Jotvingis (13-oji dalis)

                                         Jotvingis (13-oji dalis)

    Didžiulėse tėčio Lokio letenose mažylė Viltė atrodė dar mažesnė. Lokys, nors ir būdamas galingas vyras, labai švelniai sūpavo savo dukrelę. Juos abu įdėmiai ir meiliai stebėjo Jostautė, karkartėmis atitraukdama žvilgsnį nuo taisomo drabužio. Jie visi trys buvo laimingi. Žiema praėjo ramiai, karo nebuvo, bet buvo šaunios nedžioklės, maisto netrūko, beliko tik džiaugtis gyvenimu ir laukti pavasario, o jis jau čia pat.

    Viltė užmigo ant tėčio rankų ir jis atsargiai paguldė dukrelę į lovelę. Vos Lokys spėjo tai padaryti, į jų kampelį įsiveržė Gedotė. Gedotė visa žiemą be Rugilės ir Margirio nerado sau vietos, kur buvęs, kur nebuvęs, vis lankė seserį, mažąją dukterėčią ir geriausią savo draugą Lokį. Jie visi visada rado kalbą, o kartais tiesiog sėdėdami tylėjo. Štai ir dabar pasisveikinęs Gedotė atsisėdo ant suolo, jis buvo šiek tiek susirūpinęs. Per visą žiemą jie negavo jokios žinutės iš Rugilės, todėl visiškai nežinojo, kaip jiems sekasi. Jostautė, matydama, kad brolis kankinasi, priėjo prie, paglostė ranką ir paguodė:

-   Jau pavasaris, greit sugrįš tavo Rugilė ir Margiris su ja. Nieko jiems nenutiks, juk Skurdas ir kariai ją lydi.

     Lokys taip pat prisijungė prie žmonos:

-  Tikrai, vade, nėra ko nerimauti. Skurdas, kiti kariai, o ir aš, gyvybę paaukotume už tave ir tavo šeimą. Liūdėti tikrai nėra ko. Štai ir Audangas parnešė rudenį gerą žinią, lietuviai atkeliaus, mūsų laukia šaunus žygis. Tikrai liūdėti nėra pagrindo.

    Gedotė gūžtelėjo pečiais ir pratarė:

-   Žinau šitai, bet vistiek nerimas graužia. O už paguodą jums abiems ačiū. Bet aš jau eisiu, reikia tęsti pasiruošimą žygiui.

     Gedotė viską tikrino asmeniškai – maisto atsargų kaupimą, ginklų gamybą ir priežiūrą, aprangą ir kitus dalykus. Tarp Rudaminos, Šiurpilio, Prelomčiškės ir kitų jotvingių pilių nuolatos zujo pasiuntiniai, reikėjo suderinti visas smulkmenas. Gedotė pats mokė savo pilies karius kovos meno. Jis buvo baigęs dvi kovos meno mokyklas, todėl turėjo ką perduoti savo kariams. Darbo Gedotė turėjo apsčiai, bet žvilgsnis nevalingai vis nukrypdavo į rytus. Juk ten Rugilė ir Margiris. Kaip jie ten?

     Gedotė laikas nuo laiko pasiūsdavo kokį žvalgą, dažniausiai Audangą, į rytų pusę pasidairyti, bet kol kas niekas nepasirodė.

     Sniegas jau nutirpo, saulė kilo vis aukščiau, žemė pradžiūvo ir Gedotė jau visiškai nekantravo, tiesiog nerado sau vietos. Ir vieną dieną sulaukė svečio. Pavargęs, aplipęs purvais, atjojo lietuvių pasiuntinys Girdenis, lydimas kelių karių. Kelią jiems rodė vienas iš Skurdo karių. Gedotė nedelsdamas svečią priėmė.

     Gedotė pasveikino atvykusius lietuvius ir iš karto paklausė:

-    Atleiskite, kad neleidau jums po ilgos kelionės pailsėti, bet nekantrauju sužinoti viską, ką jūs mums atnešėte.

     Girdenis nusišypsojo ir prabilo:

-  Aš viską suprantu ir visai nepykstu. Kunigaikštis Mingaila, paskirtas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Traidenio, veda čia apie 5000 karių bendram žygiui, kaip prašėte. Aš atvykau jums tai pranešti, o kariuomenė jau kelyje, jie bus čia po dviejų savaičių.

     Gedotė pertraukė svečią:

-    Ačiū už puikią žinią. Dar noriu paklausti, gal ką nors žinote apie mano žmoną, vaiką ir brolį?

     Girdenis palinksėjo galva ir atsakė:

-    Mačiau juos visus žiemą Strėvos pilyje, jie buvo sveiki ir laimingi. Dabar mes atjojome iš Kernavės apylinkių, todėl daugiau apie juos nieko nežinau. Tik galiu patikinti, kad juos lietuviai priėmė labai svetingai, kaip savus, todėl jie ten jautėsi kaip namuose. Jau pavasaris, jie turi grįžti.

     Gedotės veidas nušvito, įtampa atslūgo, jis, dėkodamas už žinią, net apkabino lietuvį. Tada pratarė:

-   Eik ilsėtis, Girdeni, paskui viską smulkiau papasakosi. Audangas pasirūpins, kad tau ir tavo kariams nieko netrūktų.

     Pats Gedotė nuskubėjo pas seserį ir Lokį pasidalinti gera naujiena.

     Gedotė vadovavo karių pratyboms, kai į kiemą viesulu įsiveržė Audangas ant putoto žirgo. Jis, net nenušokęs nuo žirgo, sušuko:

-    Jie grįžta.

     Gedotei daugiau nieko nereikėjo aiškinti. Jis liepė skubiai atvesti jam žirgą, šoko ant jo ir išjojo iš pilies kiemo. Jam ausyse tebeskambėjo Audango žodžiai – Jie grįžta, jie grįžta. Išsiilgta žmona, sūnus, brolis, jie sveiki, jie grįžta. Audangas, Lokys ir dar keli kariai pasileido vadui iš paskos.

