Jotvingis (7-oji dalis)
Jotvingis (7-oji dalis)
Vaištautas ir
Garbus sėdėjo ant Alko slenksčio, šildydamiesi prieš saulę, ir tingiai
kalbėjosi.
Buvo graži, saulėta žiemos
diena ir priešais Alką dūko jų mokiniai. Jie visi statė didžiulį sniego senį, o
vėliau šoko apie jį, dainuodami ką tik išmoktas jotvingių dainas. Po to surengė
sniego mūšį. Kadangi Skurdas pareiškė
nedalyvausiąs, tai Rugilė su Gedote kovojo prieš Jostautę su Lokiu. Pastarieji
buvo pranašesni, nes Lokio sviestos gniūžtės skriejo toliau, o be to buvo
didesnės, nei kitų.
Jostautei ir Lokiui tapus įsimylėjėliais,
Skurdas mažiau laiko leisdavo su Lokiu, bet dėl to nepergyveno, nes labai mėgo
klajoti po mišką, sekti žvėris ir juos medžioti, kai tik reikėdavo maisto.
- Jaunuoliai jau beveik visko išmoko – prabilo Garbus –
jie ilgai čia nepasiliks, žiema jau eina į
pabaigą, ką veiksime toliau,
Vaištautai?
Vaištautas paglostė savo ilgą žilą
barzdą ir atsakė:
- Taip, jie greičiausiai persikels į Giraitės pilį pas
Jogilą ir Eigailę, aš džiaugiuosi dėl jų. Jie daug
išmoko, jau galutinai
nusiplovė krikštą, tiek išoriškai, tiek viduje, perprato savo prigimtinę
religiją ir tapo tikrais jotvingiais.
-
O Lokys ir Rugilė, jie juk lietuviai – paprieštaravo
Garbus.
Vaištautas tik
šyptelėjo:
-
Kad mes beveik nesiskiriame.
Garbus palingavo
galva, taip pritardamas gentainiui ir draugui, ir vėl paklausė:
-
O ką veiksime mes?
Vaištautas atsiduso
ir atsakė:
-
Aš pasiliksiu čia, Trako miško Alke, ir labai tikiuosi,
kad ir tu, Garbau, liksi su manimi.
Mokydamas jaunuolius, aš
pajaunėjau, atgavau gyvenimo džiaugsmą ir tikiu, kad jie duos naudos savo
tautai. Gedotė jau parodė, kad yra išmintingas ir ryžtingas jaunuolis, vieną
dieną jis taps tikru vadu. Tai ar liksi su manimi,
Garbau?
-
Liksiu, Vaištautai, man bus didelė garbė kūrenti kartu
Šventąją ugnį. Mes būsime čia ir
padėsime visiems, kuriems
reikės patarimo, maldos, apeigų ar šiaip gero žodžio.
Gedotė ir Rugilė jojo greta vienas
kito miško taku, meiliai žiūrėdami į akis. Jų jausmai neblėso, net atvirkščiai,
su kiekviena diena jie mylėjo vienas kitą vis labiau. Dažnai jiems nereikėdavo žodžių, net jų arkliai jau buvo
pripratę eiti greta. Miškas buvo apdengtas balta sniego marška ir tylus, tad abu
jaunavedžiai jau iš tolo išgirdo šuoliuojant žirgą. Kaip tik jie išjojo į miško
proskyną, kai iš kitos pusės išniro raitelis. Jį iškart pažino, nes tai buvo
tas pats Jogilo ir Eigailės pasiuntinys Audangas. Prijojęs, jis nusilenkė ir
ištarė:
-
Mano vadas Jogilas ir šeimininkė Eigailė kviečia jus
visus į didelę medžioklę.
Gedotė pakėlė
ranką, nutraukdamas Audango kalbą ir pasakė:
- Jojame į Alką, ten visiems praneši šią naujieną.
Kvietimą visi Alko
gyventojai sutiko džiugiai ir iškart pareiškė sutikimą.
