis išdrįso prisiartinti prie kibiro, netrukus ir kiti priėjo arčiau. Kibire buvo rudas, dvokiantis skystis, daugiau nieko. Kibiras buvo padarytas iš nepažįstamos medžiagos, bet jo paskirtis buvo visiems aiški. Gurdė prilietė kibirą pirštu ir greitai atitraukė ranką, bet nieko nepajuto. Jis palengva prilietė skystį kibire, bet pajautė tik vandens vėsą, skysti nedegino ir nesikandžiojo. Visai įsidrąsinęs, jis įkišo pirštą į skystį, o paskui jį palietė liežuviu.

     Tuo metu iš padaro viršuje nusileido dar vienas kibiras. Jis buvo tuščias ir švarus. Žynys, palaižęs pirštą, plačiai išsišiepė, supratęs, kad tai tik purvinas, šiek tiek sūrokas, vanduo. Jis paaiškino savo žmonėms, kad atėjūnai nori tik švaraus geriamo vandens, reiškia, jie tokie patys gyvi padarai, tik atrodo neįprastai. Visi su palengvėjimu atsiduso.

    Vadas Gardė parodė ženklą savo žmonai Girtei, ši greitai nubėgo prie palapinės, pačiupo odmaišį ir nuskubėjo prie šalimais čiurlenančio šaltinėlio. Šaltinėlis greitai užpildė odmaišį, o Girtė, nieko nelaukdama, nuskubėjo atgal.

     Netrukus į tuščią kibirą iš odmaišio pasipylė vanduo. Čiurlenimas viršuje, erdvėlaivyje, laukiantiems Betelgeizės gyventojams skambėjo kaip gražiausias jų gyvenime girdėtas garsas, kaip vilties ir išsigelbėjimo šauksmas. Jie džiaugėsi, kad sutiko nepanašias, bet neabejotinai mąstančias būtybes, kurios žino vandens paslaptį ir suprato jų norus. Nors buvo labai toli, bet ir kiti Betelgeizės gyventojai pajuto gentainių džiaugsmą ir suprato, kad šiems pavyko. Telepatinis ryšys nežino kas yra atstumas.

     Kibiras jau buvo beveik pilnas, kai iš palapinės išlindo užsimiegojęs vado sūnus Girdė. Jį pažadino pati “ramiausia” Betelgeizės melodija. Jis buvo suaugęs, bet baisiai išlepintas ir mėgo ilgai pamiegoti. Ir šiaip buvo keistuolis, o ir intelektualu jį pavadinti būtų sunku.

     Prasitrynęs užmiegotas akis ir nesuprasdamas, kas čia vyksta, tik pamatęs kažką didelio kabant ore, Girdė griebė savo lanką, paskubomis įsidėjo strėlę, ir pakėlė lanką aukštyn. Jo tėvas, vadas Gardė, suprato, ką nori padaryti sūnus, ir, prišokęs bandė jam sutrukdyti, bet nespėjo, na, ne visai. Jis šiek tiek palietė sūnaus alkūnę šūvio metu ir sutrukdė. Bet šis lietimas buvo lemtingas.

     Tiesą sakant, vadas visai be reikalo bandė sutrukdyti sūnui, šis vargiai būtų pataikęs į ramiai stovintį per ištiestos rankos ilgį taurą, nes buvo labai prastas šaulys. Tėvui palietus alkūnę, strėlė nuzvimbė tolyn ir trenkėsi į aukuro akmens kraštą. Kaulinis antgalis suskilo ir pažiro aplink, o strėlė sulūžo ir nukrito į žolę, niekam nepakenkusi.

     Tuo viskas būtų ir pasibaigę, bet tuo metu suūžė hypertroninis herbodinaminis erdvėlaivio variklis. Jis ruošėsi naujam darbo ciklui ir siurbė į degimo kamerą orą. Šio erdvėlaivio variklis dirbo sprogimo principu, jis kas 10 Žemės valandų įsiurbdavo oro, jei jo būdavo aplink, arba pasigamindavo orą iš turimų medžiagų, tada galingas kompresorius jį suspausdavo ir įpylus kuro mišinio, įvykdavo sprogimas. Sprogimo banga pro šliuzus išeidavo lauk, taip pastūmėdama erdvėlaivį toli į priekį. Kad keleiviai nejaustų diskomforto, sudėtinga kompensatorių ir kondensatorių sistema sprogimo jėgą išlygindavo ir laivas skrido tolygiai.

     Betelgeizės erdvėlaivio keleiviai traukė kibirą su vandeniu aukštyn, į erdvėlaivį, o variklio siurbiamo oro srovė pagavo vieną mažytę elnio kaulo strėlės antgalio atplaišą ir nusinešė ją aukštyn. Labai išmanus erdvėlaivio kompiuteris greitai suprato, kad į sistemą pateko neatpažįstamas objektas, sustabdė procesą ir pradėjo ieškoti išeities. Jo labai išmaniame diske nebuvo programos, galinčios atpažinti šį objektą, nes Betelgeizėje elniai nesiveisė. Aišku, nei strėlė, nei jos antgalio mažytė atplaiša niekaip negalėjo pakenkti erdvėlaiviui, bet kompiuteris to nežinojo.