     Gedotės žirgas šuoliais pasiekė aukštos kalvos viršūnę. Raitelis iš aukštai pamatė toli papėdėje iš girios išjojantį keliauninkų būrelį. Raitelio veidą nušvietė plati šypsena, jis sušuko – Rugile! – ir paragino žirgą. Nuo būrelio atsiskyrė vienas žirgas su raiteliu ir greitai artėjo priešais Gedotę. Susitiko jie kalvos papėdėje, nušoko nuo žirgų, puolė vienas kitam į glėbį ir ilgai ilgai taip stovėjo. Jokių žodžių čia nereikėjo. Jiems niekas netrukdė. Gedotės palydovai sustojo kalvos viršūnėje, o Rugilės – pamiškėje. Netrukus nuo šio būrelio atsiskyrė dar vienas raitelis. Tai buvo Skurdas. Jis ant rankų nešė gerokai ūgtelėjusį Margirį.

     Netrukus abu būreliai susijungė ir kilo nemenkas šurmulys. Gedotė padėkojo kiekvienam kariui asmeniškai už puikiai atliktą darbą, o brolį Skurdą apkabino ir teištarė:

-    Ačiū, broli. Matau, kad grįžai ne vienas.

     Būrelio pakraštyje stovėjo jauna, išvaizdi mergina. Skurdas priėjo prie jos, paėmė už rankos ir atsivedė prie Gedotės:

-    Tai Gailė iš Lietuvos, ji Rugilės pusseserė ir mano žmona.

     Gedotė dar kartą apkabino brolį, tada Gailę ir tarė:

-    Aš džiaugiuosi už jus abu ir sveikinu. Sveika atvykusi, Gaile, į mūsų kraštą ir šeimą.

     Gailė kelionėje buvo truputį sutrikusi, bijodama nepažįstamo krašto ir to, kaip ją priims Skurdo tėvynainiai, bet taip šiltai sutikta atsipalaidavo ir nusišypsojo, Gedotė ir kiti iškart suprato, kodėl Skurdas ją išsirinko.

     Pasibaigus pasisveikinimams būrelis linksmai patraukė pilies link. Trumpas kelias žadėjo pavirsti ilgu, nes iš pilies pasipylė didelis pulkas tų, kurie norėjo pasveikinti grįžusius tėvus, vyrus, brolius ar draugus.

    Tik vėlai vakare Gedotė su Rugile liko vieni. Margiris jau seniai miegojo. Gedotė vėl apkabino Rugilę, o ši pasivėdėjo jį link lovos, reikėjo atsigriebti už prarastą laiką.

    Tik gerokai vėliau Rugilė papasakojo, kad Lietuvoje rado savo buvusius namus, daug dėdžių, tetų, pusseserių ir kitokių giminaičių, kad buvo šiltai sutikta, kad jai gera, tik labai trūko jo, Gedotės. O Gedotė neleido jai ilgai kalbėti, vis užčiaupdamas burną aistringais bučiniais. Taip išaušo rytas.

    Gedotė nenoromis atsikėlė, palikdamas miegančią nuvargusią žmoną, ir nuėjo tvarkyti reikalų.

    Visą dieną Gedotė lakstė tarsi ant sparnų, tai padrąsindamas besitreniruojančius karius, tai paguosdamas verkiantį pyplį, tai dalindamas patarimus medžiotojams. Pilėnai, matydami tokį švytintį, atsigavusį vadą, šypsojosi ir supratingai linkčiojo galvomis.

     Į pilį rinkosi vis daugiau karių iš kitų kilčių. Kaip visada, pirmas atvyko Barta, jiedu su Gedote jau tapo gerais draugais. Bet buvo ir blogų naujienų. Grįžo Varpoda, siūstas pas Komotą, šis vėl atsisakė vykti pats ar siųsti savo karius į karą prieš kryžeivius. Žygyje prūsams padėti Komotas taip pat nedalyvavo. Gedotė suraukė kaktą ir trumpai tarė:

-   Apsieisime ir be jo, bet grįžus reikės sušaukti didžiūnų tarybą šiuo klausimu.

    Kai įdienojus į pilies kiemą išėjo Rugilė su Margiriu, visi, buvę kieme, pilėnai trumpam metė savo darbus ir nusilenkė vado žmonai. Rugilės grįžimas tiesiog nušvietė pilį ir suteikė jos gyventojams didesnę viltį. Pilėnai mylėjo ir gerbė Rugilę.

    Margiris gi iškart nubėgo žaisti su kitais vaikais ir Vilku, jie abu vienas kito neužmiršo.

    Po pietų, ištaikęs laisvą valandėlę, Gedotė pasikvietė Skurdą. Jie abu užsidarė menėje ir prisakė niekam jų netrukdyti. Niekas nežinojo apie ką abu broliai taip ilgai kalbasi.

    Praėjus kelioms dienoms prie Rudaminos pilies vartų pasirodė svetimi kariai, bet niekas nepuolė pūsti pavojaus rago. Tai lietuvių pulkų pirmieji žvalgai atvyko. Visa kariuomenė buvo vos už pusdienio kelio. Žvalgai papasakojo, kad jiems truputį sutrukdė patvinęs Nemunas, teko keletą dienų palaukti, kol potvynis nuslūgo.

    Pavakare Gedotė, Barta, Stabis, Skurdas, Audangas ir kiti jau sveikino į pilį atvykusį kunigaikštį Mingailą. Šis buvo vidutinio ūgio, bet drūtas, pusamžis, bebarzdis vyras skvarbiu ir, kaip įprasta lietuviams, mėlynų akių žvilgsniu. Mingailos palydoje buvo ir pažįstamų veidų iš ankstesnio žygio.

    Abiejų kariuomenių vadai sutarė, kad išžygiuoti į vakarus reikia po poros dienų, vos tik lietuviai pailsės. Maisto buvo prikaupta pakankamai, be to kartu vyko patyrę medžiokliai.

