Virsmas
Virsmas Pastate tvyrojo prieblanda, buvo šaltoka. Staiga aukštai sužibo du geltoni žiburiukai, tarsi žibintai tamsoje. Tai ant karties tupėjusi pelėdikė atmerkė savo dideles, geltonas ir paslaptingas akis. Ji pasuko galvą neįtikėtinu kampu ir pažvelgė žemyn. Ten, apačioje, ant senų šiaudų, jau ilgą laiką gulėjo žmogus. Pelėda ilgai jį stebėjo, tik žmogus nerodė jokių gyvybės ženklų, bet ji matė, kad jis kvėpuoja ir jautė jo skleidžiamą šilumą. Žmogus giliai miegojo. Ore skraidė viena kita snaigė, pelėdikė kurį laiką jas sekė žvilgsniu, bet jai tai greitai atsibodo ir ji vėl užsimerkė. Atrodė, kad pasidarė tamsiau. Tyla truko neilgai. Apačioje gulintis žmogus sudejavo ir sujudėjo. Pelėdikė, susidomėjusi vėl pažvelgė apačion. Žmogus gulėjo veidu žemyn, jis pasikėlė ant alkūnių ir pabandė atsisėsti. Jam tai sunkiai sekėsi, jis susiėmė už galvos, tarsi malšindamas skausmą, ir vėl atsigulė, dabar a