Virsmas

                                                                  Virsmas

     Pastate tvyrojo prieblanda, buvo šaltoka. Staiga aukštai sužibo du geltoni žiburiukai, tarsi žibintai tamsoje. Tai ant karties tupėjusi pelėdikė atmerkė savo dideles, geltonas ir paslaptingas akis. Ji pasuko galvą neįtikėtinu kampu ir pažvelgė žemyn.

     Ten, apačioje, ant senų šiaudų, jau ilgą laiką gulėjo žmogus. Pelėda ilgai jį stebėjo, tik žmogus  nerodė jokių gyvybės ženklų, bet ji matė, kad jis kvėpuoja ir jautė jo skleidžiamą šilumą. Žmogus giliai miegojo. Ore skraidė viena kita snaigė, pelėdikė kurį laiką jas sekė žvilgsniu, bet jai tai greitai atsibodo ir ji vėl užsimerkė. Atrodė, kad pasidarė tamsiau.

     Tyla truko neilgai. Apačioje gulintis žmogus sudejavo ir sujudėjo. Pelėdikė, susidomėjusi vėl pažvelgė apačion. Žmogus gulėjo veidu žemyn, jis pasikėlė ant alkūnių ir pabandė atsisėsti. Jam tai sunkiai sekėsi, jis susiėmė už galvos, tarsi malšindamas skausmą, ir vėl atsigulė, dabar ant šono. Jam ant veido nukrito kelios snaigės, jis bandė jas sugauti liežuviu, bet sugebėjo tik apsilaižyti sukepusias lūpas. Kurį laiką niekas nejudėjo, žmogus gulėjo susirietęs, o pelėdikė jį stebėjo.

     Tai buvo dar jaunas, gerai apsirengęs vyras, tik dabar buvo visas aplipęs šiaudais, jų buvo prisivėlę net į plaukus. Jis vėl sudejavo, greitai atsisėdo, jį supykino, ir vyras, pasivertęs ant šono, apsivėmė.

     Pelėdikė, protestuodama prieš pasklidusį dvoką, suūbavo, bet akių neužmerkė.

     Vyras apačioje atsigulė, bet greitai vėl atsisėdo. Jam akivaizdžiai buvo bloga. Žmogus kurį laiką pasėdėjo, svyruodamas į šonus, ir vėl apsivėmė. Neapsikentusi pelėdikė pakilo nuo karties, nuskrido tolyn ir ištirpo pastato šešėliuose.

     Žmogus pabandė atsigulti, bet miegas jau buvo dingęs. Jis atsisėdo šiaudų guolyje ir pirmą kartą apsidairė. Vyras pamatė, kad gulėjo ant priplėkusių šiaudų senoje, apleistoje daržinėje, kurios sienos buvo suklypusios, durys kabojo ant vieno vyrio, stogo kampas įgriuvęs. Į daržinės vidų pro plyšius skrido snaigės, jos tikriausiai ir pažadino miegantį.

      Vyras kelis kartus apžvelgė daržinę, aplinka buvo nepažįstama, be to jis niekaip negalėjo prisiminti, kaip čia atsidūrė. Jis norėjo pasitikrinti, kiek dabar valandų, atsmaukė palto rankovę, bet laikrodžio ant rankos nebuvo. Tada vyras patikrino vieną palto kišenę, kitą, bet ten taip pat nieko neaptiko. Karštligiškai patikrinęs visas kišenes ir šiaudus aplinkui, vyras įsitikino, kad neturi nei laikrodžio, nei telefono, nei piniginės. Nerado jis ir kepurės bei pirštinių. Vėl prisigėriau – toptelėjo mintis. Antrą kartą šią savaitę. O juk žadėjau...Vakar, kas buvo vakar? Vyras skausmingai bandė prisiminti ir per galvos skausmą prisiminė. Vakar buvo kalėdinis įmonės vakarėlis. Negi aš jame prisisiurbiau – klausė jis savęs, negali būti, juk baliuose moku tvardytis, juo labiau darbovietėje.

     Siaubingai skėlė galvą, burnoje buvo šleikštu, bet vyras vis bandė prisiminti ir jam šiek tiek pavyko. Vakarėlyje buvo viskas tvarkoje, jis gėrė saikingai ir niekuo nesiskyrė nuo kitų, už daugumą netgi atrodė geriau. Šokiai, tostai, žaidimai, jis netgi prisiminė laimėjęs prizą – pliušinį meškiuką, bet jo čia taip pat nebuvo.

     Reikalai pakrypo į blogą pusę, kai vakarėlis baigėsi ir jis su keliais bendradarbiais užsuko į barą. Ten niekas jo nebestabdė, alkoholis liejosi laisvai, jie sėdėjo, kažką kalbėjo, o paskui viską pasiglemžė tamsa. Toliau jis nieko negalėjo prisiminti.

     Vyras skausmingai sudejavo, susisuko į kamuoliuką ir krito ant šiaudų. Jis norėjo užmigti, ištirpti, išnykti, kad nereikėtų grįžti į realybę. Na kodėl aš negaliu, kaip kiti? Jį kamavo skausmas, neviltis ir baisus gėdos jausmas. Ką aš vakar pridirbau, kodėl aš ne namuose ir kaip čia atsidūriau? – klausė vis save, o atsakymų nebuvo.

     Bet realybė buvo čia ir ji buvo itin nemaloni. Šaltis ir troškulys privertė vyrą atsisėsti. Galvoti ir toliau nesisekė, jam labai, labai norėjosi ko nors išgerti, kad vėl viskas išnyktų. Bet čia jokio alkoholio nebuvo. Žmogus apsilaižė sukepusias lūpas ir palengva atsistojo. Jam susvaigo galva ir būtų nukritęs, bet spėjo atsiremti į daržinės konstrukciją palaikantį stulpą. Kurį laiką stovėjo, jį apkabinęs, skausmin-gai užmerkęs akis, kol svaigulys praėjo. Paleidęs stulpą, vyras neskubėdamas išėjo iš daržinės į lauką. Lauke tvyrojo prieblanda, bet vyras nesuprato, rytas dabar ar pavakarys, nes buvo pametęs laiko nuovoką. Juo labiau, kad ore palengva pleveno negausios snaigės, matomumas buvo menkas ir dėl jų ir dėl ūkanos.