    Gedotė šiomis dienomis buvo visas paskendęs rūpesčiuose, laiko pabūti kartu jam ir Rugilei labai trūko. Rugilė jau liūdėjo dėl neišvengiamai artėjančio, bet laikino išsiskyrimo. Net Margiris pritilo, dažnai glausdavosi prie motinos, tarsi jausdamas, kad jie vėl liks vieni, be tėčio.

    O išsiskyrimo diena atėjo greitai. Didžiulė kariuomenė raitomis ir pėsčiomis, raitydamasi ilga gyvate, nuvingiavo ežero pakrante link miško. Neilgai trukus paskutinieji kariai ištirpo šimtametėje girioje. Į pilį ir į žmonių širdis atėjo gėla, nerimas. Visi pritilo, tik paliktas vadovauti piliai Varpoda davė garsiai nurodymus, dalindamas užduotis. Jis puikiai žinojo, kad niekas geriau už kasdienį darbą nenuramina žmogaus.

    Rugilė stovėjo prie pilies vartų, apkabinusi Jostautę, o ši Gailę. Visos jos dalijosi širdgėla. Vėliau  su vaikais užlipo į pilies bokštą, kad ilgiau mylimuosius ir gentainius matytų. Margiris kopė stačiais laiptais pats, o štai Viltei dar reikėjo mamos pagalbos. Girioje jau išnyko paskutinis karys, bet jos  apsikabinusios dar ilgai rymojo. Jos žvilgčiojo viena kitai į akis, o jų akys klausė – ar dar pamatysime savo vyrus? Prakeikti kryžeiviai, tai jie dėl visko kalti.

   Po dviejų dienų žygio prie kariuomenės prisidėjo stiprus ir gausus Skomanto karių būrys ir dar keli mažesni būriai. Kariuomenė buvo galutinai pasiruošusi.

    Dar po poros dienų kariuomenė paliko Jotvą ir įžengė į prūsų žemes. Vaizdas čia pasikeitė. Kraštas buvo nuniokotas, ištuštęjęs. Nedideli kaimai glaudėsi girių pakraščiuose, o gyventojai, pamatę karius bėgo slėptis ir tik pašaukti savo kalba, šypsodamiesi grįždavo. Prūsija buvo palaužta, bet ir čia prie kariuomenės prisidėdavo nedideli prūsų būriai, vos tik sužinoję, kur traukia ši galinga kariuomenė.

    Dar Rudaminos pilyje vadai įkūrė savotišką karo tarybą, kuriai lygiomis teisėmis priklausė Mingaila ir Girdenis iš lietuvių pusės, Nodemas iš naujai susiformavusio prūsų pulko bei Gedotė, Barta, Stabis ir Skomantas iš jotvingių pusės, pastarasis buvo pripažintas ir vyriausiuoju vadu, jei kartais kiltų nesutarimai. Visi sutarė,  kad sprendimai turi būti bendri.

    Kariuomenės tempas sulėtėjo, nes jau artėjo kryžeivių okupuotų žemių pakraštys. Vadai kiekvieną dieną siuntė vis daugiau žvalgų ir jie ėjo vis toliau į priekį, o kariai buvo priversti stoviniuoti ir laukti. Labai palengvino žygiavimą prisidėję vietiniai prūsai, puikiai pažinoję savo kraštą.

    Vieną popietę grįžęs žvalgas pranešė, kad aptiko pirmąją kryžeivių pilį, bet ji buvo neseniai apleista. Kryžeiviai jau sužinojo, kad atvyko galinga kariuomenė ir traukėsi į krašto gilumą. Apleistų pilaičių ir kaimų buvo vis daugiau. Iš girių ir pelkių glūdumos išlįsdavo ir prūsų pulkeliai.

    Jungtinės kariuomenės vadai sėdėjo kalvos viršūnėje ant žolės, pasirengę bet kada veikti. Jie laukė grįžtančių žvalgų ir šnekučiavosi. Kariai irgi nesiilsėjo, jie buvo pasiruošę ir jau nekantravo pulti į kovą. Prūsai jau buvo pranešę, kad netoliese, už dienos kelio, yra didelis miestelis, o jo centre, ant aukštos kalvos, stove galinga, mūrinė pilis. Todėl visi laukė grįžtančių žvalgų.

    Pirmas atbėgo Audangas, jis buvo puikus pėdsekys ir žvalgas. Jis pakilo į kalvos viršūnę ir pranešė:

-  Mes radome pilį ir ji ne tuščia. Ten pilna kryžeivių karių, bet jie slepiasi už miesto sienų. Pilis mūrinė, aukšta, bet miesto sienas mes lengvai įveiksime.

    Gedotė pasakė Audangui:

-  Nuvesk mus pažiūrėti į tą pilį iš arčiau. Mano nuojauta kužda, kad aš, Skurdas ir Lokys tą pilį pažįstame. Man lyg ir apylinkės pažįstamos, bet gal aš ir klystu.

    Bet Gedotė neklydo. Vos tik jie prijojo arčiau, Gedotė suprato, kad grįžo į įkalinimo vietą. Štai upelis aukštais krantais, kur jie maudėsi ir žvejojo, o štai ten tūkstantmetis ąžuolas tiesia galingas šakas į dangų. Čia jie ilsėjosi, bėgdami iš nelaisvės. Pamatė ir griovą, kur jie oloje sugebėjo pasislėpti nuo persekiotojų. Čia Gedotė ir Rugilė galutinai įsimylėjo. Gedotę apėmė prieštaringi jausmai, bet apie tai galvoti nebuvo kada, artėjo mūšis ir jam reikėjo gerai pasiruošti. Dabar jis ne įsimylėjęs jaunuolis, o vienas iš kariuomenės vadų, atsakingas ne tik už save, bet ir už kitų karių gyvybes.