Tik senasis Vaištautas ištarė:
- Aš jau per senas medžioklei, tad pasiliksiu čia ir
prižiūrėsiu viską, kol jūs grįšite, o tu, Garbau,
eik su jais ir atlik
reikalingas apeigas, kad medžioklė būtų sėkminga. Ir Suvingį paimk kartu, tegul
mokosi.
Čia vėl prabilo
Audangas:
- Eiti nereikės, aš iškart joju atgal, kad praneščiau
jūsų sutikimą, o šeimininkai atsiūs jums žirgų.
Kitą rytą prie Alko
vėl pasirodė raiteliai, vedini keliais pabalnotais žirgais, tad netrukus visi
sušoko ant žirgų ir pajudėjo Giraitės pilies link. Vaištautas
palydėjo juos ir jam suspaudė širdį, jis labai prisirišo prie jaunuolių, ypač
prie Rugilės ir Gedotės, bet suprato, kad amžinai jie čia neliks.
Buvo jau pavasaris, bet dar laikėsi
šaltis ir sniegas netirpo, todėl laikas paskutinei žiemos medžioklei buvo
tinkamas.
Gedotė su palydovais prijojo
Giraitės pilį ir pamatė prie jos besibūriuojant daug raitelių. Juos pasitiko
pats Jogilas, o po to perdavė juos apgyvendinti Eigailei. Ir pilies kieme buvo
sumaištis, zujo daug žmonių, lojo medžioklėn besiveržiantys šunys.
Į medžioklę atvyko ir Kontgirdas su
didele palyda. Kontgirdas buvo vidutinio ūgio, bet kieto sudėjimo ir stiprus
pusamžis vyras. Jis, kaip ir Gedotė, buvo bebarzdis. Dešinįjį skruostą puošė
kovos randas. Kaip vadas jis buvo sumanus, gerai mokėjo naudoti tiek liežuvį,
tiek ginklą. Jotvingiai jį gerbė.
Ankstyvą rytą už medžioklę atsakingi
žmonės visus surikiavo ir visa kavalkada pajudėjo į girią.
Medžioklė prasidėjo. Miške buvo gausu
žvėrių, tad visi tikėjosi gero laimikio.
Medžioklės voroje Gedotė atsidūrė
šalia Jogilo. Bejojant gilyn į girią, medžiotojų gretos prasisklaidė, ir Gedotė
su Jogilu liko vieni giliame slėnyje tarp dviejų kalvų, tik toliau girdėjosi
varovų šūksniai ir šunų skalijimas. Žvėrių šalia nesimatė ir draugai, susirodę
rankomis, nutarė pasukti link likusių medžioklių. Jie beveik įkopė į
stačiašlaitę kalvą, kai staiga ant kalvos keteros pasirodė didžiulis tauras,
jis buvo sužeistas, jį vijosi skalikai ir tauras bėgo iš visų jėgų, gelbėdamas
savo gyvybę. Draugai pasiruošė ietis ir pajojo šiek tiek į šalį, kad
pasitraukti įniršusiam taurui iš kelio, tik staiga iš po Jogilo žirgo kojų
purptelėjo didelis paukštis, jo žirgas pasibaidė ir šoko į šalį. Tauras jau
buvo šalia, Gedotė iš visų jėgų sviedė ietį ir čiupo kovos kirvį, o Jogilui
nepavyko greitai sutramdyti savo žirgo, žirgo kanopos slystelėjo ir jie abu
atsidūrė tiesiai prieš taurą. Žvėris savo didžiuliais ragais pervėrė žirgą,
pakėlė jį su raiteliu aukštyn ir bloškė juos žemyn, į daubos dugną. Raitelis su
žirgu trenkėsi į seną ąžuolą, dar pariedėjo šlaitu žemyn ir sustingo. Gedotė
prišoko prie Jogilo ir suprato, kad jis jau miręs. Gedotė paėmė medžioklės ragą
ir sutrimitavo sutartą pavojaus signalą. Tauras dar pabėgėjo keletą žingsnių,
sustojo, jo kojos sulinko ir jis krito negyvas. Gedotės mesta ietis pasiekė
savo tikslą. Tik truputį per vėlai. Tai buvo pirmasis jo sumedžiotas tauras, bet džiaugsmo dėl to
nebuvo.