     Vyras apsidairė – šalia daržinės stovėjo seniai apleistas, apgriuvęs namas, reiškia čia kadaise būta sodybos. Pro ją ėjo siauras kaimo kelias, padengtas plonu sniego sluoksniu. Jokių vėžių nei pėdsakų, išskyrus kažkokio žvėrelio letenėlių paliktus, nebuvo. Taigi kelias nenaudojamas arba juo naudojamasi retai. Apleistą sodybą ir kelią supo miškas. Vyras nužvelgė kelią į kairę, bet nieko, kas padėtų susiorientuoti, neįžiūrėjo, kelias tiesiog išnyko migloje. Dešinėje buvo tas pats. Kur aš – klausė savęs žmogus – ir į kurią pusę eiti?

     Lauke karaliavo lengvas šaltukas, bet buvo ramu, nesigirdėjo jokio, net tolimo, mašinų ūžesio, reiškia didelio kelio netoliese nėra. Pabuvus lauke vyrui šiek tiek pagerėjo savijauta, jis nusikratė nuo savęs bent matomus ir pasiekiamus šiaudus, perbraukė pirštais per susivėlusius plaukus, pasistatė palto apykaklę, įtraukė galvą į ją ir, pasukęs į dešinę, nužingsniavo tolyn. Netrukus daržinė už nugaros išnyko iš matomumo lauko, todėl vyras pasijuto dar neužtikrinčiau. Siaubingai norėjosi išgerti, nežinia, ką būtų padaręs už alaus butelį ar degtinės taurelę.

     Nežinojo vyras, kiek laiko jau eina tuo tuščiu keliuku, jam atrodė, kad visą amžinybę, kai pamatė atokiau nuo kelio žybsint žiburėlį. Priėjęs arčiau, vyras pamatė, kad ten stovi sodyba, o žiburėlis – tai šviesa, sklindanti pro langą. Net nepamąstęs, žmogus pasuko apsnigtu keliuku link šviesos. Atsikėlęs vartelius, jis perėjo kiemą ir pabeldė į duris. Viduje niekas neatsiliepė. Vyras pajudino rankeną ir pastūmė duris. Jos buvo neužrakintos. Už jų buvo tamsi veranda ir dar vienos durys, gal todėl viduje niekas negirdėjo beldimo. Vyras patamsyje norėjo pabelsti į duris, bet netyčia jas pastūmė ir jos atsidarė.

     Žmogus pasilabino ir pats išsigando savo balso. Jis buvo kimus ir gergždžiantis, kaip seno girtuoklio. Toks ir esu – žaibiškai pagalvojo.

     Jam atsakė. Balsas buvo silpnas ir atkeliavo iš kito kambario galo. Ten, plačioje lovoje, gulėjo seniokas. Jis atsikrenkštė ir jau garsiau ištarė:

-    Sveiki, bet aš jūsų nepažįstu, kokiu reikalu atėjote?

     Vyras irgi atsikrenkštė, stengdamasis, kad balsas skambėtų normaliau ir tarė:

-    Aš čia pro šalį ėjau, pamačiau šviesą ir...

     Jis nutilo, pamatęs prie durų, kampe stovintį kibirą su vandeniu ir tęsė toliau:

-    Atsiprašau, ar galiu atsigerti?

-    Žinoma, - atsakė seniokas, - ir pridūrė – tik vanduo bus šaltas, atsiprašau, šiandien sunegalavau, todėl negaliu atsikelti, troba nepakūrenta.

     Svečias stvėrė puoduką, pramušė ledo sluoksnį vandens paviršiuje, pasisėmė šalto vandens ir puolė godžiai jį gerti. Kad jis labai šaltas, vyras suprato tik po kelių didelių gurkšnių. Nuo vandens jį vėl supykino ir galva apsvaigo, jis vėl ilgesingai pagalvojo apie alkoholį. Neiškentęs paklausė šeimininko:

-    Gal turite kokio alaus ar dar ko nors išgerti?

     Senukas sunerimo ir dėl svečio klausimo ir dėl alkoholio tvaiko, sklindančio nuo jo, bet atsakė:

-    Ne, nieko neturiu, ir tau nesiūlau, geriau išeik,  - jis dar labiau sunerimo, nes įsibrovėlis atsidarė šaldytuvą. Bet ten nieko nebuvo, nei maisto, nei gėrimų.

     Vyras nusivylė, ir pratarė:

-    Išeinu, tik pasakykite man, koks čia kaimas, kur parduotuvė ir kaip ten nueiti nuo čia.

     Senukas atsirėmė alkūne, pakėlė galvą ir greitakalbe išbėrė:

-    Kaimas – Pašilys, išėjęs iš kiemo, pasuk į dešinę ir už trijų kilometrų prieisi kaimo centrą, ten yra parduotuvėlė, dar turėtų dirbti.

     Paskutinių žodžių atėjūnas nebesiklausė, jis godžiai stebėjo odinės, raudonos piniginės kampą, išlindusį iš po pagalvės, senukui pajudėjus. Vos tik senukas baigė kalbėti, įsibrovėlis dviem dideliais žingsniais prišoko prie lovos ir griebė piniginę. Senukas bandė sutrukdyti, bet atėjūnas buvo greitesnis.

Jis atšoko atgal, pravėrė piniginę ir ištraukė ten buvusius banknotus. Ten buvo nedaug, tik trys dešimtinės, bet šiuo momentu jam tai buvo daug. Bus alkoholio, ateis ilgai lauktas užsimiršimas.

-    Ką tu darai – suspigo senukas – juk tu ne toks.