    Aplink miestelį medžiai buvo iškirsti per strėlės skrydį, tad išjoję į miško pakraštį, jungtinės kariuomenės vadai gerai matė pilį. Gedotė atsivedė ir Skurdą su Lokiu, jie pamatė, kad per tą laiką, kai jų ten nebuvo, atsirado dar vienas aukštas bokštas, sustiprinti vartai. Jie visi, o ypač Gedotė, žinojo visas pilies stipriąsias ir silpnąsias vietas. Jie turėjo didelį pranašumą, nes kryžeiviai pilyje apie tai nieko nenutuokė. Jie taip pat pastebėjo atvykusius karius, kažką rėkavo nuo pilies sienos ir mosikavo rankomis, bet išeiti už saugių sienų ir pulti jotvingius, nedrįso.

    Valandą pasidairę, vadai grįžo į stovyklą, čia jau buvo pastatyta didelė palapinė. Palapinėje susirinko visa karo taryba, taip pat, Gedotei paprašius, dalyvavo Skurdas, Lokys ir Audangas.

    Skomantas pradėjo pasitarimą, paprašęs dievų pagalbos ir nuliejęs jiems midaus šlakelį iš rago:

-  Mes šią pilį privalome sunaikinti, tik reikia gero plano. Galime imti šturmu, bet žūtų daug mūsų karių. Siūlau pirmiausiai išklausyti Gedotės, jis žino apie šią pilį  viską turbūt.

    Mingaila ir kiti neprieštaravo, todėl Gedotė prakalbo:

-   Taip, aš gerai pažįstu šią pilį, čia išlandžioti visi užkaboriai. tik prisiminimai ne geriausi, bet dabar tai nesvarbu. Pilis stipri, bet turi ir silpnų vietų. Mes turėsime pulti vartus, bet pagrindinį smūgį reikėtų nukreipti į pietinės ir rytinės sienų sandūrą, ten stovi senas bokštas ir jis nėra stiprus. Su dalbomis ir akmenimis mes tą kampą greitai išgriausime, sienos skirtingu laiku statytos ir jos tarpusavyje blogai sujungtos. Be to, truputį tolėliau, ties upės skardžiu, godūs ir ištvirkę vienuoliai įsirengė slaptą išėjimą. Iš išorės jį slepia upės skardis ir krūmai, o iš vidaus įvairios pašiūrės ir senų rakandų sandėlis. Vienuoliai uoliai slėpėsi, kad nebūtų pastebėti. Aš manau, kad Lokys vienu trūktelėjimu išlups tas slaptas dureles ir mielai užeis vidun. Juk nori, Loky, pilyje su kai kuo pabendrauti?

    Lokys išsišiepė ir tarė:

-   Labai noriu, tik leiskite ten mane ir dar keletą drąsių vyrų, ir mes taip pabendrausime, kad prakeikti kryžeiviai tai ilgai atmins. 

     Mingaila pakėlė ranką, norėdamas kalbėti, ir atsistojęs prabilo:

-   Mano vyrai išsiilgę kovos, tarp karių yra meistrų, kurie moka gaminti taranus ir svaidykles, be to moka jais ir naudotis, todėl leiskite mums pulti pagrindinius jų vartus. Karius ves Girdenis.

     Skomantas susižvalgė su kitais tarybos nariais, niekas neprieštaravo lietuvių norui. Skomantas tarė Mingailai:

-   Mudu liksime ant kalvos su rezerviniais būriais ir stebėsime mūšio eigą, padėsime ten, kur reikės labiausiai. Tu, Gedote, vadovausi būriui, kuris puls tą silpnąją pilies vietą, su tavim kartu eis Barta su savo kariais. Dar siūlau suformuoti stiprų pulką, kuris, aplenkęs pilį, nužygiuos į vakarų pusę, kad sulaikytų galimą pagalbą. Pulką sudarys prūsai, vadovaujami Nodemo, ir Stabis su savo kariais, dar dalis mano karių jums padės.

    Visi dalyvaujantys pasitarime pritarė tokiam planui. Tada Skomantas tęsė, kreipdamasis į Gedotę:

-   Ar tu tikras, kad galima slapta įsiveržti į pilį?

    Gedotė patyliukais pasitarė su Skurdu ir Lokiu ir garsiai pasakė:

-  Galėjo, žinoma, kažkas pasikeisti, bet tikriausiai vienuoliai geresniais netapo. Aš norėčiau būti su tais, kurie eis į vidų. Jei pavyktų patekti vidun, tai nulemtų mūšio eigą mūsų naudai. Iki vartų nuo ten toli, prasiveržti nepavyks, bet įsiveržę kariai nesunkiai paimtų senąjį bokštą, o jame įsitvirtinę, padėtų iš vidaus išgriauti sieną. Manau, kad 20-30 vyrų tam pakaktų.

    Skomantas atitarė:

-  Geras pasiūlymas, bet tu, Gedote, vadovausi iš išorės visam to kampo puolimui, o į vidų eiti labai pavojinga, todėl reikės savanorių, be to gerai apsišarvavusių, mokančių kautis kalavijais ir naudotis kūjais bei dalbomis. Kad suklaidinti priešą, šioje vietoje tarano nenaudosime.

    Skurdas ryžtingai atsistojo ir trumpai tarė:

-   Aš eisiu, pažįstu ten viską viduje.

-   Ir aš eisiu – nedvejodamas pasakė Lokys.

    Nodemas pridūrė:

-  Turiu keletą stiprių vyrų, kurie tam reikalui labai tinka, manau, kad jie nei vienas neatsisakys.

   Tam kartui pasitarimas baigėsi, visi išsiskirstė ruoštis pilies šturmui.

    Vos tik pasklido žinia, kad reikia vyrų slaptam žygiui į pilį, norinčių atsirado tiek, kad teko juos atrinkti. Susidarė nedidelis, bet įspūdingai atrodantis būrys, o jam vadovauti buvo paskirtas Skurdas.

