Lengvi skaitiniai

                  Jotvingis (10-oji dalis)      Gedotė sėdėjo prie stalo ir meiliai žiūrėjo į Rugilę ir mažąjį Margirį, kuris įnirtingai čiulpė motinos krūtį. Šis juokingai mosavo rankytėmis ir kažką niurnėjo pro nosį. Pasisotinęs mažylis iškart užmigo ir Rugilė jį paguldė į lovelę. Jaunasis tėtis priėjęs paglostė sūnų, pabučiavo į galvelę ir apkabino žmoną. Jie buvo laimingi. Netrukus abu atsisėdo prie stalo ir Gedotė tarė: -           Ramus ruduo, derlius jau nuimtas, nėra žygių, tad pasinaudosiu proga ir rytoj iš pat ryto josiu pas Vaištautą paprašyti atlikti vardo suteikimo apeigas mūsų mažajam Margiriui.      Rugilė nušvito, bet iškart paprieštaravo: -           Juk gali pasiūsti Skurdą ar Audangą, kad susitartų, o tu pabūtum su mumis. -           Ne, Rugile, tai mūsų sūnus ir šį darbą aš turiu atlikti pats.      Rugilė sutiko ir nebesiginčijo. Ji tik pasakė: -           Už kelių dienų vyks derliaus šventė mūsų pilyje, tai gal tarkis, kad apeigos vyktų po šven

                                         Jotvingis (9-oji dalis)           Giraitės pilies kieme žvangėjo  ginklai, šūkavo, sunkiai alsuodami, jotvingių vyrai. Vyko karių pratybos, joms vadovavo Gedotė. Vyrai kovėsi vienas prieš kitą iš visų jėgų, nes visi puikiai suprato, kad nuo to, kaip mokės kautis, priklausys jų pačių ir jų artimųjų likimas. Gedotė buvo baigęs kryžininkų karo mokslus, todėl žinojo kaip reikia prieš juos kautis. Nors dabar jotvingiai ruošėsi žygiui prieš mozūrus, bet visi žinojo, kad pagindinė kova laukia prieš kryžininkus, todėl niekas negailėjo jėgų.           Pro pilies langą besitreniruojančius vyrus stebėjo Rugilė ir Jostautė. Rugilės akys suspindėdavo kiekvieną kartą, kai tik vyras jai pamodavo ranka ar tiesiog pažvelgdavo. Jostautė, Lokiui iškeliavus į tolimą Lietuvą, neatstojo nuo Rugilės. Abi draugės mokėjo viena kitai padėti ir pasiguosti. Rugilei kiekvieną dieną pagalbos reikėjo vis daugiau.           Jau praėjo daug laiko nuo jotvingių karių,