Gaidys

                                                        

                                                       Gaidys

   

     Buvo labai sunku, trūko oro, mažas jo kūnelis pavargo, bet jis nepasidavė. Jam labai norėjosi palikti šį ankštą būstą. Ir jis vėl ir vėl bandė. Kai jėgos visiškai išseko ir atrodė, kad viskas baigta, jis susikaupė dar vienam, paskutiniam smūgiui. Kažkas sutraškėjo ir į jo mažą būstą įsiveržė garsai, kvapai bei siauras šviesos spindulėlis. Šiek tiek pailsėjęs, jis galutinai pralaužė jį gaubusią sieną ir žengė į šviesą. Pirmas žingsnis nepavyko, jį apžilpino šviesa, silpnos kojelės susipynė ir jis greičiau iškrito nei išlipo iš suskilusio kiaušinio kevalo. Bet čia jam į pagalbą atėjo didelė, plunksnuota mama. Ji snapu parėmė savo jauniausiąjį palikuonį ir padėjo jam atsistoti.

     Apsipratęs su šviesa ir triukšmu, mažylis apsidairė ir pamatė, kad jį supa daug į jį panašių gentainių, kai kurie jau guviai lakstė aplinkui ir kažką lesinėjo. Vienas gentainis pribėgo ir skaudžiai kirto snapu, mažylis susverdėjo, bet atsilaikė ir pats atsakė tuo pačiu. Priešininkas spruko šalin, o mūsų herojus išdidžiai pakėlė galvą ir ištiesė sparnelius. Jis suprato, kad lengva nebus, bet drąsiai žengė pirmyn.

     Sulaukusi paskutinio išsiritusio mažylio, višta juos visus suginė į krūvą ir užtūpė. Keli bandė ištrūkti, bet mama višta rūpestingai juos paslėpė po plunksnomis. Jiems reikėjo sušilti ir pailsėti.

     Kitą rytą, vos saulei sušildžius žemę, višta išdidžiai nuvedė savo palikuonius į kiemą. O ten dėjosi tikri stebuklai. Milžiniški padarai žiūrėjo į viščiukus iš aukšto, kartais sumūkdami,pamekendami ar sukriuksėdami. Mūsų mažasis herojus, kaip ir kiti jo bendraamžiai, tylomis, susigūžę ėjo vorele paskui motiną, nė žingsnelio nenukrypdami į šalį. Reikėjo saugotis, kad šie dičkiai jų nesumindytų. Bet čia buvo ir panašių į viščiukus plunksnuotų padarėlių, jie buvo gelsvi ir tik truputį didesni. