Buivydų piliakalnio istorija

                                                 Buivydų piliakalnio istorija     

  Buvo ankstus vasaros rytas. Tekėjo saulė ir gamta jau budo, girdėjosi paukščių giesmės.

Jaunas karys Vilikaila neskubėdamas lipo mediniais laiptais žemyn iš Buivydo pilies bokšto.

Jis ką tik baigė savo sargybos pamainą ir galėjo eiti ilsėtis. Jis nusileido į jauniems, nevedusiems kariams skirtas patalpas, pastatė ietį prie sienos, nusiėmė šalmą, šarvus, diržą su kalaviju ir susimąstė.

Miegoti jam nesinorėjo, tad jis atsistojo ir išėjo į pilies kiemą, bet pagalvojęs grįžo ir pasiėmė kalaviją. Laikas buvo neramus ir kunigaikštis Buivydas reikalavo visur ir visada nešiotis ginklą su savimi. Kunigaikštis buvo griežtas.

   Jaunasis karys vėl išėjo į kiemą, tada per slaptą išėjimą už pilies sienos, atsisėdo ant Buivydų piliakalnio šlaito, atsirėmęs nugara į rąstų sieną. Priešais, šiek tiek dešiniau, matėsi Bradeliškių pilis, ten gyvenimas taip pat jau budo, o apačioje tekėjo Dūkštos upė. Prie upės nuo šlaito leidosi moterų būrelis, gal nusiprausti, gal vandens pasisemti. Ir tarp moterų Vilikaila pamatė ją, Gailę, jauną, nepaprasto grožio merginą, kurią buvo beviltiškai įsimylėjęs. Vilčių jis turėjo nedaug, nes Gailė buvo griežtojo kunigaikščio Buivydo duktė, o jis tik paprastas karys. Svajojo Vilikaila, kad atliks kokį neprastą žygdarbį, ir gal tada kunigaikštis sutiks atiduoti jam Gailę.

   Staiga jaunasis karys kairėje pamatė kažką judant, įsižiūrėjes geriau suprato, kad kitoje Dūkštos

pusėje, krantu joja 5 ar 6 raiteliai, jie judėjo link tos pačios vietos, kur ėjo ir moterys. Vilikaila staiga

pašoko, nes pro lapų tankmę pamatė ant baltų apsiaustų raudonuojant kruvinus kryžius. Žvalgai!

Jis suprato, kad moterims gresia pavojus, jas gali nužudyti ar pagrobti. Gailei gresia pavojus! Sargybinis, esantis bokšte kitoje pilies pusėje, matyt dar nieko nepastebėjo, nes nesukėlė aliarmo.

    Ir jaunasis karys Vilikaila suprato, kad be jo daugiau niekas padėti negali, o laiko nebėra, raiteliai

artėjo, o slaptos durys, kaip tyčia užstrigo.

    Gaile!!! Ir jaunasis karys Vilikaila pagriebė kalaviją ir pasileido stačiu piliakalnio šlaitu žemyn, link upės, link moterų.

     Be šarvų, be šalmo… Į nežinią…

 

Tęsinys.

Šios istorijos tęsinių gali būti nemažai:

- Vilikaila žuvo, Gailę pagrobė, jos likimas nežinomas;

- Vilikaila žuvo, bet suspėjo pagalba ir išgelbėjo Gailę ir kitas moteris;

- Vilikaila liko gyvas, bet Gailę pagrobė;

- Vilikaila išgelbėjo Gailę ir kunigaikštis leido jai ištekėti už Vilikailos;

- Vilikaila išgelbėjo Gailę, bet kunigaikštis vistiek neleido būti kartu;

- Vilikaila buvo labai įsimylęjęs, bet žinojo, kad jiems nelemta būti kartu, todėl  suorganizavo

   Gailės pagrobimą, jai pačiai nežinant. Vėliau prie jos prisijungė ir juos abu priglaudė kuršiai.                                      

   O pagrobėjai buvo jo draugai iš kaimyninės Naujosios Rėvos pilies, persirengę kryžininkais;

- Vilikaila suorganizavimo pagrobimą pačiai Gailei pritariant;

- Gailė taip pat buvo įsimylėjusi, taip pat suprato, kad jiems neleis būti kartu, be to žinojo, kad

  Vilikaila nepajėgs to padaryti, todėl pati suorganizavo pagrobimą, kad galėtų būti kartu.