Jotvingis (5-oji dalis)

                                                    Jotvingis (5-oji dalis)

         Tekančios saulės spinduliai apšvietė nedidelį žmonių būrelį, keliaujantį didelio, vaizdingo ežero pakrante. Ežere plaukiojo gulbės, antys ir būriai kitų paukščių, ore, virš vandens, suko ratus plėšrūnai, ieškodami grobio, bet nepaisant to, oras buvo pripildytas pačių įvairiausių paukščių giesmių. Virš ežero kilo lengvas rūkas.

          Jaunuoliai, vedami senojo vaidilos Vaištauto, keliavo į šiaurės rytus. Jie godžiai traukė į plaučius gimtinės orą, stebėjo gamtą ir viskuo džiaugėsi. Jiems dar buvo sunku suvokti, kad jiems pavyko ir jie jau yra namie. Net ir Rugilė su Lokiu jautėsi namuose, nes buvo tarp draugų ir netgi daugiau, nei tarp draugų, ypač Rugilė. Įdienojus keliautojai tolumoje pamatė piliakalnį ir jame pastatytą nedidelę pilį, o ten judėjo žmonės. Vadinasi, dar ne viskas prarasta, dar yra dėl ko stengtis, ne visas kraštas pavergtas. Vaištautas paaiškino, kad ir ežeras, ir piliakalnis su pilimi, ir šalia esanti nemaža gyvenvietė vadinasi Šlavantai ir kad čia maždaug yra Jotvos vidurys. Visą vietovę keliautojai aplenkė, nes, pasak Vaištauto, jiems dar anksti susitikti su gentainiais, tai gali būti netgi pavojinga.

          Nakvynę įsirengė prie nedidelio ežero, susikūrė mažą lauželį, jame pasikepė teterviną. pašautą Skurdo,  ir anksti atsigulė miegoti. Rytoj vėl reikės daug jėgų, nes Vaištautas planavo, kad iki vakaro jie prieis kelionės tikslą. Dėl viso ko budėjo pasikeisdami.

          Kitą dieną keliaudami jie mate daugiau gyvenviečių, piliakalnių su pilimis, bet visus apdairiai apeidavo. Trako miško Alką jie pasiekė jau vakarėjant. Žmonių Alke jie nerado, Alkas buvo apleistas. Vaištautas apėjo keletą trobų, rado židinį, kuriame buvo kūrenama Šventoji ugnis ir, atlikęs apeigą, vėl ją uždegė. Viena iš trobų buvo skirta svečiams, ten Vaištautas ir liepė apsistoti jaunuoliams. Pats Vaištautas apsistojo pagrindinėje troboje, kur degė Šventoji ugnis. Prižiūrėti, kad ugnis neužgęstų, jis pakvietė Rugilę ir Jostautę. Trobos buvo neblogai išsilaikiusios, tai truputį apsivalius ir užkamšius atsivėrusius plyšius, buvo galima visai patogiai įsikurti.

          Pirmą dieną buvo skirta tvarkymuisi ir medžioklei, reikėjo maisto atsargų. Broliams greitai pavyko sumedžioti įmitusį šerną, o merginos, vadovaujamos Vaištauto, pririnko įvairių žolelių, šaknelių ir uogų, buitiniai reikalai buvo išspręsti, tad jau kitos dienos ryte prasidėjo mokslai. Dar vis trukdė kalbos barjeras, bet mokiniai buvo uolūs, mokytojas išprusęs, tai procesas sėkmingai stūmėsi į priekį. Tiesa, Vaištautas nutylėjo, kad moka vokiečių kalbą, bet jis visiškai nenorėjo savo žemėje kalbėti žudikų kalba. Senasis vaidila žinojo ir istoriją, ir geografiją, išmanė astronomiją, mediciną ir kitus reikalingus dalykus, juk ne veltui kitas jo vardas, kaip ir kitų vaidilų bei krivių, buvo Žiniavaldis.

