Sakmė apie bebrą Beną

                                          Sakmė apie bebrą Beną

Čia gyvena ponas bebras,

Benas jis vardu,

Turi žmoną baisiai ėdrią

Ir vaikus net du.

      Pluša vargšas visą dieną,

      Grauždamas medžius,

      Kad pašerti žmoną vieną

      Ir net du vaikus.

Mąsto atsipūtęs Benas –

Už ką man ši kančia? –

Paliksiu juos gyventi vienus

Paspruksiu pats iš čia.

      Surasiu sau vietelę ramią

      Ir būsiu pats sau ponas,

      Sutiksiu gal bebrytę žavią,

      Bet neimsiu į žmonas.

     

Ir Benas, nieko neįspėjęs,

Nukurnėjo pakrantės takeliu,

Bet šimtą žingsnių tenuėjęs,

Sustojo ties pelės Airinės urveliu.

      Atvėsęs Benas pagalvojo –

      Elgiuosi aš visai paikai,

      Juk myliu savo ėdrią žmoną

      Ir mano yr tie du vaikai.

Padykę jie yra truputį,

Kaip ir visi mažyliai,

Bet kokie meilūs jų snukučiai

Ir netgi kartais jie patyli.

      O ir žmona švelni tokia,

      Jos kailis gražiai žvilga,

      Kai paliečia mane letenėle,

      Mana širdis suvirpa.

Ir bebras Benas, susigėdęs,

Suskubo link jaukių namų,

Prigraužęs skanumynų pilną glėbį,

Nuvilko šeimai jis pietų skanių.

      O vakare, kai visa šeima sumigo,

      Sapnavo Benas, kad paliko šiuos namus,

      Iš baimės atsibudęs, jis išvydo

      Žmonelę mielą ir abu vaikus.

Kai jo širdelė liovėsi daužytis,

Jis atsargiai abu vaikus užklojo,

Kokie jie dar visai mažyčiai,

Jis, apkabinęs žmoną, pagalvojo.

     

Leonas Litvinavičius

2020.03.20

Vilnius