Žvirblis

                                                     
                                               Žvirblis

   

     Aukštai, senos daržinės pakraigėje, žvirblių pora buvo susisukusi lizdą. Tam jie panaudojo apleistą kregždučių būstą. Vieta buvo jauki ir saugi. Šalia daržinės augo didžiulis, šakotas ąžuolas. Įvairiose daržinės vietose ir ąžuolo šakų labirinte buvo įsikūrusi visa žvirblių bendruomenė. Ji buvo triukšminga, bet ne visi žvirbliai galėjo peštis ir dūkti.

     Mama žvirblienė tyliai ir kantriai tupėjo lizde, jai nerūpėjo kitų žvirblių peštynės. Ji perėjo. Pasilenkusi ji dažnai apžiūrėdavo ir pavartydavo jos perimus keturis kiaušinius. Pakėlusi galvą, ji pamatė artėjantį savo gyvenimo draugą. Šis, nutūpęs ant lizdo krašto, padavė draugei stambų vabzdį. 

     Vos pasistiprinus, mama žvirblienė pajuto, kad kažkas po ja sujudėjo. Žvirblienė atsistojo ir abu tėvai pamatė, kad į pasaulį beldžiasi nauji žvirbliukai. Jie sparčiai laužė lukštus ir netrukus lizde jau cypsėjo trys mažučiai paukščiukai. Ketvirtasis šiek tiek užtruko, bet irgi sėkmingai išsirito iš kiaušinio. Jam buvo sunku prasikalti pro kiaušinio lukštą, nes jo snapelis buvo truputį kreivas. Dėl to jis atrodė šiek tiek keistokai, bet tėvai nekreipė į tai dėmesio ir visus priėmė vienodai šiltai.

     Naujos vados gimimą stebėjo ir kaimyninių lizdų šeimininkai. Jie greitai iščirškė naujieną visai kolonijai, tad greitai visi žvirbliai žinojo tai, kad išsirito nauji kolonijos nariai ir kad vienas iš jų yra keistas.

     Tėvams žvirbliams paskalos nerūpėjo, dabar jiems reikėjo išmaitinti keturis naujus snapus. Jie pasikeisdami nuolat skraidė pirmyn-atgal, nešdami įvairų maistą. Paukščiukai buvo nepasotinami ir cypsėdami reikalavo dar ir dar. Laimei, lesalo netrūko. Šalia gyveno žmonės, o visi žvirbliai žino, kad ten, kur yra žmonių, visada bus ir maisto.

     Tyčia ar ne, bet pro lizdą vis praskrisdavo ar prastriksėdavo beveik visi kolonijos gyventojai. Jiems labai knietėjo pamatyti žvirbliuką keistu snapu. Tėtis žvirblis negailestingai vaikydavo savo gentainius, jis buvo pagarsėjęs peštukas, todėl kiti kolonijos žvirbliai vengdavo su juo kivirčytis. Bet paskalos ir pašaipos apie “nupiepėlį” žvirbliuką nesustabdomai plito.

     Žvirblių kolonija turėjo ir priešų. Už atviro lauko, miško pakraštyje, gyveno aršių priešų, negailestingų žvirblių medžiotojų – sakalų  šeima. Jie taip pat augino paukščiukus ir juos reikėjo maitinti. Beveik kasdien vienas ar keli neatsargūs kolonijos gyventojai tapdavo šių greitų medžiotojų aukomis.

     Kitas mirtinas priešas gyveno su žmonėmis. Jis gaudydavo žvirblius ant žemės, kai šie lesdavo grūdus. Kartais jam pavykdavo, kai žvirbliai būdavo nepakankamai atsargūs. Dar šis padaras mokėjo karstytis sienomis ir medžiais, todėl buvo dar pavojingesnis. Žvirbliai tą išmanė ir lizdus suko nepasiekiamose vietose.

     Mažasis žvirbliukas jau kelis kartus matė šį padarą. Jis buvo tikras pabaisa. Didelis, gauruotas jis lengvai įsikabarodavo į medį, atsitūpdavo ant šakos ir spoksodavo savo didelėmis geltonomis akimis į žvirblių lizdą. Kartais, rąžydamasis, išriesdavo visa kūną, galąsdavo ilgus, geltonus nagus į ąžuolo žievę ir, žiovaudamas, rodydavo aštrius dantis. Jo žvilgsnis buvo šiurpus ir tiesiog hipnotizuodavo žvirbliukus, tupinčius lizde. Bet pasiekti paukščiukų šis baisus žvėris negalėjo, medį ir lizdą skyrė geras tarpas, o pabaisa skraidyti nemokėjo.