         Kartais medžiojant ar vaikštant po apylinkes, Gedotė ir kiti matydavo iš tolo kitus žmones, gentainiai irgi juos matė, bet kontaktų dar nebuvo. Alko gyventojai suprato, kad apie juos jau žino ir beliko laukti pirmųjų svečių. Praėjus vos dviems savaitėms į Alką atėjo jaunas jotvingis. Jis pasakė, kad jo vardas Audangas ir kad jį atsiuntė iš netoliese esančios Giraitės pilies, vieno iš vyresniųjų vadų  Jogilo, žmona Eigailė. Ji prašiusi pasiteirauti, ar galėtų jiems kuo nors padėti. Pagalbos jie atsisakyti negalėjo. Dar po kelių dienų į Alką atėjo visa grupė žmonių, o juos vedė pati Eigailė. Iš nuostabos Gedotė ir kiti jaunuoliai net išpūtė akis, nes tai buvo ta pati moteris, kurią jie išplėšė iš mozūrų nagų. Tai štai iš kur pasklido žinios apie Alko gyventojus.  Svečiai atnešė jiems jotvingių drabužių, ginklų, maisto, o svarbiausia jie atnešė pripažinimą ir draugystę bėgliams. Abipusėms padėkoms nebuvo galo. Jaunuoliai, o ir senasis Vaištautas, net susigraudino, jie suprato, kad jų gentis juos priėmė geriau, nei jie tikėjosi. Jaunuoliai jau mokėjo daug jotvingių žodžių, tai bendrauti su gentainiais ir jiems padėkoti buvo malonu.

         Kai išsisprendė buitiniai reikalai, mokslai sekėsi dar geriau. vyrai kartu neužmiršo tobulinti ir savo, kaip karių, įgūdžių. Nuo vyrų neatsiliko ir Rugilė su Jostaute, jos abi taikliai šaudė iš lanko. Alke dabar netrūko lankytojų, jie troško išgirsti kuo daugiau naujienų, o Gedotė buvo geras pasakotojas. Ir Alko gyventojai pradėjo lankytis aplinkinėse gyvenvietėse, žinoma, pirmiausia jie apsilankė Giraitės pilyje, pas savo naujuosius draugus, kur buvo karališkai priimti.

         Gedotė labai norėjo kuo greičiau susipažinti su savo krašto istorija, todėl, kai kiti jau miegodavo, jis ilgai kalbėdavo su Vaištautu ir vis klausinėjo ir klausinėjo. Vaištautui patiko toks jaunojo kario užsidegimas ir jis nepavargdamas supažindino Gedotę su viskuo, ką pats žinojo. Taip Gedotė sužinojo, kad jotvingiai turi giminingų genčių, tai pirmiausia prūsai, jų gentis buvo skaitlingesnė ir jie buvo apgyvendinę didesnę teritoriją, nei jotvingiai. Dar netoli gyveno karingi žemaičiai, bei rytiniai kaimynai lietuviai. Ši gentis buvo didžiausia ir jų žemės tęsėsi toli į rytus ir į pietus, kiek toli, net Vaištautas nežinojo. Tarpusavyje visos šios gentys nekariavo, bet visos turėjo vieną priešą – kryžininkus, kurie puldinėjo ir niokojo visų genčių žemes. Labiausiai buvo nukentėję jotvingiai ir prūsai, nes jų žemės ribojosi su nekenčiamo kryžiaus garbintojų žemėmis.  Didelė dalis jotvingių ir prūsų žemių jau buvo nukariauta. Kai jau žinojo pakankamai daug, Gedotė vieną kartą paklausė Vaištauto:

-       O kodėl mes nesusivienijame su kitomis gentimis ir kartu neišvejame kryžininkų, o ir mozūrų?Vaištautas ilgai galvojo ir tare:

-          Visos gentys susiskaldę, yra daug vadų, neatsiranda niekas, kas galėtų juos suvienyti. Štai ir

mes, jotvingiai, esame nevieningi, kai kurie vadai sako, kad reikia priimti krikštą, įsileisti kryžininkus, jiems svarbu išlaikyti valdžią, kiti nori gintis visomis išgalėmis, ir aš jiems pritariu. Negalima išduoti savo dievų, gyvenimo būdo, juk tada nuo žvėries nebesiskirsime. Prūsai negali mums padėti, jie taip pat susiskaldę ir nusilpę. Žemaičiai yra toliau ir jie kariauja tik už save. Štai lietuviai galėtų padėti, jie yra stiprūs, mūsų gentys kariavo kartu labai seniai ir toli net prie kitos jūros, kuri yra pietuose. Mūsų protėviai kartu žygiavo net iki Romos ir dar toliau.  Bet dabar lietuviai dažnai  kariauja tarpusavyje dėl valdžios, jų kunigaikštis Mindaugas, norėdamas tapti karaliumi ir gauti karūną, net susidėjo su kryžininkais, išžudė savo bendražygius, o aplinkines žemes, tame tarpe ir jotvingių, užrašė kryžininkams, tarsi šios žemės jam priklausytų. Kryžininkai su malonumu davė jam tą gelžgalį ant galvos, o dabar mojuoja ta sutartimi virš galvos ir niokoja mūsų, prūsų ir žemaičių žemes, visiems šaukdami, kad tai jų žemės. Mūsų likimas jiems nerūpi. Lietuviai mums nepadės, o mes patys nepajėgsime apsiginti nuo tokios galybės priešų. O dar ir mozūrai, naudodamiesi proga, kaip šunys drasko mūsų pietines žemes.