     Vyrui buvo žiauriai gėda, taip jis dar niekada nebuvo pasielgęs, bet noras išgerti paėmė viršų, ir jis gailiai išlemeno:

-     Aš tik pasiskolinu, aš grąžinsiu... greitai... – jam pritrūko žodžių, tik šmėstelėjo mintis, kad jis tą patį yra sakęs tėvams, broliui, seseriai, kaimynams, draugams, bendradarbiams. Niekas juo nebetikėjo.

      Vyrui trūko oro, smaugė savęs nekentimo jausmas, jis dar kažką sumikčiojo ir nėrė pro duris. Tekinas, paknopstomis, išbėgo į kelią ir ten sustojo atgauti amą. Atsikvėpavęs, prisiminė, kad neuždarė namo durų. Nudūręs akis žemyn, nežiūrėdamas į namą, jis grįžo prie laukųjų durų ir jas uždarė.

     Sunkiai vilkdamas kojas, jis slinko keliu per tamsą ir sniegą, kaip koks vienišas šešėlis. Galva ūžė nuo minties – aš apsivogiau, aš apiplėšiau negalintį vaikščioti senuką, aš... Gumulas spaudė gerklę, trukdė kvėpuoti, bet jis tarsi robotas judėjo pirmyn.

     Šaltis ir sniegas truputį praskaidrino galvą, jis jau bent žinojo, kad dabar vakaras, Kūčių vakaras, sušnibždėjo pasąmonė, bet jis į tai nekreipė dėmesio, išgers pirma, o paskui pagalvos, ką daryti toliau. Pamažu į galvą pradėjo grįžti vakarykščiai įvykiai. Aha, mes tame bare gėrėme ilgai, bet paskui visi kartu išėjome ir išsikvietėme taksi. Reiškia, aš dar turėjau telefoną, piniginę ir visą kitą. Mes važiavome per miestą ir aš, matyt, prisnūdau. Taksistas prižadino ir padėjo ateiti iki namo. Čia prisiminimus vėl pasiglemžė tuštuma, vyras net sustojo, bandydamas prisiminti, kas buvo toliau.

     Prisiminimas smogė tarsi materialus daiktas per galvą. Jis bandė atsirakinti buto duris, bet girtos rankos jo neklausė. Viduje buvusi žmona išgirdo bruzdesį ir atidarė duris, bet pamačiusi svirduliuojantį, vapantį kažką panašaus į atsiprašau, savo vyrą ir jos vaikų tėvą, nieko netarusi, duris užtrenkė. Vos negavęs durimis per nosį, jis supyko arba bent jau jam taip atrodė, ir nuėjo nuo durų. Išėjęs į lauką, atsisėdo ant suoliuko ir... vėl išsikvietė taksi. Atsisėdęs į taksi, suburbėjo naktinio baro pavadinimą ir dar spėjo pagalvoti – išvijo mane, nepriėmė, nors buvau dar ne visai girtas, arba taip tik atrodė, tai dabar galėsiu prisigerti. Su ta mintimi jis peržengė baro slenkstį, tuo save pasmerkdamas visiškai tamsai. Toliau jokių prisiminimų nebuvo, kad ir kaip vyras stengėsi juos atgaivinti.

     Gal taksistas ar neapsikentę sugėrovai nugrūdo mane į tą daržinę – bandė svarstyti vyras, bet nuo to geriau nepasidarė. Tolokai nuo miesto nuvežė – dar šmėstelėjo jam.

     Suvokimas, kad jo nepriėmė į namus vis stiprėjo ir tapo vyraujančia mintimi, nustumdama net troškimą išgerti. Buvo dar kažkas, kas nedavė ramybės, bet jis dar negalėjo suprasti, kas tai. Jis mylėjo savo žmoną, vaikus, jis nenorėjo jų prarasti, bet niekaip negalėjo susitvarkyti su potraukiu alkoholiui. Buvo ir apsilankymas pas gydytojus, anoniminių alkoholikų susirinkimai, daug pažadų. Kai atrodė, kad viskas praeityje, jis vėl paslysdavo. Ir taip daug kartų. Dabar tikriausiai jau viskas, žmona juo nebetiki. O vaikai? Negaliu aš prarasti šeimos, tai bus mano galas – šovė jam mintis į galvą. O kas bus su vaikais?

     Ir staiga jis prisiminė, kas jį taip trikdė. Tai akys, vaiko akys. Kai žmona uždarinėjo duris, už jos stovėjo sūnus. Jis žiūrėjo išplėtęs akis, jo žvilgsnis buvo nenusakomas, jo akys... Vyras susvyravo, žengė dar kelis žingsnius, sukniubo ant pasipainiojusio autobusų stotelės suolelio ir pravirko. Raudojo kaip mažas vaikas, ašaros nevaldomai tekėjo per veidą, pečiai krūpčiojo. Su ašaromis pro akis pratekėjo visas gyvenimas. Jis be perstojo klausė savęs – kodėl man taip atsitiko, kas negerai, juk viską turiu, kodėl?

     Ašaros baigėsi, žmogus atsitiesė, bet dar ilgai žvelgė akimis į tuštumą. Tuštuma buvo ir viduje. Jis atsistojo ir nuėjo link kaimo, nieko negalvodamas ir išsekęs.

     Parduotuvėlė stovėjo šalia autobusų stotelės. Vyras pripuolė prie stotelės, norėdamas pažiūrėti, kada važiuoja autobusas į miestą, bet užrašai buvo subraižyti, be to tamsoka, todėl jis nieko neįžiūrėjo. Bežiūrėdamas prisiminė, kad tai beprasmiška, nes jis nežino, kiek dabar valandų. Linkstančiomis kojomis jis nukėblino į parduotuvę.

     Įėjęs į parduotuvę jis pirmiausia pamatė pardavėją. Tai buvo simpatiška, jauna, gal šiek tiek apkūnoka moteris maloniu veidu. Ji pasveikino vėlyvą pirkėją. Šis sumurmėjo kažką panašaus į „labas“ ir nėrė tarp prekių eilių. Jam visada po užgėrimo buvo sunku sutikti žmones, jam atrodė, kad visi kiaurai mato, koks jis netikęs.  