    Vadai apėjo visą stovyklą, drąsindami vyrus. Akmenų svaidyklės ir du taranai buvo jau baigti, kariai juos dabar bandė. Visi sutarė, kad svarbiausia tiksliai suderinti veiksmus. Didžiausia atsakomybė teko Gedotei. Nuo jo veiksmų priklausys, ar vidun įsiveržę vyrai turės galimybę išgyventi. Gedotė sugalvojo gudrybę ir pasidalino mintimis su Skomantu ir Mingaila:

-   Man irgi reikia bent vienos akmenų svaidyklės.

    Mingaila paklausė:

-   Bet ten bus mūsiškiai, juk negali mėtyti akmenis į savus?

    Gedotė nusišypsojo:

-  Mes apsimesime, kad kažkas mums nesigauna su svaidykle, taip dar labiau įtikinsime kryžeivius, kad mūsų puolimas tik apgaulė, siekiant išsklaidyti gynėjų gretas. Yra tikimybė, kad dalį karių nuo tos vietos kryžeiviai perkels prie pagrindinių vartų.

    Skomantas taip pat nusišypsojo:

-  Gudriai sugalvojai, gali ir pasisekti.

    Mūšio rytas išaušo gražus. Tekanti saulė išsklaidė sudriskusias rūko skraistes, o į mūšį kviečiantys ragai sudraskė tylą. Puolantiesiems rytas buvo palankus metas, nes saulė švietė jiems į nugaras. Susikaupę jotvingių, lietuvių ir prūsų kariai darnia greta pajudėjo link nekenčiamų kryžeivių ginamos pilies.

    Priartėjus per strėlės šūvio atstumą, nuo pilies sienos pasipylė strėlių kruša, bet atskridusios nemenką atstumą, strėlės prarado jėgą, atsitrenkė į skydus, šarvus ir nepadarė jokios žalos. Dalis strėlių išvis nukrito į žolę, nepasiekusios taikinių.

    Puolantieji, dengdamiesi dideliais skydais priartėjo dar arčiau, ir iš po skydų sienos paleido atsakomuosius šūvius. Keli gynėjai nukrito nuo sienos į griovį. Naudodamiesi sumaištimi, lietuviai ir jotvingiai, vadovaujami Girdenio, pasislinko dar arčiau, tada karių gretos prasiskyrė ir į priekį išsiveržė pulkelis gerai skydais apsaugotų karių, kurie stūmė taraną. Kryžeiviai suskato šaudyti į šį būrelį, bet jiems atsirado daugiau rūpesčių, nes prie pilies sienų pasipylė puolantys kariai su virvėmis, kabliais ir kopėčiomis. Į pilies sieną trenkėsi pirmieji svaidyklėmis mesti amenys. Šturmas prasidėjo.

    Gedotės vadovaujami vyrai taip pat puolė pilį, bet jų buvo nedaug, be to jie neturėjo tarano. Kryžeiviai matė, kad puolantiesiems nesiseka panaudoti akmenų svaidyklę. Tai kažkokia kartis nukrito, tai virvės susipainiojo. Galų gale pimieji sviesti akmenys nulėkė kažkur į šoną, taip ir nepasiekę taikinio. O prie pagrindinių vartų jau girdėjosi tarano smūgiai. Pamatę, kad čia rimto puolimo nebus, dalis gynėjų nuskubėjo į pagalbą prie vartų.

    Gedotė visa tai matė ir paleido iš rankų treniruotą sakalą su baltu raiščiu ant kojos. Šis apsuko ratą aplink pilį ir grįžo atgal. Tai buvo sutartas signalas Skurdui. Jo būrys buvo pasislėpęs tankiuose krūmuose netoli slapto įėjimo į pilį. Skurdas pamatė praskrendantį sakalą ir pamojo vyrams, kad atėjo laikas veikti. Čia jų laukė pavojingas manevras. Iki pilies sienos reikėjo perbėgti atvirą plotą, o ant pilies sienos vaikščiojo sargybinis. Buvo gerai tai, kad šios vietos nesimatė iš kampinio bokšto. Niekas čia puolimo nelaukė.

    Skurdas jau kurį laiką stebėjo sargybinį ir suprato, kad jis čia vienas. Reikėjo jį pašalinti. Skurdas garsėjo kaip puikus lankininkas, o paskutiniu metu daug laiko praleido su arbaletu rankose. Jis išsirinko patogią vietą, kad matytųsi sienos kampas, kur sargybinis pastoviniuodavo, tada apsisukdavo ir eidavo tolyn. Reikėjo pagauti būtent šį momentą ir tikėtis, kad iš bokšto niekas to nepastebės. Skurdas užtaisė arbaletą ir ėmė laukti. Laukti ilgai nereikėjo. Sargybinis sustingo ant sienos ir pasilenkęs pažiūrėjo į kažką upėje. Tai buvo jo paskutinis žvilgsnis. Taikliai Skurdo paleista strėlė pervėrė sargybiniui gerklę ir šis, neišleidęs nei garso, dribo žemyn, į upę.

    Lokys ir kiti šalia buvę vyrai paplojo per petį Skurdui už puikų šūvį. Dar kurį laiką jie stebėjo pilį, bet šioje vietoje niekas nepasirodė. Skurdas davė ženklą ir netrukus visas būrelis jau slėpėsi prie pilies sienos. Čia tankiai žėlė krūmai, tad niekas jų nebegalėjo pamatyti. Kad tik būtų išlikę tos slaptos durys! Duris Skurdas su Lokiu rado greitai, jos buvo gerai paslėptos ir tik žinantys jas čia esant, galėjos jas aptikti. Visa pilis gaudė nuo mūšio garsų, todėl saugotis, kad kas išgirs, nereikėjo. Vienas prūsų karys įkalė pleištą tarp durų ir sienos, Lokys įkišo ten dalbą ir durys išvirto. Įėjimas į pilį atsivėrė. Pirmas vidun nėrė Skurdas, jis pamojo ranka, parodydamas, kad kelias laisvas, ir vyrai, susilenkę dvilinki, sulindo į vidų. Paskutinis karys vėl įstatė dureles į vietą.