     Žvirbliukai, prižiūrimi rūpestingų tėvų, greitai augo ir stiprėjo. Jie jau atsistodavo ant lizdo krašto ir mosuodavo savo dar silpnais sparneliais. Praskrisdami kiti žvirbliai vis pasišaipydavo iš keistojo žvirbliuko, bet skriausti jo nedrįso. Tėtis žvirblis narsiai gynė savo lizdą.

     Vieną naktį kilo baisi audra. Vėjas lenkė medžius prie žemės, trankėsi griaustinis ir švysčiojo žaibai. Iš dangaus pasipylė nenutrūkstamas vandens srautas. Visi keturi žvirbliukai ir jų tėvai, susigūžę ir susispaudę, tupėjo lizde. Daržinės stogas saugojo lizdą nuo lietaus ir vėjo, tik buvo labai baisu. Žvirblių šeimyna net krūptelėjo, kai pasigirdo traškesys ir kažkas trenkėsi į daržinės stogą virš jų namų. Lizdas sujudėjo, bet išlaikė. Audra nurimo tik atėjus aušrai.        

     Pirmas iš lizdo išlindo žvirblis tėtis. Jis pakilo į viršų ir pamatė, kas naktį trenkėsi į daržinės stogą. Didelė, išdžiūvusi ąžuolo šaka neatlaikė audros, nulūžo ir pakibo tarp medžio ir daržinės, taip, tarsi tiltas juos sujungdama. Žvirblis tėtis sučirškė panikos pilnu balsu, nes pamatė, kad baisusis padaras geltonomis akimis jau lipa į medį. Nuo lizdo su dar nemokančiais skraidyti paukščiukais jo niekas nebeskyrė. Į garsų žvirblio čirškesį atsiliepė visa kolonija. Kilo didelis triukšmas, žvirbliai, garsiai čirkšdami, visu būriu ėmė pulti įsibrovėlį, bet šis vis lipo aukštyn. Kai pasiekė nulūžusią šaką, pabaisa tapo pažeidžiamesnis, jo nebedengė medžio šakos ir lapai, o ir pati šaka judėjo. Žvirbliai, pamiršę tarpusavio rietenas, vis aršiau puolė baisųjį žvėrį. O žvirbliukai lizde jau matė dideles, geltonas, godžias akis ir prašieptus nasrus. Jų širdelės iš baimės vos beplakė.

     Išgirdęs triukšmą, iš namo išėjo žmogus. Jis pakėlė galvą ir pamatė, kas vyksta. Jis kažką šaukė, mosavo rankomis, bet katinas nekreipė dėmesio ir vis artėjo prie lizdo. Žvirbliai vis puolė, o katinas, atsitūpęs ant užpakalinių kojų, mojavo priekinėmis letenomis su išskėstais nagais ir bandė juos sugauti. Vienos tokios atakos metu šaka sujudėjo, pabaisa nuslydo nuo jos ir nugarmėjo žemyn. Nukritęs ant žemės, pašoko, sušnypštė, pasipiktinęs, ir nukėblino šalin.

     Vos žvirbliai nurimo, kai kilo naujas pavojus. Apačioje pasirodė žmogus. Jis pasistatė ilgas kopėčias ir pradėjo lipti jomis į viršų. Žvirbliai vėl sunerimo, pakilo į viršų ir visu būriu skraidė virš daržinės. Žmogus visiškai priartėjo prie lizdų, apžiūrėjo paukščiukus, bet… jų nelietė. Žmogus rankoje atsinešė kažkokį dantytą daiktą, kuriuo nupjovė šaką ir nusileido žemyn. Jis tik atrodė baisus, nes buvo labai didelis.

     Žvirblių kolonijos gyvenimas grįžo į įprastas vėžes. 

     Prabėgo dar kelios dienos ir žvirbliukai pakilo iš lizdo savo pirmam skrydžiui. Šis skrydis buvo labai trumpas, jie tik peršoko nuo lizdo ant daržinės stogo. Jiems vadovavo tėtis žvirblis. Prie šeimynos prisijungė kiti žvirbliai su savo atžalomis, jie taip pat mokėsi skraidyti. Nuo stogo mažieji skraidūnai persikėlė į ąžuolo viršūnę, paskui atgal. Būryje buvo smagu mokytis, bet vienas jauniklis buvo itin bjauraus būdo ir stengėsi atsidurti šalia žvirbliuko keistu snapeliu ir jį nuskriausti. Pikčiurna buvo keliomis dienomis vyresnis už keistąjį žvirbliuką, be to buvo stambesnis už kitus savo bendraamžius. Jis vis taikėsi kirsti snapu keistajam žvirbliukui, o kai pabandė jį nustumti nuo stogo, šiam į pagalbą šoko tėtis. Stambiojo žvirblio tėtis stojo ginti savo vaiko ir užvirė peštynės. Žvirbliuko kreivu snapeliu tėtis buvo tikras peštynių profesionalas, jis greitai įkrėtė į kailį peštuko tėčiui ir tam kartui aistros aprimo. Bet prie stambiojo žvirblio prišoko keli jo bendraamžiai, atvirai juo gėrėdamiesi. Būrėsi gauja.

