Lengvi skaitiniai

                                                 Lapės Elzės giesmelė   Tupi lapė ant kelmelio Ir giesmelę gieda – Žmonės, jūs tikri kvaileliai, Argi jums ne gėda?       Metat viską kur papuolė        Ir miškus naikinat,       O juk medis tai deguonis        Ar jūs to nežinot? Mes, protingi miško žvėrys, Savo namus saugom, Jūs gi, į svečius atėję, Viską tuoj sugriaunat.       Visi mes žemėj tarsi broliai,        Mūsų visų čia yr namai,        O jūs naikinat viską uoliai        Kaip išprotėję padarai. Kuo visi tada kvėpuosit, Kai neliks medelių, Ir kam pasiguosit, Kai negiedos paukšteliai. ...

                                          Sakmė apie bebrą Beną Čia gyvena ponas bebras, Benas jis vardu, Turi žmoną baisiai ėdrią Ir vaikus net du.       Pluša vargšas visą dieną,       Grauždamas medžius,       Kad pašerti žmoną vieną       Ir net du vaikus. Mąsto atsipūtęs Benas – Už ką man ši kančia? – Paliksiu juos gyventi vienus Paspruksiu pats iš čia.       Surasiu sau vietelę ramią       Ir būsiu pats sau ponas,       Sutiksiu gal bebrytę žavią,       Bet neimsiu į žmonas.       Ir Benas, nieko neįspėjęs, Nukurnėjo pakrantės takeliu, Bet šimtą žingsnių tenuėjęs, Sustojo ties pelės Airinės urveliu. ...

                                                                  Virsmas      Pastate tvyrojo prieblanda, buvo šaltoka. Staiga aukštai sužibo du geltoni žiburiukai, tarsi žibintai tamsoje. Tai ant karties tupėjusi pelėdikė atmerkė savo dideles, geltonas ir paslaptingas akis. Ji pasuko galvą neįtikėtinu kampu ir pažvelgė žemyn.      Ten, apačioje, ant senų šiaudų, jau ilgą laiką gulėjo žmogus. Pelėda ilgai jį stebėjo, tik žmogus  nerodė jokių gyvybės ženklų, bet ji matė, kad jis kvėpuoja ir jautė jo skleidžiamą šilumą. Žmogus giliai miegojo. Ore skraidė viena kita snaigė, pelėdikė kurį laiką jas sekė žvilgsniu, bet jai tai greitai atsibodo ir ji vėl užsimerkė. Atrodė, kad pasidarė tamsiau.      Tyla truko neilgai. Apačioje gulintis žmogus sudejavo i...

                                                                       Paukštė      Aukštai virš žemės, kai kur dar padengtos sniego lopinėliais, pavasarėjančiame danguje, džiugiai klegėdamas, skrido paukščių pulkas. Kur nesidžiaugsi, kai įveiktas toks ilgas kelias, išgyventa ilga žiema ir namai jau visai šalia.      Šaižiai suklykęs, tarsi atsisveikindamas, nuo būrio atsiskyrė vienas paukštis ir nusklendė žemyn. Jis  jau baigė savo ilgą, sunkią ir pavojingą kelionę. Jo širdelė spurdėjo iš džiaugsmo ir nerimo, jis jau namie! Skrajūnas pasistengė atskristi anksčiau už savo porą, nes norėjo parinkti vietą jų bendram lizdui, pradėti jį statyti, be to reikia po kelionės plunksnas išvalyti, pasipuošti, juk nematė savo poros visą kelionės laiką. Juk negalima apsi...