    Kaip ir seniau, patalpa buvo užgriozdinta įvairiais rakandais. Skurdas apsidairė, bandydamas viską prisiminti, Lokys parodė į dešinę, kur voliojosi senos tuščios statinės, už jų buvo išėjimas į kiemą. Skurdas davė ženklą, kad vyrai lauktų, o Lokys tuo tarpu pravalė kelią. Jie abu atsargiai nusėlino už kampo. Ten buvo lentų tvora su plyšiais ir jie puikiai matė vidinį kiemą. Jiems reikėjo nusigauti iki bokšto, kuris buvo visai netoli. Užduotis atrodė įvykdoma, nes visų gynėjų dėmesys buvo nukreiptas į sienos gynybą.

    Vienas kryžeivis pro bokšto langą pažvelgė žemyn, į kiemą, ir nustėro. Per kiemą, link bokšto bėgo svetimų karių būrys. Kryžeivis prarado amą ir tik veblendamas rodė ranka į kiemą. Netrukus būrelį pamatė ir kiti kryžeiviai, jie pradėjo šaukti, kiti pasileido pasitikti užpuolikų. Bet kryžeiviai pavėlavo. Vienu metu bokšto duris sugriebė kryžeivis iš vidaus ir Lokys iš išorės. Niekas jėga neprilygo Lokiui ir durys plačiai atsilapojo, o pro jas į vidų žengė jotvingių ir prūsų vyrai. Užvirė artima kova ir čia Lokiui su jo baisinga kuoka nebuvo lygių. Jis daužė kryžeivius vieną po kito, kiti taip pat neatsiliko.

    Per pilies kiemą link senojo bokšto bėgo kryžeivių būrys, nuskriejo arbaletų strėlės. Jie norėjo sutrukdyti jotvingiams užimti bokštą, bet buvo per vėlu. Keletas kritusių karių liko kieme, bet dauguma spėjo pasislėpti bokšte ir užsidarė iš vidaus. Po kelių minučių bokšte suplevėsavo jotvingių vėliava, o iš bokšto pasigirdo ritmiškas kūjo daužomos sienos garsas.

    Gedotė nusišypsojo ir pamojo ranka, nurodydamas vyrams pulti. Ir pats nuvedė karius prie bokšto, kur tarp bokšto ir sienos jau vėrėsi plyšys.

    Kryžeiviai supanikavo, dalis jų paliko pagrindinius vartus ir šoko prie senojo bokšto, bet ten jau pasirodė jotvingiai. Pirmas į pilies kiemą žengė Gedotė, jam iš šalies ėjo Barta ir kiti. Netrukus prisijungė ir Skurdas su Lokiu.

    Užvirė mūšis pilies kieme, vyrai krito šimtais, kryžeivių vis mažėjo, o Gedotei į pagalbą atėjo Skomanto ir Mingailos siūsti kariai. Be to, susilpnėjus pagrindinių vartų gynybai, Girdenio vyrai greitai juos išlaužė ir prisidėjo prie kryžeivių naikinimo. Belaisvių karių buvo nutarta neimti.

    Gedotė nukovė dar vieną kryžeivį, žengė tolyn, apsidairė ir suprato, kad daugiau nėra su kuo kautis. Jis nuvalė kalaviją ir įkišo jį į makštį. Prie Gedotės pribėgo Skurdas ir broliai apsikabino. Abu buvo apdraskyti, sulamdytais šarvais, bet sveiki, jei nelaikyti gausybės mėlynių sužeidimais. Priėjo ir Lokys, jis taip pat buvo gana sveikas. Pasveikino su pergale ir Skomantas su Mingaila. Jie abu ilgai spaudė rankas Skurdui, Lokiui ir kitiems šio būrelio vyrams. Trečdalis būrelio žuvo, bet likę išgelbėjo daugybę jotvingių, lietuvių ir prūsų karių gyvybių.

    Skomantas pasivedė į šalį Gedotę ir tarė jam:

-   Tu pažįsti pilį, paimk karių ir patikrink visus užkaborius pilyje, o Barta patikrins apylinkes.

    Gedotė pasikvietė į kompaniją Skurdą, Lokį ir kitus, padalijo juos į būrelius ir nurodė:

-   Viską, ką rasite, neškite į aikštę. Dar pridūrė:

-   Būkite atidūs, dar gali būti pasislėpusių kryžeivių.

    Gedotė pamojo artimiausiems bendražygiams eiti kartu:

-   Mes patikrinsime rūsius, ten kryžeiviai laikydavo belaisvius.

    Belaisvių buvo, bet nedaug. Du vyrai, moterys, merginos ir keli vaikai. Visi sužeisti ir nusilpę. Kariai juos tiesiog ant rankų išnešė į saulės šviesą. Gedotė liepė jais pasirūpinti ir nuėjo toliau, bet netrukus atsigręžė, išgirdęs šūksnius. Tai viena, ką tik išlaisvinta jauna moteris sušuko:

-   Parkau, Parkau!

    Jaunas prūsų karys, pavadintas Parkum, išgirdęs šauksmą, nubėgo jo link. Jis griebė moterį į glėbį ir vapėjo:

-   Ibute, tu gyva, tu gyva. Dievai manęs pasigailėjo. Tu gyva!

    Moteris nieko negalėjo ištarti, tik glaudėsi prie jaunuolio ir jį glostė.

    Pirmas atitoko Parkus. Jis pamatė, kad visi aplinkui sustojo ir stebi juos, tad paaiškino:

-  Tai mano žmona, Ibutė. Mes tik spėjome susituokti, kai ją pagrobė kryžeiviai. O dabar mes vėl kartu.

    Ibutė nusišypsojo ir vėl paniro į vyro glėbį.