Greitai prie Jogilo palaikų susirinko
kiti medžiotojai, o Gedotė jiems papasakojo, kaip viskas įvyko. Jogilas buvo
gerbiamas vadas, tad medžioklė buvo nutraukta ir visi pasuko link Giraitės
pilies.
Jos gyventojų, o ypač Eigailės
laukė liūdna žinia.
Pilį jau anksčiau buvo pasiekę
žygūnai, todėl pilies gyventojai jau žinojo apie jų mylimo vado žūtį, kai
medžiokliai pasiekė Giraitės pilį. Liūdną medžiotojų vorą pasitiko raudanti
Eigailė ir trys jų mažamečiai vaikai, jie dar nesuprato, kad neteko savo tėvo.
Jogilo laidotuvėse pasiliko visi
medžioklės dalyviai, be to dar susirinko didelė minia aplinkinių kaimų ir pilių
gyventojų. Laidotuvėms vadovavo pats Kontgirdas, be to iš Alko buvo atgabentas
Vaištautas, o jį prie aukuro pakeitė Suvingis. Vaištautas, padedamas Garbaus
atliko visas reikalingas apeigas, kad padėtų Jogilo vėlei atsidurti prie ilgo,
garbingo protėvių stalo.
Kai laužas su Jogilo palaikais baigė
degti, Gedotė, Rugilė ir draugai susiruošė grįžti atgal į Alką, bet Vaištautas
paprašė jų dar pasilikti.
Į didžiąją pilies menę susirinko
iškiliausi kilties vyrai, jie privalėjo išrinkti naują Giraitės pilies
valdytoją. Jogilo sūnus dar buvo vaikas ir negalėjo pakeisti savo žuvusio tėvo.
Gedotė savo išmintimi ir mokėjimu kalbėti bei
kautis jau buvo užkariavęs daugelio aplinkinių gyventojų palankumą. Jis
pažinojo priešą, jau mokėjo tris kalbas, rodė begalinę meilę savo kraštui, buvo
išprusęs, todėl, medžioklėje žuvus jo giminaičiui Jogilui, Vaištautui pasiūlius
ir vyresniesiems pritarus, tapo Giraitės pilies valdytoju, o tuo pačiu ir vienu
iš kilties vadų. Beveik prieš dvi dešimtis metų niekšingai kryžininkų nužudyto
vieno iš jotvingių vyresniųjų Gedotės
tremtinys sūnus vėl sugrąžino šį vardą į jam priderančią vietą jotvingių tarpe.
Gedotė su palydovais dar grįžo į Alką,
bet tik susirinkti daiktus ir atsisveikinti.
Rugilei ir Gedotei teko persikelti į
naują tėvoniją, jų draugai taip pat panoro išvykti kartu. Gedotė pakvietė kartu
apsigyventi ir Vaištautą su Garbum, bet
abu vaidilos jau buvo apsisprendę pasilikti Alke. Jaunuolių mokymas buvo
baigtas. Išsiskyrimas buvo sunkus, Vaištautui net akys sudrėko, o ir kiti suko
akis į šalį. Gedotė atsisveikinimui ištarė:
-
Mes neatsisveikiname visam laikui, mes jus lankysime,
nes mums reikės jūsų patarimo ir
išmintingo žodžio. Mes visi
tariame nuoširdų padėkos žodį ir tariame - iki pasimatymo.
Ir visi jaunuoliai
nusilenkė iki žemės savo mokytojams.
Raiteliai dar tą
pačią dieną atjojo į Giraitės pilį, juos lydėjo Vilkas, kuris čia buvo gimęs,
tik
vargu ar galėjo tai
prisiminti. Nuo pirmosios dienos, kai buvo padovanotas, jis tapo tarsi šeimos
nariu, o po Jostautės išgelbėjimo
Vilko statusas dar labiau pakilo.
Juos pasitiko
Eigailė, ji nebeverkė, tik buvo liūdna,
ji jau susitaikė su vyro netektimi.