     Į paskubomis pačiuptą parduotuvės krepšį  vyras pirmiausiai įsidėjo du alaus butelius, paskui pridėjo dar vieną, nes pagalvojo, kad bus per mažai. Tada paėmė degtinės butelį, mažą, bet netrukus pakeitė jį į didesnį, galvodamas, kad dalį pasiliks rytdienai, nors ir žinojo, kad taip niekada nebūna.

Jo mintys buvo atbukę ir dabar, kai alkoholis buvo ranka pasiekiamas, tai pasirodė ne taip svarbu. Jis nieko nebenorėjo.

     Prie vitrinos, arčiau pirkėjo, priėjo pardavėja. Ji kažką tvarkė ar apsimetė tai daranti, tik norėdama pabendrauti su nepažįstamuoju. Ji paklausė:

-    Jūs ne vietinis, pas kažką atvažiavote į svečius Kūčioms?

     Nepažįstamasis kažką sumurmėjo, linktelėdamas galva.

     Pardavėja negalėjo nuslopinti smalsumo ir tęsė:

-    Mačiau, kaip žiūrėjote autobusų tvarkaraštį, bet vaikigaliai vis subraižo užrašus, sunku ką įžiūrėti. O šiandien prieššventinė diena, todėl paskutinis autobusas jau išvažiavo, dabar važiuos tik rytoj.

     Vyras bandė suvirškinti informaciją ir galvojo, ką atsakyti, bet jį išgelbėjo varpelis virš parduotuvės durų. Kažkas atėjo ir pardavėja nuskubėjo prie naujo pirkėjo. Jis pamatė, kad tai moteris, jos draugiškai pasisveikino ir įniko į pokalbį. Čia juk kaimas ir visi pažįstami, išskyrus mane – nusmelkė mintis galvoje.

      Žmogus su krepšeliu priėjo prie kitos prekių lentynos, skaičiuodamas mintyse, ką gali nusipirkti užkandai už pasiskolintas, ne, pavogtas, teigė pasąmonė, tris dešimtines. Beeinant link mėsos vitrinos, tarp prekių eilių vyras pamatė įtaisytą nedidelį, įskilusį veidrodį. Jis sustojo ir įsižiūrėjo į save. Iš veidrodžio žvelgė beveik nepažįstamas, papilkėjęs, apšepęs veidas ir tuščias akių žvilgsnis. Jis žvelgė į savo susvetimėjusį veidą, tarsi klausdamas save – kas aš, ar aš dar galiu vadintis žmogumi?

    Jam ramybės nedavė pardavėjos pranešta žinia, kad autobusai į miestą nevažiuoja, reiškia miestą galima pasiekti tik taksi, o tai nemažai kainuotų, vargu ar užtektų turimų pinigų. Jei sugalvotų iškviesti taksi, tada neliktų pinigų net alui, su tuo jis negalėjo susitaikyti. Gal paimti truputį alaus, o likusius pinigus skirti taksi? Kažkur toli galvoje šmėstelėjo mintis, kad jis išgėręs neturi kur važiuoti. Į namus jo išgėrusio tikrai neįleis, pas brolį ir seserį taip pat negalima, draugų nebeliko,  na, gal pas tėvus. Jie priims, nieko nesakys, bet pas juos taip pat negalima, gėda. Taigi, važiuoti nėra kur. Dar pagalvojo – o kur aš dėsiuosi, išgėręs šitą alų su degtine, čia nieko nepažįstu, nebent grįžti vėl į tą daržinę? Nuo tos minties jį net supurtė. Pagalvojęs apie daržinę, jis prisiminė ir paliktą vienišą, apiplėštą senuką. Skruostai nuo šio prisiminimo jam vėl užkaito. Staiga jis pagalvojo, kad pamiršo uždaryti senuko namo duris, juk išbėgo tekinas, vejamas gėdos jausmo ir nesustodamas. Šią akimirką tai tapo labai svarbu.

     Vyras, sumišęs ir apsvaigęs, stovėjo ir stebeilijosi į savo atvaizdą veidrodyje, kai miglotai išgirdo suskambusį varpelį, atsidarančių ir užsidarančių durų girgždesį, bei durų pokštelėjimą, joms užsidarius. Akimirksniu jam akyse vėl iškilo vaizdas – užsidarančios durys, piktas ir nusivylęs žmonos veidas ir sūnaus žvilgsnis. Ne, - pramurmėjo vyras – aš privalau, aš galiu grįžti į šeimą, bet ne šiandien, tam dar nepasiruošęs, nes turiu tik vieną vienintelę galimybę.

     Vyras atsitokėjo, tik išgirdęs pardavėjos raginimą:

-    Pone, paskubėkite, prašau,,nes jau noriu uždaryti parduotuvę.

      Ir, tarsi teisindamasi, pridūrė:

-    Noriu anksčiau pareiti namo, paruošti stalą, juk Kūčios šiandien.

     Žmogus dar žvilgterėjo į veidrodį ir šįkart jam labiau patiko jo paties atvaizdas, akyse atsirado gyvybė, o veide ryžtas, o ir vaiko žvilgsnis niekur nedingo.

     Jis grįžo į gėrimų skyrių, pastatė atgal degtinės ir alaus butelius, dėl paskutinio dar suabejojo, bet čia pat subarė save ir pastatė butelį į lentyną.

     Pardavėja susidomėjusi stebėjo keistąjį pirkėją, bet jo nebeskubino. Šis įsidėjo į krepšelį duonos, silkės indelį, kučiūkų pakelį, mėsos vyniotinio, pyrago gabaliuką ir priėjo prie kasos, dar kažko ieškodamas akimis.

     Moteris pažiūrėjo klausiamai į vyrą ir tarė:

-    Matau, kad perkate maistą Kūčių stalui, bet mūsų parduotuvėlė maža, nedaug ko čia yra. Aš turiu sau atsidėjusi keletą šviežių žuvų, galiu viena kita pasidalinti, jei norite.

     Vyriškis dėkingai pažiūrėjo į pardavėją ir tyliai pasakė:

-    Taip, noriu, ačiū Jums.