     Kitą dieną tėvai žvirbliai toliau mokė savo keturis vaikus skraidyti. Šįkart jie nusileido ant žemės, ten palesė grūdų, o tada pakilo ir nuskrido tolėliau nuo lizdo, į atvirą lauką tarp daržinės ir miško. Prie jų prisijungė keletas kitų žvirblių šeimų, bet stambiojo jaunuolio šeimos nebuvo.

Visas žvirblių pulkas nusileido į lauką, ieškodami lesalo, ir čia atsitiko baisi nelaimė. Netoliese, pasislėpęs tūnojo sakalas, žvirbliai jo nepastebėjo, ir plėšrūnas puolė. Toje pusėje, pačiame būrio krašte, lesiojo keistojo žvirbliuko šeima. Visi žvirbliai, paniškai čirkšdami, pakilo į orą ir nuskrido namų link, bet jaunieji paukščiukai dar nebuvo įgudę skraiduoliai, tad jiems iškilo didžiausias pavojus, o ypač kreivojo snapo savininkui ir jo broliams. Sakalas buvo labai greitas ir tėtis žvirblis suprato, kad jo vaikai taps šio plėšrūno aukomis, todėl drąsiai šoko prieš sakalą ir pabandė nuvilioti šį į šoną. Žvirbliui pavyko, sakalas jį nusivijo, tėtis žvirblis dar spėjo pamatyti, kad jo šeima  pasislėpė ąžuolo lajoje, bet pats išsigelbėti neįstengė. Sakalas jį savo aštriais nagais pačiupo ore ir nuplasnojo miško link. 

     Žuvus tėčiui, keistuoliui žvirbliukui atėjo sunkūs laikai. Jis ir jo broliai paliko lizdą ir pradėjo gyventi savarankiškai. Niekas žvirbliuko nebegynė, o ir draugų neatsirado. Broliai nuo jo nusisuko, mama jau kūrė kitą šeimą. Vos žvirbliukas prisijungdavo prie būrio, kelią jam tuoj pat pastodavo stambusis žvirblis ir jo sėbrai. Nusileidus ant žemės ieškoti lesalo, žvirbliuką užpuolė keliese, šis vos išnešė sveikas plunksnas. Apipešiotas, sumuštas, alkanas ir nelaimingas jis susirado plyšį daržinės kamputyje ir ten pasislėpė. Ten visa dieną ir pratūnojo. Ir tik vakare, kai jau temo, kai kiti žvirbliai jau taisėsi miegoti, žvirbliukas nusileido žemyn, palesė ir atsigėrė vandens prie šulinio balutėje. Vienam prietemoje buvo labai pavojinga, tamsoje padaugėdavo medžiotojų, bet šįkart viskas baigėsi laimingai ir žvirblis grįžo į savo slėptuvę. 

     Bėgo dienos, bet niekas nesikeitė. Visa kolonija žvirbliuką atstūmė. Šis buvo priverstas kiekvieną vakarą rizikuoti, kad susirasti lesalo ir vandens. To netrūko, bet žvirbliukas jau kelis kartus ant žemės vos nepakliuvo į letenas pabaisai su geltonomis akimis, o ore, prietemoje, jo tykojo dar viena skraidanti mirtis – pelėda. Bet kolkas žvirbliukui sekėsi. Dieną jis turėjo slėptis nuo gentainių, o ypač vengti stambiojo žvirblio.

     Vieną naktį žvirbliukas pabudo nuo triukšmo lauke. Pro plyšį sienoje jis mate, kaip į kiemą įvažiavo kažkoks riaumojantis padaras su mirksinčiomis šviesomis, name taip pat užsidegė šviesa. Baltai apsirengę žmonės šūkavo, lakstė, paskui kažką išnešė iš namo. Šviesos name užgeso, sutrinksėjo namo ir riaumojančio padaro durys. Šviesos nutolo ir vėl stojo tyla.

     Ryte kieme vėl kilo sujudimas. Atvyko dar keli žmonės, jie sugaudė neskraidančius paukščius, sukišo juos dideliam padarui į vidų, ten pat atsidūrė ir amsintis draugiškas žvėris. Po kurio laiko žmonės taip pat sulindo padarui į vidų ir šis urgzdamas paliko kiemą.