     Erdvėlaivio keleiviai, mėgaudamiesi tikru, švariu vandeniu, išgirdo, kad variklis nutilo, bet nekreipė į tai dėmesio, juk erdvėlaivį valdė labai išmanus kompiuteris. O šis karštligiškai ieškojo išeities, bet nieko savo mechaniniuose smegenyse naudingo šiam atvejui neužtiko. Paieškos, deja, užtruko per ilgai.

     Negaudami energijos iš sustojusio itin modernaus variklio, sraigtai, velenai, krumpliaračiai bei ventiliatoriai sustojo ir nevaldomas erdvėlaivis dribo žemėn su visu savo labai išmaniu kompiuteriu.

     Pamatę iš dangaus krentančią pabaisą, žmonės išsibėgiojo. Tik vadas, pakerėtas vaizdo, ir jo sūnus, iš kvailumo, nepasitraukė. Nelaimėlis šaulys per katastrofą neteko mažojo kairės kojos piršto nago, o vadas apsvilo vešlią, raudoną barzdą.

     Taip narsieji Betelgeizės keliautojai, perskridę neaprėpiamas kosmoso platybes, įveikę meteoritų audrą, išvengę klastingos kvaziparaloidinės afciandibuliarijos pinkles, vos gyvi nuo troškulio, vietoje ieškotos pagalbos dėl kvailos kompiuterio klaidos, o gal dėl žmonių veiksmų, o gal dėl atsitiktinumų, rado mirtį.

     Nukritęs ir susprogęs erdvėlaivis išmušė žemėje didelį ir gilų kraterį. Jis iki šios dienos išliko.

                                                                ***

     Betelgeizės gyventojai pajuto, kad gentainių nebėra, jų auros išnyko. Suprasdami, kad niekas jiems nebepadės, visi Betelgeizės gyventojai mirė iš sielvarto.

                                                                ***

     Broliai Gardė ir Gurdė išvedė savo gentį iš šios nelaimingos vietos ir apsigyveno tolėliau. Žmonės dar ilgai vieni kitiems pasakojo legendas, kad ten apsilankė dievai, o gal demonai. Jie dėl kažko supyko ir sukėlė didelį trenksmą. Tikriausiai jie norėjo žmones pagąsdinti ar perspėti dėl ko nors. Šiaip ar taip, žmonės šios vietos vengė ir ji po truputį dilo iš jų atminties.

                                                              ***

     Praėjus daug amžių, grafas Šuazelis netoli Paryžiaus prastos reputacijos smuklėje, kur jis lankė meilužę,  išgirdo įdomų pasakojimą iš seno druidų palikuonio, kuris pasakojo apie vietą, kur kadaise apsilankę dievai, įsigalėjus krikščionybei neteisingai pradėti vadinti velniais. Grafas Šuazelis domėjosi senove ir jam šis pasakojimas įkrito giliai į širdį. Jis smulkiai išklausinėjo senolį, nusivežęs į jį savo rūmus. Pasirodė, kad senolis neturėjo kur gyventi, badavo ir tik iš gerų žmonių malonės dar buvo gyvas. Jis buvo senojo druidų luomo paskutinis gyvas atstovas ir žinojo labai daug sakmių ir legendų. Grafas Šuazelis jį apgyvendino pas save, juo rūpintis paskyrė tarną ir senolis iki pat mirties nejautė nepriteklių. Atsidėkodamas jis grafui papasakojo, ką pats žinojo ar buvo girdėjęs.

     Iš senolio grafas Šuazelis išsiaiškino, kad minėta, jį labai sudominusi vieta yra kažkur Lietuvos Didžiosios kunigaikštystės teritorijoje, prie ežero, kurį maitina šaltiniai,  jo saloje yra gintarinė pilis, o į ją per ežerą nutiestas auksinis tiltas.

     Taip grafas Šuazelis atsidūrė Plateliuose, pilies ir tilto jau nebebuvo, bet jis surado, padedamas vietinių, tą šventą vietą ir pasistatė čia sau prašmatnius rūmus. Tačiau jis iš nežinojimo pastatė rūmus per arti Betelgeizės erdvėlaivio katastrofos vietos, todėl rūmai ir šalia stovėjusi ledainė sudegė, liko tik jų pamatai. Tolėliau nuo katastrofos kraterio pastatyti pastatai išliko.

     Netoli katastrofos vietos paslaptingi senovės žynių palikuonys, aišku su grafo Šuazelio leidimu, pasodino uosį šių įvykių svarbai atminti, kuris gyvuoja iki šiol, tik visiškai klaidingai vadinamas Raganos uosiu.

     Taigi, šioje vietoje savo egzistavimą baigė itin pažangi, tik labai priklausoma nuo kompiuterių, Betelgeizės civilizacija, o Plateliai, galėję tapti visos žemės civilizacijos lopšiu, tokiu netapo.

                                          

Leonas Litvinavičius

2019.09.13, penktadienis,

Plateliai