-    Štai, dar kisieliaus pakelį pridėsiu – pridūrė moteris.

     Vyriškis, susidrovėjęs, numykė:

-    Pinigų nedaug turiu, nežinau, ar pakaks.

     Vos prašnekus apie pinigus, vyro veidą nutvieskė raudonis, jis akivaizdžiai sumišo.

     Moteriai pasidarė įdomu, ji pagalvojo – nepažįstamasis, gerai apsirengęs, simpatiškas vyras, bet kažkoks pasimetęs, nusivylęs, atėjo su kvapeliu, bet tikrai nepanašus į girtuoklį ar valkatą. Jai knietėjo paklausinėti vyriškį, pas ką jis atvykęs, bet nedrįso, be to ir laiko tam nebuvo.

     Vyras sumokėjo už prekes, paėmė maišelį į rankas, padėkojo ir žengė link durų, bet jį sustabdė pardavėjos balsas:

-    Ar toli Jums eiti?

-    Toloka – pratarė vyriškis.

      Moteris išėjo iš už prekystalio, rankose laikydama gerokai padėvėtas vyriškas pirštines, ji tarė:

-    Štai, paimkite, lauke šąla, o jei toli eiti su pirkiniais, - ji nutilo ir pridūrė – žinot, žmonės jas pastoviai palieka parduotuvėje, tai ir mėtosi kelios poros.

     Vyras paėmė pirštines ir dusliu balsu ištarė:

-    Ačiū Jums labai ir gražių švenčių.

     Moteris dar kelias akimirkas stebėjo tolstantį vyriškį, bet šis netrukus dingo tamsoje. Ir kurgi jis nuėjo, šmėstelėjo jai galvoje. Ji nusišypsojo ir pradėjo ruoštis eiti į namus, ten jos nekantriai laukė šeima.

     Vyras sparčiai žingsniavo apsnigtu keliu, jį neramino kelios mintys. Ar aš elgiuosi teisingai? Ar aš tikrai neuždariau senuko namo durų? Kodėl aš nepaprašiau tos malonios pardavėjos telefono ir nepaskambinau namo? Ar aš vakar ko nors nepridirbau? Klausimai vijo viena kitą, tik atsakymų nebuvo. Jis su palengvėjimu suprato, kad jam praėjo noras išgerti. Tai jį pradžiugino ir jis dar paspartino žingsnį.

     Senuko namo lange tebedegė šviesa, o lauko  durys buvo uždarytos ir vyrui nuo to labai palengvėjo. Būdamas iš prigimties drovus ir nedrąsus, jis kelias akimirkas mindžikavo sniege už durų, niekaip nesuprasdamas, kaip sugebėjo įsiveržti į svetimą namą prieš porą valandų. Jį vėl išmušė karštis, apie tai pagalvojus.

     Vyriškis pabeldė į duris ir jas atidarė. Peržengęs slenkstį, jis sustojo, pastatė krepšį su pirkiniais ant grindų ir šiek tiek pakėlė rankas, rodydamas draugiškumą. Jis tyliai pasakė:

-    Atsiprašau, aš grįžau, nes pagalvojau, kad... – kalba strigo, bet susikaupęs vyras tęsė – aš nupirkau maisto...pagalvojau, kad Jūs vienas, o čia šalta... aš pasielgiau kvailai, dar kartą atsiprašau... žinau, kaip atrodau Jūsų akyse... padėsiu maistą ir eisiu...

     Senolis stebėjo visiškai sutrikusį įsibrovėlį, bet visai jo nebijojo. Jis gana žvaliai tarė:

-    Na, jei jau užėjai, tai pirmiausiai uždaryk duris, nes čia tikrai šalta, baigiu sustirt į ožio ragą.

     Atėjūno veidą nušvietė akivaizdus palengvėjimas, matyt, jam buvo svarbu išpirkti  kaltę pirmiausiai savo paties akyse. Jis jau žvaliau prabilo:

-    Ačiū Jums, aš truputį pašeimininkausiu. Pirmiausiai gal užkursiu krosnį, kur malkos sudėtos?

-    Išėjus į kiemą, malkinė dešinėje, ten elektra įvesta, o jungiklis prie namo durų lauke – išbėrė senukas.

     Atėjūnas išskubėjo ir greitai grįžo nešinas krepšiu malkų. Prie krosnies rado smulkių, sakuotų pagaliukų prakuroms, tad greitai krosnyje linksmai degė ugnis.

     Vyriškis sudėjo pirkinius į šaldytuvą, tada pasidairė, pamatė arbatinuką ant viryklės ir pasiūlė šeimininkui:

-    Išvirsiu Jums arbatos.

     Šeimininkas atkuto:

-    Gerai, padaryk čiobrelių arbatą, jie raudonoje dėžutėje. Ir sau pasidaryk, manau, kad tau jos reikia ne mažiau, nei man.

     Netrukus kambarį užpildė sodrus čiobrelių kvapas. Įsibrovėlis nunešė puodelį ir pastatė ant spintelės prie senuko lovos. Šeimininkas įdėmiai įsižiūrėjo į nepažįstamajį ir ištiesė jam ranką:

-    Aš Aloyzas, o tu?

-    Aš Algirdas ir aš dar kartą atsiprašau už visa tai – vyriškis neapibrėžtai mostelėjo ranka.

-    Tiek to, kas buvo, tas buvo, padėk man atsisėsti.

     Senukas buvo smulkus, liesas, svečias jį nesunkiai pakėlė, apkamšė pagalvėmis ir įdėjo į rankas puodelį. Kurį laiką abu gėrė aromatingą arbatą tylėdami. Senolis jau norėjo kažką sakyti, bet svečias užbėgo jam už akių:

-    Vėliau pakalbėsime, einu, paruošiu Kučių vakarienę. Bet iš anksto įspėju – stebuklų nesitikėkit, aš prastas kulinaras, tik viliuosi, kad bent pavalgyti bus galima.