    Aplinkui stovintys vyrai irgi nusišypsojo. Jie beveik visi turėjo netekčių, todėl puikiai suprato, kokia ypatinga ši akimirka tiems jauniems žmonėms.

    Bažnyčioje ir jos rūsiuose Gedodė rado pasislėpusius kryžeivių artimuosius – senius, moteris ir vaikus. Gedotė liepė jiems pasilikti čia, kol vadai nutars, ką su jais daryti. Moterys aimanavo, vaikai verkė, visi suprato, kad pralaimėjo, ir atsidavė nugalėtojų malonei.

    Kai kariai baigė tikrinti pilį ir miestelį, aikšteje iškilo įspūdingas kalnelis ginklų, įvairių rakandų, papuošalų. Atskirai buvo sudėtos maisto atsargos ir gėrimai. Jų buvo gausu.

    Kiti kariai pasirūpino sužeistaisiais ir žuvusiais, pirmiausia, aišku savais. Sužeistųjų buvo daug, juos suguldė palapinėse, niekas nenorėjo būti kryžeivių būstuose. Kol sužeistiesiems žyniai ir jų pagalbininkai teikė pagalbą, kariai sunešė į vieną vietą žuvusius. Jų buvo keli šimtai, bet tai nedaug, paėmus tokią galingą, mūrinę pilį.

    Vadai leido kariams pasilinksminti po laimėtos kovos. Vyno ir alaus buvo apstu, maisto taip pat, vyrai šėlo visa naktį. Buvo norinčių ir pabendrauti su kryžeivių moterimis, bet Gedotė buvo apdairiai pasirūpinęs jų apsauga. Neperskiriami Skurdas su Lokiu vadovavo apsaugai, niekas su jais veltis į konfliktą nepageidavo.

    Vakare vadai susirinko ant kalvos šalia pilies. Susėdę aplink laužą, jie šnekučiavosi. Jie taip pat nenorėjo būti troškioje kryžeivių pilyje. Čia sugrįžo ir Nodemas bei Stabis. Skomantas pirmas prabilo:

-   Vieną galingą pilį paėmėme, nužudėme kelis tūkstančius priešų. Tiesa, ir mūsiškių nemažai žuvo, jie mūsų širdyse liks amžinais didvyriais. Mes paėmėme į nelaisvę nemažai moterų ir vaikų, ką su jais darysime?

    Mingaila pratęsė:

-   Protingiausia būtų juos visus nužudyti, juk jie visgi priešai, o iš vaikų užaugs nauji kryžeiviai. Bet mes, lietuviai,  ne kryžeiviai ir moterų bei vaikų nežudome. Čia buvo Gedotės kalėjimas, tegu jis sprendžia.

    Gedotė prabilo:

-   Mes, jotvingiai, taip pat nekariaujame su moterimis ir vaikais. Todėl siūlau juos paleisti, tegul grįžta ten, iš kur atsibastė.

    Skomantas, Mingaila ir kiti vadai sumurmėjo – pritariu- ir belaisvių likimas buvo nuspręstas.

    Tada Skomantas paklausė:

-   O ką, Gedote, siūlai daryti su pilimi?

    Gedotė pamąstė truputį ir atsakė:

-   Pilis stipri, stovi patogioje vietoje, būtų galima ja naudotis, bet čia prūsų žemės, o jų nedaug beliko. Mūsų žmonių nepakanka, kad prižiūrėti šią pilį, todėl siūlau ją tiesiog sunaikinti. Ji atnešė daug blogo prūsų ir jotvingių tautoms.

    Niekas neprieštaravo. Tada vėl prabilo Mingaila:

-   Čia per kelias dienas susitvarkysime, o ką veiksime toliau?

    Nodemas paprašė žodžio ir, jį gavęs, prabilo:

-   Mes su Stabiu pasiuntėme žvalgus toliau į vakarus. Per dvi dienas kelio kryžeivių nėra, jie paliko gyvenvietes ir traukiasi į kitą pilį, kuri yra už trijų dienų kelio. Ta pilis mažesnė ir silpnesnė už šią, mes ją galėsime sunaikinti.

    Skomantas pabaigė:

- Tada mes čia pabūsime tris dienas. Per tą laiką tinkamai pasirūpinsime mirusiais gentainiais, pailsėsime ir žygiuosime tolyn, į vakarus.

    Pasitarimas kaip ir baigėsi, tada vyrai pradėjo pasakoti įvairias istorijas – epizodus iš ką tik vykusio mūšio, iš medžioklių, netrūko ir meilės nutikimų.

    Gedotė, ištaikęs progą, irgi prisidėjo:

-  Kaip gerai būtų, kad mes visi, giminingos tautos – prūsai, žemaičiai, lietuviai, kuršiai, jotvingiai ir kiti – susivienytume ir surengtume žygį toli į pietus, į Romą, kur įsikūręs Vatikanas, o jam vadovauja popiežius. Iš čia kyla nurodymai krikštyti ir naikinti mūsų tautas. Mes galėtume ten nužygiuoti ir sunaikinti tą blogio irštvą visiems laikams. Juk mūsų protėviai prieš tūkstantį ar daugiau metų tą padarė, tai ir mes galėtume.

    Mingaila nustebęs atitarė:

- Mūsuose irgi pasakojama tokia legenda, tik mes visi labai susiskaldę, nevieningi, kariaujame tarpusavyje, bet idėja gera. Gal ji mums padėtų susivienyti?

    Kitą rytą iš pilies išvyko kryžeivių moterys, seniai ir vaikai. Nugalėtojai jiems įdėjo maisto ir jie netrukdomi pasitraukė. Daug karių, ypač prūsai, stipriau gniaužė ginklus ir laidė grąsinančias replikas kryžeivių atžvilgiu, bet vadų sprendimui pakluso.

    Dar po poros dienų pilį, ar tiksliau jos griuvėsius, paliko ir jungtinė kariuomenė. Jie ryžtingai žengė į vakarus, trokšdami atsiteisti už visas patirtas skriaudas.

