Lengvi skaitiniai

                                                  Buivydų piliakalnio istorija         Buvo ankstus vasaros rytas. Tekėjo saulė ir gamta jau budo, girdėjosi paukščių giesmės. Jaunas karys Vilikaila neskubėdamas lipo mediniais laiptais žemyn iš Buivydo pilies bokšto. Jis ką tik baigė savo sargybos pamainą ir galėjo eiti ilsėtis. Jis nusileido į jauniems, nevedusiems kariams skirtas patalpas, pastatė ietį prie sienos, nusiėmė šalmą, šarvus, diržą su kalaviju ir susimąstė. Miegoti jam nesinorėjo, tad jis atsistojo ir išėjo į pilies kiemą, bet pagalvojęs grįžo ir pasiėmė kalaviją.  Laikas buvo neramus ir kunigaik š tis Buivydas reikalavo visur ir visada nešiotis ginklą su savimi.  Kunigaikštis buvo griežtas.    Jaunasis karys vėl išėjo į kiemą, tada per slaptą išėjimą už pilies sienos, atsisėdo ant Buivydų piliakalnio šlaito, atsirėmęs nugara į rąstų sieną. Priešais, šiek tiek dešiniau, matėsi Bradeliškių pilis, ten gyvenimas taip pat jau budo, o apačioje tekėjo Dūkštos upė.

                                         Jotvingis (11-oji dalis)        Prie Rudaminos pilies artėjo nedidelis raitelių būrelis. Sargybinis, esantis bokšte, iš tolo juos pamatė ir šūksniu įspėjo kitus sargybinius, saugančius vartus. Sargybiniai nekėlė aliarmo, nes iš tolo pažino savus. Tai Gedotė, lydimas Skurdo. Lokio, Audango ir keleto karių, atvyko pas vadą Kontgirdą aptarti artėjančio žygio pas prūsus. Vos įjojus į pilies kiemą, prie jų prišoko keletas jaunuolių, kad pasirūpinti žirgais, o juos pasitiko pats Kontgirdas kartu su Mantautu. Jie visi šiltai pasisveikino. Čia buvo ir jau pažįstamas prūsų pasiuntinys Eibutas. Kiek vėliau atvyko Barta su palyda iš Prelomčiškės pilies.       Pasitarimas vyko didžiojoje Rudaminos pilies menėje, kuri buvo papuošta žvėrių iškamšomis, kailiais, ragais bei įvairiais karo trofėjais, ginklais, šarvais, vėliavomis ir kitais atributais.       Kontgirdas, visus pasveikinęs, suteikė žodį Eibutui. Šis buvo lakoniškas: -     Prūsų vado

                                                                                                     Žvirblis          Aukštai, senos daržinės pakraigėje, žvirblių pora buvo susisukusi lizdą. Tam jie panaudojo apleistą kregždučių būstą. Vieta buvo jauki ir saugi. Šalia daržinės augo didžiulis, šakotas ąžuolas. Įvairiose daržinės vietose ir ąžuolo šakų labirinte buvo įsikūrusi visa žvirblių bendruomenė. Ji buvo triukšminga, bet ne visi žvirbliai galėjo peštis ir dūkti.      Mama žvirblienė tyliai ir kantriai tupėjo lizde, jai nerūpėjo kitų žvirblių peštynės. Ji perėjo. Pasilenkusi ji dažnai apžiūrėdavo ir pavartydavo jos perimus keturis kiaušinius. Pakėlusi galvą, ji pamatė artėjantį savo gyvenimo draugą. Šis, nutūpęs ant lizdo krašto, padavė draugei stambų vabzdį.       Vos pasistiprinus, mama žvirblienė pajuto, kad kažkas po ja sujudėjo. Žvirblienė atsistojo ir abu tėvai pamatė, kad į pasaulį beldžiasi nauji žvirbliukai. Jie sparčiai laužė lukštus ir netrukus lizde jau cyp