     Prieš einant ruošti vakarienės, vyriškis čiupo kibirą, kur senukas naudojo kaip naktinį puodą, ir išnešė jį į lauką.  

     Algirdas nemėgo ir nemokėjo ruošti maisto, bet šiandien to ėmėsi entuziastingai. Jam labai pasisekė, kad malonioji moteris iš parduotuvės, turėdama laiko, paruošė žuvis kepimui, todėl netrukus jos jau čirškėjo keptuvėje. Vyras bijojo sudeginti žuvį, todėl atidžiai ją prižiūrėjo. Didelis iššūkis buvo išvirti kisielių, bet ant pakuotės buvo smulki instrukcija, kaip tai padaryti. O visą kitą reikėjo tik supjaustyti.

      Aloyzas stebėjo atvykėlio veiksmus, bet nieko jam nesakė, nes nenorėjo trukdyti. Atsigėrus karštos arbatos, jis pasijuto truputį geriau, o kvapai sužadino apetitą, jis tik dabar pagalvojo, kad nieko nevalgė šiandien.

     Svečias netrukus padengė stalą ir tyliai paprašė šeimininko:

-    Atsiprašau dar, ar turite telefoną? Norėčiau paskambinti žmonai.

     Senolis atsiduso:

-    Turiu mobilųjį, bet jis kažkur po lova nusirideno. Norėjau vakar vakare paskambinti sūnui, bet, žinot, rankos senos, silpnos, jis man išslydo iš rankų, trenkėsi į grindis ir ištiško į gabalus. Negalėjau susirinkti. Pažiūrėk, gal veiks, ne pirmą kartą sudūžta.

     Algirdas pasilenkė po lova, rado telefoną gabalais, pasidėjo ant stalo, sudėjo, bet jis neveikė.

     Senukas skėstelėjo rankomis, lyg atsiprašydamas.

     Vyriškis nusiminė, bet pakeisti nieko negalėjo. Jis pakilo nuo stalo, pakaitino vandens, pripylė į vonelę, skirtą prausimuisi ir atnešė šeimininkui. Šis dėkingas nusiprausė rankas, veidą ir visai atkuto.

Jis netgi išreiškė norą atsisėsti prie stalo.

     Netrukus jis, apkamšytas ir paremtas pagalvėmis, jau sėdėjo fotelyje stalo gale. Kitame jo gale įsitaisė svečias. Aloyzas, naudodamasis savo padėtimi, tarė:

-    Nežinau, kokiomis tradicijomis vadovaujiesi per Kūčias, todėl siūlau tyliai padėkoti dievui ar dievams už šią vakarienę.

     Taip du nepažįstami vyrai, suvesti likimo, pradėjo Kūčių vakarienę.      

     Pasisotinę vyrai kurį laiką tylėjo, Algirdas jautė, kad reikės Aloyzui daug ką paaiškinti, dar kartą atsiprašyti, bet nežinojo kaip pradėti. Jam į pagalbą atėjo pats Aloyzas. Supratingas senolis matė abejones Algirdo veide ir paragino jį:

-    Ar nenorėtum man ką nors papasakoti?

-    Taip, privalau ir noriu, tik dar išvirsiu Jums arbatos, o sau kavos, jei galima.

     Senukas palinksėjo galva  ir laukė.

     Algirdas siurbčiojo kavą ir mąstė. Senukas matė, kad svečio veidas pragiedrėjo, be to nuo jo po pasivaikščiojimo  nebesklido alkoholio kvapas. Vyriškis pakėlė akis į senolį ir prabilo, rinkdamas žodžius:

-    Jūs, Aloyzai, buvote teisus, sakydamas, kad aš ne toks, kai paėmiau Jūsų pinigus. Taip, aš ne vagis ir ne plėšikas, taip pasielgiau pirmą kartą ir suprantu, kad priėjau ribą. Aš turiu šeimą ir darbą, bet viskas slysta iš rankų, nes turiu didelę problemą. Aš – alkoholikas.

     Tai ištaręs, vyras nutilo, bet netrukus tęsė toliau:

-    Praeitą naktį aš miegojau senoje daržinėje už kokio kilometro ar daugiau nuo Jūsų sodybos, atėjau pas Jus iš ten, praradęs laiko nuovoką ir kamuojamas pagirių. Aš nebandau savęs teisinti, pasielgiau šlykščiai.

      Aloyzas klausėsi palenkęs galvą į šoną, akivaizdžiai susidomėjęs, jis įsiterpė:

-    Žinau tą apleistą sodybą, šeimininkai mirę, o jų vaikai nepanoro ten gyventi. O kaip ten patekai?

     Svečias atsiduso:

-    Nežinau, nieko neprisimenu, kažkas atvežė ir kaip užmokestį pasiėmė mano piniginę, telefoną, laikrodį.

     Šeimininkas vėl įsiterpė:

-    Džiaukis, kad nenudaigojo, o visa kita pataisoma.

     Algirdas liūdnai šyptelėjo:

-    Dėkui už paguodą, atsibudęs nesidžiaugiau, bet dabar jau džiaugiuosi.

     Ir tęsė toliau, jausdamas, kad turi pasakyti viską:

-    Vakar vyko kalėdinis darbovietės vakarėlis, ten viskas buvo gerai, bet po to užėjome į barą ir aš, kaip visada, prisigėriau. Dar bandžiau eiti į namus, bet žmona neįsileido, užtrenkė duris prieš nosį, pareiškusi, kad daugiau manęs matyti nenori. Aš apsimečiau supykusiu, vėl nuėjau į barą ir... daugiau nieko neatsimenu. Prabudau toje daržinėje.

-    Ir dažnai tau taip atsitinka? – perklausė senukas.

-    Taip, kad neatsiminčiau, retai, bet šią savaitę pasigeriu antrą kartą. Prieš tai buvo dviejų savaičių pertrauka – Algirdas nutilo.

     Aloyzas vėl paklausė:

-   Ar bandei ką nors daryti?