    Žuvusių kryžeivių palaikus jie paliko gamtos valiai.

    Į priešingą pusę, t.y. į namus, patraukė nedidelė karių grupė su vežimais ir arkliais. Vežimuose jie gabeno grobį ir karius, kurie jau nebegalėjo kautis.

    Dar anksčiau išjojo žygūnai, kad pranešti namiškiams žinią apie pergalę. Bet jie nešė ne tik gerą žinią. Jie praneš, kas neteko artimųjų.

    Antrą pilį jungtinė kariuomenė paėmė nesunkiai. Tada sekė dar viena, ir dar. Įpusėjus vasarai kariai pasiekė Kulmą, kryžeivių užkariautų prūsų žemių centrą. Miestas buvo tuščias, visi gyventojai pasislėpė pilyje. Pilis buvo įspūdinga. Už jos sienų buvo daug kryžeivių karių, bet į atvirą mūšį stoti jie nedrįso.

    Kol vadai galvojo, ką daryti, vieną dieną atjojo jotvingių žygūnas, siųstas iš Šiurpilio pilies. Jis pranešė, kad mozūrai renka kariuomenę žygiui į jotvingių kraštą. Mozūrai bus sužinoję apie jotvingių žygį ir nutarė pasinaudoti proga.

    Vadai, sužinoję šią informaciją, nutarė Kulmo pilies nešturmuoti. Kariuomenė sugriovė ir sudegino miestą, nusiaubė visas apylinkes, pasmerkdami pilėnus badui. Per Vyslos upę vadai nutarė nesikelti, bijodami būti atkirsti, tad patraukė palei upę į abi puses, viską pakeliui naikindami.

    Šiaurėje jotvingius ir lietuvius pasitiko gal kokie 2000 kryžeivių, skubančių sostinei į pagalbą, bet sostinė jų niekada nesulaukė.

    Daugiau kaip mėnesį jungtinė kariuomenė siaubė Kulmo apylinkes, o kryžeiviai taip ir pratūnojo Kulmo pilyje, bijodami ir nosį iškišti už sienų. Jungtinės kariuomenės vadai jautė, kad dar kokį mėnesį palaikyti apsiaustą pilį ir ši pasiduotų, bet atėjo ruduo, blogėjo oras, mozūrai grąsino Jotvai, todėl reikėjo žygiuoti namo.

    Kelionei atgal buvo parinktas kitas kelias šiauriau, taip kariuomenė, grįždama atgal, sunaikino dar daug kryžeivių ir jų gyvenviečių.

    Pirmiausiai nuo kariuomenės atsiskyrė Skomantas su savo kariais. Šiurpiliui jau grasino mozūrai, tad švęsti pergalių nebuvo kada. Gedotė kvietė visus į Rudaminos pilį, kur žadėjo surengti puotą žygio garbei. Skomantas pažadėjo įvertinti situaciją Šiurpilyje ir atvykti po kelių dienų jau be karių. Savo karius paleido namo ir Stabis bei Barta.

    Beveik visi prūsai su Nodemu ėjo kartu su Gedote, jo pakviesti, nes jie neturėjo kur eiti. O Parkus su Ibute visa kelią ėjo susiglaudę ir be paliovos čiauškėdami.

    Žiūrėdamas į juos Gedotė dar labiau pajuto, kaip pasiilgo Rugilės ir Margirio. Pažvelgęs šalia jojantiems Skurdui ir Lokiui į akis, jose pamatė tokį patį begalinį ilgesį. “Prakeikti kryžeiviai” – pagalvojo Gedotė. Jei ne jie, gyventume taikoje ir ramybėje, mylėdami savo moteris ir besirūpindami vaikais ir artimaisiais.

    Rudaminos pilis pasitiko nugalėtojus pasipuošusi ir ūždama nuo žmonių. Čia susirinko daug žmonių net iš tolimų apylinkių sutikti savo artimųjų arba sužinoti jų likimo.

    Trys nuostabaus grožio moterys apsikabinusios stovėjo prie pilies vartų. Rugilė, Gailė ir Jostautė neramiai mindžikavo. Su jomis buvo jų vaikai – Margiris stovėjo, įsikibęs į mamos sijoną, Viltė taip pat bandė stovėti šalia mamos, o Gailė savo mažylį laikė ant rankų. Jis gimė vos prieš savaitę ir dar neturėjo vardo, Gailė laukė grįžtančio vyro. Skurdas dar nežinojo, kad turi sūnų.

    Pasisveikinimas buvo jausmingas ir nuoširdus. Skurdas, Rugilė, Gedotė, Jostautė, Gailė, Lokys ir vaikai, visi susimaišė, glebėsčiavosi,  visi kalbėjo, bet niekas nieko negirdėjo. Visa pilis paskendo džiaugsmo ir raudų triukšme.

    Šventė Rudaminos pilyje tęsėsi visa savaitę, paskui svečiai ir draugai pradėjo skirstytis. Gausiai apdovanoti dovanomis ir padėkomis, išvyko lietuviai. Gedotė nepamiršo įdėti dovanas ir padėką Lietuvos didžiajam kunigaikščiui Traideniui už pagalbą. Mingaila nuoširdžiai pažadėjo visa tai perduoti.

    Išvykus lietuviams, išsiskirstė ir jotvingių vadai. Kryžiuočiai buvo pamokyti ilgam, mozūrai šiemet pulti nedrįso, atėjo ramus metas, kai belieka džiaugtis gyvenimu. Jotvingiai džiaugtis mokėjo.

    Vieną vakarą, kai iškrito pirmasis sniegas, Rugilė priėjo prie Gedotės, jį apkabino ir sušnibždėjo:

-   Mielasis, mes vėl turėsime kūdikį.

    Gedotė nieko neatsakė, tik stipriau apkabino žmoną.

    Ką gali atsakyti, kai esi be galo laimingas ir jauti, kad kiti taip pat laimingi.