Pranešimai

Lapės Elzės giesmelė

                                                 Lapės Elzės giesmelė
Tupi lapė ant kelmelio Ir giesmelę gieda – Žmonės, jūs tikri kvaileliai, Argi jums ne gėda?
Metat viską kur papuolė Ir miškus naikinat, O juk medis tai deguonis Ar jūs to nežinot?
Mes, protingi miško žvėrys, Savo namus saugom, Jūs gi, į svečius atėję, Viską tuoj sugriaunat.
Visi mes žemėj tarsi broliai, Mūsų visų čia yr namai, O jūs naikinat viską uoliai Kaip išprotėję padarai.
Kuo visi tada kvėpuosit, Kai neliks medelių, Ir kam pasiguosit, Kai negiedos paukšteliai.
Gal vaikystėj jus kas skriaudė, Nes mes nesuprantam, Kaip jūs galit visus bausti, Ir savęs nerandat.
Mes, miškų gyventojai, suprantam, Kad žūsime iš jūs malonės, Nes mes niekaip nesurandam Kaip sustabdyti jus, žmonės.
Taip naikinant viską žiauriai, Neliks gyvybės žemėj, Išnyks žvėrys ir paukščiai, Ir jūs, naivūs žmogeliai.
Gal kokiame žemės plyšely Koks mažas padarėlis ir išliks, Tai džiaugsis tie maži žvėreliai, Kad jūsų padermės visai neliks.

Leonas Litvinavičius 2020.03.27 Vilnius

Sakmė apie bebrą Beną

Vaizdas
                                          Sakmė apie bebrą Beną

Čia gyvena ponas bebras, Benas jis vardu, Turi žmoną baisiai ėdrią Ir vaikus net du.
Pluša vargšas visą dieną, Grauždamas medžius, Kad pašerti žmoną vieną Ir net du vaikus.
Mąsto atsipūtęs Benas – Už ką man ši kančia? – Paliksiu juos gyventi vienus Paspruksiu pats iš čia.
Surasiu sau vietelę ramią Ir būsiu pats sau ponas, Sutiksiu gal bebrytę žavią, Bet neimsiu į žmonas. Ir Benas, nieko neįspėjęs, Nukurnėjo pakrantės takeliu, Bet šimtą žingsnių tenuėjęs, Sustojo ties pelės Airinės urveliu.
Atvėsęs Benas pagalvojo – Elgiuosi aš visai paikai, Juk myliu savo ėdrią žmoną Ir mano yr tie du vaikai.
Padykę jie yra truputį, Kaip ir visi mažyliai, Bet kokie meilūs jų snukučiai Ir netgi kartais jie patyli.
O ir žmona švelni tokia, Jos kailis gražiai žvilga, Kai paliečia mane letenėle, Mana širdis suvirpa.
Ir bebras Benas, susigėdęs, Suskubo link jaukių namų, Prigraužęs skanumynų pilną glėbį, Nuvilko šeimai jis pietų skanių.
O vakare, kai visa šeima sumigo, Sapnavo Ben…

Virsmas

                                                                  Virsmas

Pastate tvyrojo prieblanda, buvo šaltoka. Staiga aukštai sužibo du geltoni žiburiukai, tarsi žibintai tamsoje. Tai ant karties tupėjusi pelėdikė atmerkė savo dideles, geltonas ir paslaptingas akis. Ji pasuko galvą neįtikėtinu kampu ir pažvelgė žemyn.      Ten, apačioje, ant senų šiaudų, jau ilgą laiką gulėjo žmogus. Pelėda ilgai jį stebėjo, tik žmogus  nerodė jokių gyvybės ženklų, bet ji matė, kad jis kvėpuoja ir jautė jo skleidžiamą šilumą. Žmogus giliai miegojo. Ore skraidė viena kita snaigė, pelėdikė kurį laiką jas sekė žvilgsniu, bet jai tai greitai atsibodo ir ji vėl užsimerkė. Atrodė, kad pasidarė tamsiau.      Tyla truko neilgai. Apačioje gulintis žmogus sudejavo ir sujudėjo. Pelėdikė, susidomėjusi vėl pažvelgė apačion. Žmogus gulėjo veidu žemyn, jis pasikėlė ant alkūnių ir pabandė atsisėsti. Jam tai sunkiai sekėsi, jis susiėmė už galvos, tarsi malšindamas skausmą, ir vėl atsigulė, dabar ant šono. Jam ant ve…

Paukštė

Vaizdas
Paukštė

Aukštai virš žemės, kai kur dar padengtos sniego lopinėliais, pavasarėjančiame danguje, džiugiai klegėdamas, skrido paukščių pulkas. Kur nesidžiaugsi, kai įveiktas toks ilgas kelias, išgyventa ilga žiema ir namai jau visai šalia.      Šaižiai suklykęs, tarsi atsisveikindamas, nuo būrio atsiskyrė vienas paukštis ir nusklendė žemyn. Jis  jau baigė savo ilgą, sunkią ir pavojingą kelionę. Jo širdelė spurdėjo iš džiaugsmo ir nerimo, jis jau namie! Skrajūnas pasistengė atskristi anksčiau už savo porą, nes norėjo parinkti vietą jų bendram lizdui, pradėti jį statyti, be to reikia po kelionės plunksnas išvalyti, pasipuošti, juk nematė savo poros visą kelionės laiką. Juk negalima apsileisti, nes draugė gali pasirinkti kitą. Nuo tos minties paukščiukui net susvaigo galva, bet...      Staiga jis nustėro, net pamiršo mosuoti sparnais. Bet kurgi tie namai, tas miškas, kuriame jiedu praeitais metais išaugino net keturis palikuonis? Gal jis suklydo ir atskrido ne į tą vietą? Paukštis susitvardė,…

Ilgesys

Vaizdas
Ilgesys

Išeini į rudenio tylą, Debesėlį dangum plaukiant girdi, Stebi paukštį skrydžiui pakylant Ir taip ilgu tampa širdy.
Ilgu visai ne dėl paukščių, Šie, pavasariui einant, sugrįš, O štai metai, kad ir kaip juos bešauktum, Vis išeina, rūpestingai uždarę duris.
Ilgu, nes vasara baigės Ir ruduo neužtruks šiam kely, Greit iškris pirmos snaigės, Gal nuo jų smilkiniai jau žili?
Tuoj pūga užtrauks savo dainą, Bus žiema, šalta ir gili, Ir į širdį jinai ateina, Ji artėja, ji - netoli.

Leonas Litvinavičius 2019.10.05 Vilnius