Paukštė

                                                                      Paukštė

     Aukštai virš žemės, kai kur dar padengtos sniego lopinėliais, pavasarėjančiame danguje, džiugiai klegėdamas, skrido paukščių pulkas. Kur nesidžiaugsi, kai įveiktas toks ilgas kelias, išgyventa ilga žiema ir namai jau visai šalia.

     Šaižiai suklykęs, tarsi atsisveikindamas, nuo būrio atsiskyrė vienas paukštis ir nusklendė žemyn. Jis  jau baigė savo ilgą, sunkią ir pavojingą kelionę. Jo širdelė spurdėjo iš džiaugsmo ir nerimo, jis jau namie! Skrajūnas pasistengė atskristi anksčiau už savo porą, nes norėjo parinkti vietą jų bendram lizdui, pradėti jį statyti, be to reikia po kelionės plunksnas išvalyti, pasipuošti, juk nematė savo poros visą kelionės laiką. Juk negalima apsileisti, nes draugė gali pasirinkti kitą. Nuo tos minties paukščiukui net susvaigo galva, bet...

     Staiga jis nustėro, net pamiršo mosuoti sparnais. Bet kurgi tie namai, tas miškas, kuriame jiedu praeitais metais išaugino net keturis palikuonis? Gal jis suklydo ir atskrido ne į tą vietą? Paukštis susitvardė, dar kartą pasitikrino visą kelią galvoje ir suprato, kad suklysti negalėjo. Jis apskrido didelį ratą, tai pakildamas aukščiau, tai nusileisdamas žemiau, norėdamas įsitikinti, kad tai tikrai buvusi jų namų vieta.

     Štai mažas ežeriukas, iš kurio išteka upelis, tik abu kažkokie sumenkę, pliki, toliau seniai apleista žmonių sodyba ir turėjo būti miškas, tik jo nebuvo. Paukštis negalėjo suprasti, kas čia atsitiko, bet iš miško neliko nieko, nei vieno medžio, tik atskiri, aplaužyti krūmai, kelmai ir suverstos šakos. Suspaudė sparnuočiui širdį, jis pasijuto labai, beviltiškai pavargęs nuo skrydžio, o dar labiau nuo pamatyto vaizdo, jam reikėjo poilsio. Jis išsirinko nulaužtą, bent kiek aukštesnį, medelį ir nutūpė pailsėti.

     Šiek tiek pailsėjus, širdelė nurimo, paukštis dar kartą apsidairė ir pasijuto alkanas. Jis nusileido ant žemės, pamatė keletą sėklų ir, šiaip taip jas pasiekęs per suverstas šakas, sulesė. Dar reikėjo atsigerti. Paukštis skrido virš upeliuko, bet niekaip negalėjo pasiekti vandens, nes viskas buvo užversta medžių nuolaužomis ir šakomis, o kai kur upeliukas tiesiog buvo dingęs žmonių paliktoje purvynėje. Tik paskridęs geroką atstumą, paukštis rado priėjimą prie vandens ir atsigėrė.

     Atgavęs jėgas, skrajūnas vėl pakilo aukštyn ir apžvelgė buvusį mišką. Kur man susukti lizdą? Kiek aprėpė jo žvilgsnis, tokios vietos nebuvo. Jo širdelė vėl suspurdėjo. Kaip man privilioti porą, jei neturiu nei lizdo, nei gražių plunksnų, nei vietos, kur galėčiau sušokti meilės šokį?

     Visiška neviltis apėmė vargšą paukštį, jis vėl nutūpė ant nulaužto medelio, jo sparnai nusviro, jis susigūžė, prisispaudęs prie medelio ir užgęsusiu žvilgsniu įsirėmė į dykvietę, buvusius savo namus. Jis nežinojo, ką daryti. Jei paukščiai galėtų verkti, jis būtų pravirkęs.

     Tupėjo sustingęs skrajūnas visą dieną, retkarčiais pasidairydamas į šalis, vis dar tikėdamasis ją išvysti, bet veltui. Užėjo nerami naktis, o brėkštant paukštis norėjo skristi šalin, nes nebetikėjo, kad į šią mirusią vietą jo draugė nusileis. Bet, vos pakilęs, pluksnuotis pagalvojo – o jei visdėlto ji atskris čia jo ieškoti ir neras? Juk tada jie niekada vienas kito nebesutiks. Siaubas sukaustė paukštį ir jis grįžo atgal.