-    Taip, vaikščiojau pas psichologą, lankiau susirinkimus, tai padeda, prašiau šeimos pagalbos. Pats sau ir šeimai daviau žodį, kad nustosiu, pavyksta kelis mėnesius pragyventi be svaigalų, viskas susitvarko, bet vėl, net nesuprasdamas, kaip, sulūžtu. Dabar manim netiki net mano šeima.

-    Patikės, jei tik tu pats tuo patikėsi. O tu pats tiki, kad gali?

-    Atrodo, kad tikiu, bent norėčiau taip.

     Aloyzas tardė toliau:

-    Vaikų turi?

     Algirdo akys sužibo, jis pasididžiuodamas ištarė:

-   Porelę – dukrytė penkerių ir sūnus devynerių, aš juos labai myliu ir žmoną taip pat, bet dabar viską sugadinau – vėl paniuro Algirdas.

     Senukas vėl prabilo užsivedęs:

-    Tau jų labai reikia ir jiems tavęs reikia, remkis tuo. Psichologai ir susirinkimai gerai, bet tau niekas negalės padėti, jei tu pats nenorėsi. Esminis dalykas tai tavo noras. Jei nori grįžti į šeimą ir į gyvenimą, privalai susitvarkyti. Bus sunku, bet tu pajėgsi tą padaryti. Man atrodo, kad pirmą žingsnį tu jau žengei. Šis metas labai palankus pradėti. Juk tai stebuklingas laikas, virsmas, kai diena nustoja trumpėti, tarsi sustoja, o paskui nesustabdomai nuskuba į pavasarį. Kaip šviesa nugali tamsą, gėris blogį, taip ir tu gali nugalėti save. Pasikartosiu – tu jau pradėjai ir aš tikiu, kad tau pavyks.

     Senukas net užduso nuo savo tirados, o Algirdas žiūrėjo į jį išpūtęs akis, netikėdamas, kad iš seno, paliegusio žmogaus gali sklisti tokia neįtikėtina jėga. 

     Kelias minutes buvo tylu, abu vyrai sėdėjo paskendę savo mintyse. Jaunesnysis vyras staiga pasijuto nepatogiai ir jautė, kad reikia pasitaisyti. Jis paklausė senolį:

-    Atvirumas už atvirumą. O jūs, Aloyzai, kodėl per kūčias vienas ir dar sergantis? – po nedidelės pauzės pridūrė – neprivalote atsakyti, gal aš per daug įžūlus, atsiprašau.

     Senukas numojo ranka ir atsakė:

-    Neatsiprašinėk, Algirdai, viskas gerai. Sūnus su šeima turėjo atvažiuoti šiandien, bet, matyt, nesuspėjo. Jis karininkas, buvo misijoje kažkur rytuose, vakar turėjo grįžti, bet žinai, kaip būna su lėktuvais prieš šventes. Kaip tik jam norėjau paskambinti vakar, kai tas nelemtas telefonas išslydo iš rankų ir sudužo. Norėjau paprašyti atvežti vaistų.

     Aloyzas patylėjo ir pridūrė:

-    Geras mano Gediminas, jis vyresnėlis. Ir jo žmona puikaus charakterio ir abu anūkai, vienam aštuoneri, kitam šešeri. Jie visi dažnai mane aplanko ir pabūna. Siūlė persikelti gyventi pas juos, bet neįkyriai, nespausdami manęs. Mes puikiai sutariame ir jie supranta, kad aš noriu būti čia, kol galiu.    

     Algirdas pastebėjo, kad kalbant apie sūnų ir jo šeimą, ir taip giedras senuko veidas dar labiau nušvito. Jam gera, kalbant apie sūnų – pagalvojo Algirdas ir iškart prisiminė savo šeimą - šiandien jiems negera, bet aš galiu tai ištaisyti.

     Svečias nuvijo sunkias mintis šalin ir vėl kreipėsi į šeimininką:

-    O daugiau vaikų turite?

     Aloyzas susimąstė, jo kaktoje pagilėjo raukšlė, jis vėl prabilo:

-    Turiu antrą sūnų, Martyną, jis irgi vedęs, turi du vaikus, bet su juo ir jo šeima ryšys blogas.

     Algirdas matė, kad Aloyzui sunku kalbėti apie kitą sūnų, jau norėjo sakyti, kad nereikia, bet senukas pakėlė ranką ir tęsė toliau:

-    Jis su šeima gyvena Norvegijoje, net nežinau gerai, ką jis ten dirba, tikriausiai pagalbinius darbus, atvažiuoja retai. O kai atvažiuoja, visiems giriasi, kaip jis gerai ten gyvena ir sklaidosi pinigais. Vaikų beveik niekada neatsiveža, tai kitų dviejų anūkų beveik nepažįstu. Man atrodo, kad jie ten yra visiški dvasiniai skurdžiai. Visa jo kalba su manimi trumpa ir visada vienoda – kelkis gyventi pas mane, duosiu atskirą kambarį, o tai lindi čia sukiužusioj landynėj. Landynė, jam, matai, čia juk mano šeimos namai, jis pats čia gimė ir užaugo. Gerai, kad žmona mirusi ir negirdi savo sūnaus kliedesių. Manęs jis nė karto nepaklausė, ko aš noriu. O aš nenoriu susidvejinti, jei ir persikelsiu pas Gediminą, gyvensiu pas jį, man ten bus gerai, aš tuo neabejoju, bet vistiek kažkuri mano dalis liks čia. Norėčiau čia numirti, bet tai nepriklauso nuo manęs.

     Po ilgos ir skaudžios kalbos senukas pavargo ir nutilo. Abu vyrai ilgai tylėjo, žiūrėdami į už lango stiklo krentančias snaiges. Bet ta tyla nebuvo slogi, ji turėjo kažkokią prasmę.

     Algirdas vėl kreipėsi į senuką:

-    Gal jau norite prigulti?

-    Ne – nelauktai žvaliai atsiliepė Aloyzas – geriau papasakok man, ką dirbi, kas ten mieste gero?