            Gedotė godžiai išklausė liūdną Vaištauto monologą ir prabilo:

-          Aš žinau kryžininkų jėgą, jų daug, jie gerai ginkluoti ir apmokyti, bet jie kariauja dėl grobio,

nors ir skelbiasi, kad nori mus atversti į savo tikėjimą, bet tai netiesa. Jiems rūpi tik grobis, todėl mes

esame stipresni, nes mes giname savo žemę, su kuria esame tampriai susiję. Jie turi daug silpnybių. Mes galime juos nugalėti, tik reikia visiems kartu, vieningai jiems smogti. Aš tikiu, kad kada nors tai įvyks.

-          Gal kada ir įvyks, tik mums gali būti per vėlu – atsiduso Vaištautas ir pridūrė – O kaip jie,

žudydami ir plėšdami, gali gyventi su savo sąžine, pažiūrėti savo vaikams į akis, argi nebijo savo dievo?

-          Jų dievas jiems viską atleidžia. Jie tiki, kad po mirties paklius į rojų, jei elgsis gerai, arba į

pragarą, jei gyvenime elgsis blogai. Tik jų supratimas yra keistas, jie žudymo nelaiko blogiu. Jie susirenka į didelį namą, kuriame stovi kryžiai, meldžiasi, paskui papasakoja vienam iš savų, kurį vadina kunigu, ką blogo yra padaręs, ir kunigas viską jiems atleidžia .

            Vaištautas pakraipė galvą ir paklausė:

-          Tai jiems visa blogį atleidžia net ne dievas, o vienas iš jų tarpo? Vadinasi, gyveni kaip nori,

elgiesi kaip nori ir gali vadintis žmogumi, papasakojęs viską kitam tokiam pačiam?

            Gedotė atsakė:

-        Na, ne visai. Dar reikia sumokėti už tai.

    Vaištautas ryžtingai išrėžė:

-      Nereikia mums tokios religijos ir tokio dievo. Mes atsiskaitome už darbus savo žmonoms,

 vyrams, vaikams, visai genčiai, savo dievams ir nebijome susitikti nei su savo protėviais, nei su dievais. Jei kryžininkai žudo ir niekam už tai neatsiskaito, tai jie tiesiog yra pamišėliai, o jų dievas tėra jų pačių pamišimo vaisius. Tebūnie prakeiktas jų nešamas kryžius ir jo nešėjai!

          Vasarai įsibėgėjus, Gedotė su Rugile vis daugiau laiko leido kartu. Jie, susikibę už rankų, jau buvo išvaikščioję visus miško takelius, žinojo, kur auga kokios gėlės, kur yra įvairiausių paukščių lizdai, kur savo mažylius augina vilkai, lapės ir kiti miško gyventojai. Kelis kartus matė ir lokę su dviem jaunikliais, bet vieni kitų nebijojo. Jie abu jau pradėjo suprasti Vaištauto pamokymą, kad visi gamtoje yra broliai. Abu jautė darną tarpusavyje ir su juos supančia aplinka, jie dažnai palydėdavo saulę, jie buvo įsimylėję ir labai laimingi. Tik vienas nerimas kankino Rugilę, ji ilgai nedrįso apie tai prasitarti, bet vieną jaukų vakarą, ji padėjo galvą Gedotei ant peties ir prakalbo:

-          Man labai gera čia su tavimi, Gedote, bet aš labai kada nors norėčiau nukeliauti į Lietuvą,

į gimtąją Strėvą, gal pavyktų rasti ką nors iš savų, sužinoti, ar jiems ten viskas gerai, gal ir mane kas nors pažintų. Ta nežinia mane kankina jau daug metų, gal mes kartu galėtume nukeliauti, kai būsime pasiruošę?

-       Mes būtinai nukeliausime į tavo kraštą, bet prieš tai privalome atlikti vieną labai svarbų darbą.

           Tą vakarą jiedu daugiau nesikalbėjo, tik, glausdamiesi vienas prie kito, sulaukė aušros.

           Vasaros pabaigoje, vėlų vakarą, kai paskutiniai saulės spinduliai nuauksino šventųjų ąžuolų viršūnes, čiulbant lakštingalai, linksmai degant Gabijai aukure ir susirinkus visiems draugams bei didelei aplinkinių gyventojų miniai, senasis vaidila Vaištautas juodu sutuokė.