     Taip praėjo diena, ir kita, ir dar viena. Viltis visai išblėso. Paukštis nustojo ieškoti maisto, tik retsykiais nusileisdavo  prie upokšnio vandens atsigerti. Jo neprižiūrimos plunksnos nušiuro, susiriebalavo, pažvelgęs į save, paukšti nusprendė, kad viskas baigta. Jis dar labiau susigūžė ir sustingo.

     Iš sąstingio jį pažadino šešėlis, praskriejęs per nuolaužas visai šalia medelio, kur jis tupėjo ir vos girdimas sparnų šnaresys.Koks mielas šis garsas!  Paukštis pasuko galvą ir pažvelgė į dangų. Ten, aukštai, skrido kitas vienišas paukštis, jis pažino, kad tai jo draugė. Neturiu ką pasiūlyti – pagalvojo paukštis – ir dar labiau susigūžė, praradęs bet kokią viltį.

     Jo draugė, o tai tikrai buvo ji, irgi buvo sukrėsta pamatyto vaizdo. Ji pastebėjo savo nusiminusį draugą ir suprato, kad šįkart meilės šokių bei glamonių nebus. Bet jai to ir nereikėjo, jai buvo svarbiausia, kad jos draugas gyvas ir sveikas čia atskrido. Abu jie ištvers šią nelaimę.

     Paukštė grakščiai nusklendė žemyn. Jos draugas stebėjo skrydį ir spėjo pagalvoti – kokia ji graži! Jis nustebo, jam sužibo viltis, kai draugė nutūpė šalia. Jiedu ilgesingai nužvelgė vienas kitą, paskui susiglaudė ir taip tūnojo iki kitos aušros. Jiems buvo ramu ir gera.

     Vos įspindus pirmiesiems saulės spinduliams, porelė pakilo į orą. Jie dar kartą apsidairė ir įsitikino, kad čia lizdo tikrai nėra kur sukti. Jiedu nuskrido prie ežerėlio, ten rado lesalo, atsigėrė vandens ir pasiturškė vandenyje. Sotūs ir švarūs, paukščiai atgavo jėgas ir ūpą. Jie vėl pakilo į orą, nužvelgė dykyne be gyvybės virtusią vietovę ir nuskrido į šiaurę, tolumoje vos matomo miško link, naujų namų ieškoti.

     Be poilsio skridę visą dieną, vėlyvą popietę paukščiai priskrido mišką. Čia dar klestėjo gyvybė. Apačioje jie matė šernų būrelį, renkantį giles po senu ąžuolu, pamiškėje ganėsi stirnų pulkelis, o miškas gaudė nuo sparnuočių klegesio. Godus žmogus dar nepasiekė šio miško.

     Džiugesys apėmė porelę klajūnų. Neilgai paieškoję, jie rado tinkamą medį šeimyniniam būstui įkurti. Kad niekas neužimtų vietos, jie iškart pradėjo rinkti šakeles, šapelius, pernykštę žolę ir netrukus lizdas buvo beveik paruoštas. Aišku, dar reikės kai ką pataisyti, prinešti pūkų, kad būsimiems kiaušiniams ir iš jų išsiritusiems paukščiukams būtų šilta ir jauku. O tuo tarpu galima pailsėti ir pasidžiaugti namais bei vienas kito artumu.

     Paukštė apsidairė, ieškodama draugo, bet šis buvo kažkur pradingęs. Ji sučiulbėjo, jį kviesdama, bet niekas neatsiliepė. Ji sunerimo ir jau norėjo skristi jo ieškoti, kai pamatė ant tolimos medžio šakos išskleistas puikias plunksnas. Ji susidomėjusi stebėjo judesį, kai pasigirdo paukščio trelė. Tai jos draugas giedojo jai meilę ir gyvenimą. Netrukus jis ir pats pasirodė visu gražumu, išskleidęs sparnus, papūtęs uodegą ir giedodamas nuostabiausią meilės giesmę. Paukštei atėmė žadą - jis neužmiršo, jo neišmušė iš vėžių nesklandumai - ji suprato pasirinkusi teisingai. Paukštė plačiai išskleidė sparnus, užgiedojo ir prisijungė prie savo poros.

     Ji būtų apsiverkusi iš laimės, jei tik paukščiai galėtų verkti.

Leonas Litvinavičius

Vilnius, 2019.12.26.