Jotvingių moterys buvo
stiprios. Eigailė nuvedė parodyti didžiausio pilies kambario, kur ji gyveno su
Jogilu ir vaikais. Kambarys buvo pertvertas laikina pertvara, kad vaikai galėtų
miegoti atskirai. Eigailė jau buvo iškrausčiusi savo ir vaikų daiktus, tad
parodė į kambarį ir tare:
-
Dabar šis kambarys jūsų, čia visada gyvena pilies
vadas su šeima.
Gedotė susižvalgė
su Rugile ir ryžtingai tare:
- Ne, Eigaile, čia ir toliau gyvensi tu su vaikais, o
mes pasiieškosime kito kampo. Tikrasis pilies
valdytojas yra tavo vyriausiasis
sūnus ir, kai tik jis pakankamai užaugs, aš grąžinsiu jam šią vietą. O aš
prižadu pasistengti, kad jis užaugtų.
Apsiverkė Eigailė, bet Rugilė ją
greitai apramino, o Gedotė, padedamas Audango, Skurdo, Lokio ir Jostautės
greitai perešė daiktus. Tai nebuvo sunku, nes kambariai buvo šalia.
Giraitės pilyje tvyrojo liūdnos
nuotaikos, tad pradžia Gedotei ir Rugilei buvo nelengva. Kelias savaites juos lankė
aplinkinių žemių didžiūnai ir prisiekė jiems savo ištikimybę. Buvo ir tokių,
kurie rodė nepasitenkinimą, kad ne vienas iš jų buvo paskirtas pilies
valdytoju, bet tokių buvo nedaug.
Sniegas jau nutirpo
ir Gedotė, lydimas Skurdo, Audango, Lokio ir keleto karių apjojo savo
valdas ir pamatė nykų vaizdą.
Daug dirbamų laukų buvo apleisti, kai kurios šeimos gyveno labai skurdžiai, nes
neturėjo šeimos maitintojų. Kovos su
kryžininkais ir mozūrais nusinešė daug jaunų vyrų gyvybių. Artėjo sėja, o
daugelis šeimų neturėjo kuo apsėti laukus, jų laukė badas. Grįžęs į pilį,
Gedotė liepė pasidalinti menkomis pilies grūdų atsargomis su skurdžiausiais
gyventojais. Tam niekas neprieštaravo.
Vieną vakarą, kai dienos rūpesčiai
jau buvo pasibaigę, pas Gedotę ir Rugilę atėjo Eigailė. Ji atėjo ne viena, ją
lydėjo Audangas, jis nešė kažką sunkaus, suvyniotą į odinį ryšulį. Jie dažnai
bendravo, tad Eigailė buvo visada čia laukiama, o ir Rugilė dažnai ją ir vaikus aplankydavo. Gedotė tam laiko turėjo
mažai.
Eigailė pakviesta atsisėdo ant suolo ir mostu
parodė Audangui, kad padėtų ir išvyniotų ryšulį.
Audangui išvyniojus ryšulį,
Gedotė net aiktelėjo. Ten buvo kalavijas, šalmas, skydas ir puikiausi
metaliniai šarvai. Eigailė parodė į ginklus ir tare:
-
Čia buvo Jogilo
ginklai ir šarvai, jie ne kartą gelbėjo jam gyvybę mūšiuose prieš kryžininkus
ir mozūrus. Šiuos ginklus ir
šarvus jis atėmė iš kryžininkų riterio, jį nukovęs. Dabar visa tai yra tavo,
Gedote. Manau, kad Jogilas tam pritartų. Taika truks neilgai ir tau šie daiktai
pravers.
Gedotė pakilo, dėkingai pažiūrėjo
Eigailei į akis ir, priėjęs, ją apkabino. Rugilė taip pat prie jų prisidėjo. Jokiems žodžiams čia nebuvo vietos.
Kai liko vieni ir jau ruošėsi
miegoti, Rugilė priėjo prie vyro, prigludo prie jo ir meiliai žiūrėdama į akis
pasakė:
Mielasis,
turiu tau dar vieną gerą dovaną. Mes turėsime kūdikį..
Komentarai
Rašyti komentarą