     Ir taip du vyrai, susipažinę tik prieš kelias valandas, skirtingo amžiaus, bet kaip seni geri draugai, plepėjo visą ilgą Saulėgrįžos naktį, kol rytuose pradėjo rausvėti dangus.

-    Aušta – po eilinės pauzės ištarė šeimininkas – tau laikas.

     Algirdas iki skausmo pajuto susidūrimą su realybe ir neišvengiamą akistatą su šeima ir savimi.

-    Aš bijau, aš nežinau, ar sugebėsiu, – vos girdimai pratarė jis.

-    Sugebėsi, tik būk ryžtingas ir nuoširdus – padrąsino senolis.

-    Gerai, jau eisiu – pasiryžo Algirdas – gal žinote, kada autobusas iš kaimo važiuoja?

     Čia pat prisiminė, kad visiškai neturi pinigų bilietui, bet Aloyzas, tarsi perskaitęs jo mintis, pasakė:

-    Paimk tuos pinigus, kur liko vakar nuo pirkinių, autobuso bilietui turėtų užtekti, daugiau pinigų aš neturiu. Į kaimą neik, ten toli, yra artimesnis kelias. Jis už miško, kuriame esame ir iki jo arčiau, nei į kaimą. Be to, ten didelis kelias ir juo važiuoja daugiau autobusų.   

-    O kaip iki ten nueiti? – perklausė Algirdas, jau nekantraudamas ir pasiryžęs veikti.

     Senukas nusišypsojo, pastebėjęs svečio ryžtą, ir paaiškino:

-    Išėjęs iš kiemo, pasuk į kairę, link savo daržinės, bet iki jos prieiti nereikia. Maždaug pusiaukelėje iki jos, dešinėje kelio pusėje, pamatysi seną, galingą ąžuolą su dreve. Pro jį, į rytų pusę yra išmintas takas iki pat kelio, ten pat ir autobusų stotelė, miestas į kairę. Per mišką reikės nueiti beveik du kilometrus.

     Algirdas paėmė pinigus nuo stalo, kur vakar buvo padėjęs ir pakėlė akis į senuką:

-    Ačiū Jums, Aloyzai, už viską. Man tiesiog trūksta žodžių išreikšti dėkingumui. O pinigus aš grąžinsiu, tikrai. Man tai svarbu.

     Aloyzas sumosavo rankomis ir pasakė:

-    Et, bala nematė tų pinigų, nereikia grąžinti – ir tyliau pridūrė – bet jei kada sugalvosi mane aplankyti, būsi laukiamas svečias. Tik ne iš daržinės, aišku.

     Algirdas atsistojo ir priėjo prie senuko atsisveikinti, bet dar paklausė:

-    Gal padėti Jums atsigulti?

-    Ne, Algirdai, nenoriu gultis. Jaučiuosi daug geriau, tai dar pasėdėsiu prie lango, tik malkų į krosnį dar įdėk. O aš palauksiu sūnaus.

-    O jis tikrai atvažiuos? – dar paklausė Algirdas.

     Aloyzas nusišypsojo:

-    Tikrai, aš tai žinau.

     Pakurstęs krosnį ir pastatęs vandens puodelį ant stalo, įsibrovėlis Algirdas vėl priėjo prie Aloyzo atsisveikinti. Šis atsistojo ir vyrai šiltai apsikabino.

-    Sėkmės tau – ištarė šeimininkas jau išeinančiam svečiui.

     Senukas žiūrėjo, kaip Algirdas išėjo į kelią, atsisukęs pamojavo ir ryžtingai nužingsniavo į ryto miglą.

     Ilgai sėdėjo susimąstęs senolis prie lango ir staiga jo veidą nušvietė plati šypsena, kai jis pamatė nuo kaimo pusės iš prieblandos išnyrančius automobilio žibintus.

     Algirdas greitai priėjo seną ąžuolą ir pats nustebo, kaip jo vakar nepamatė. Juk medis buvo įspūdingas, o jis mėgo medžius. Bet vakar jis galvojo tik apie alkoholį. Vyras papurtė galvą, nuvydamas sunkias mintis, ir žengė į miško taką. Take buvo matomos tik kelios kažkokio žvėrelio paliktos pėdos, sniegas buvo užklojęs taką, visą miško paklotę ir kiekvieną šakelę. Sniego buvo nedaug, todėl eiti buvo malonu.

     Miškas sekė baltą pasaką, o sunkių minčių kamuojamas vyras pradėjo ją pastebėti. Pakilusi saulė apšvietė medžių viršūnes ir jos sutvisko. Netrukus atrodė, kad miške žaidžia daugybė saulės zuikučių. Vyro širdyje nerimą greitai pakeitė noras džiaugtis ir dalintis tuo džiaugsmu su kitais.

     Akies krašteliu vyras pastebėjo kažką judant viršuje ir užvertė galvą pasižiūrėti, kas tai. O ten voverė liuoksėjo nuo šakos ant šakos. Žmogus džiaugėsi, ją stebėdamas. Staiga voverytė šoko į medį tiesiai jam virš galvos, nuo šakų pažiro sniegas ir didelis jo kąsnis krito tiesiai ant žmogaus. Šiam net kvapą užėmė, bet netrukus jis jau kvatojo kaip vaikas. Sniegas užkrito už apykaklės, sutirpo ir šaltos srovelės nubėgo per nugarą. Žmogui tai akivaizdžiai patiko, jis pajuto norą gyventi ir džiaugtis, ko seniai nebejautė.

     Staiga jis taip panoro tuo pasidalinti, kad ilgiau nebegalėjo laukti. Jis pasileido per mišką bėgte. Greičiau, greičiau, į namus, pas šeimą, į tikrą gyvenimą! Vyras jau tvirtai žinojo, kad dabar jis svaiginsis tik gyvenimo džiaugsmu. Juk tai visai nesunku, reikia tik labai, labai norėti.

       Tai štai koks tas virsmas, apie kurį kalbėjo jį priglaudęs senukas, – dar spėjo pagalvoti. 

         

  

Leonas Litvinavičius

Vilnius,

2020.01.01.