     Vos sulaukę šios akimirkos, žvirbliai visu pulku nutūpė kieme. Lesalo ir vandens buvo sočiai, niekas netrukdė tuo mėgautis. Bet žvirbliai klydo. Iš už daržinės kampo iššoko tas pats baisusis padaras geltonomis akimis ir vieną žvirblį pačiupo. Ne visi kiemo gyventojai jį paliko.

     Slėptuvėje tupintis žvirblis kreivu snapeliu mate, kad visą dieną kieme niekas nepasirodė, išskyrus jo gentainius ir tą pabaisą. Vakare žvirblis vos spėjo sulesti kelis grūdus, kai pabaisa jį puolė, bet žvirblis buvo atsargus. Vandens atsigerti nebespėjo.

     Tylu kieme buvo ir kitą ir dar kelias dienas. Vieną rytą žvirbliai nerado kieme jokio lesalo ir vandens taip pat, jiems teko skristi ieškoti maisto į atvirą lauką, o ten jų tykojo sakalai.

     Vienišam žvirbliui buvo dar sunkiau. Kartu su būriu gentainiai skristi neleido, o kieme lesalo neliko, tik sulysusi pabaisa šmirinėjo po kiemą ir godžiu, alkanu žvilgsniu stebėjo skraidančius žvirblius. Žvirblis paieškojo lesalo pačioje daržinėje ir rado grūdų po senais, priplėkusiais šiaudais. Teko gerokai pakapstyti, bet grūdų ten buvo daug. Reikėjo labai saugotis, nes pabaisa taip pat rado landą į daržinę, tik ji pasidarė nerangi ir lėta. Troškulį žvirblis malšino, gerdamas ryto rasą nuo lapų.

     Vieną ankstų rytą žvirblių kolonijoje kilo sujudimas. Žvirbliai, kilo, tūpė, skraidė ir garsiai čirškė, tarsi neapsispręsdami, ką daryti. Priežastis buvo labai paprasta – apylinkėse neliko ką lesti, o plėšrūnai išvis suįžūlėjo. Patriukšmavę žvirbliai apsisprendė – jie pakilo visu būriu, apskrido kelis ratus aplink sodybą, kuri tiek ilgai juos glaudė, ir pasileido ieškoti kitos vietos.

     Vienišius žvirblis suprato, kas vyksta ir pabandė prisidėti prie būrio, bet kelią jam vėl pastojo storasis pikčiurna. Žvirblis, tupėdamas ant daržinės stogo, palydėjo gentainius akimis, kol nutilo jų čirškesys ir jie patys išnyko iš akių.

     Žvirblis liko vienas. Tiksliau su pabaisa, kuri gulėjo apačioje ir stebėjo jį apatišku žvilgsniu.

     Bėgo vienodos dienos, dabar žvirblis galėjo ieškoti lesalo dieną, niekas jam netrukdė. Pabaisa jau kelio dienos gulėjo toje pačioje vietoje, jos geltonos akys užgęso ir ji nejudėjo. Sakalas kartais praskrisdavo, ieškodamas grobio, bet žvirblis išmoko jo saugotis. Lesalo užteko, vandens rasdavo balutėse po lietaus, galima buvo išgyventi. Bet žvirbliui trūko gentainių, nors ir jį atstūmusių, draugijos. Trūko svaigių skrydžių būryje, kai jie nerdavo visi kartu žemyn, sklęsdavo prie pat žemės, o paskui vėl aukštyn, tarp šakų, tarp lapų. O paskui visi, sutūpę ant ąžuolo šakų ilsėdavosi ir, čirkšdami, pasakodavo vieni kitiems, koks šaunus skrydis buvo. Net ir peštynių žvirblis ėmė ilgėtis. Jo gyvenimas buvo beprasmiškas. Taip gyventi jis nebegalėjo, o ir nenorėjo.

     Ir vieną saulėtą, šiltą rytą vienišas žvirblis kreivu snapu  pasiryžo. Jis pakilo į viršų, paskraidė virš gimtosios vietos ir nuskrido į atvirą lauką, tolyn nuo namų ir nuo gyvenimo. Jis skrido per atvirą lauką, miško link visai nesisaugodamas. Taip toli jis dar niekada nebuvo nuskridęs, todėl buvo laimingas. Jis mate, kaip nuo miško sienos atsiskyrė šešėlis ir pajudėjo jo link. Jis suprato, kas tai, bet nepuolė slėptis, o tik suplakė tankiau sparneliais ir nėrė į viršų. Vienišas žvirblis, kurio trumpą gyvenimą nulėmė truputį kreivas snapelis,  nebebijojo nieko, jis tik nors kartą norėjo pakilti aukštai į saulę ir pajusti jos šilumą ant pavargusių sparnelių.

     O šešėlis vis artėjo. Jis jau buvo čia.

Leonas,

Vilnius, 2017.12.08.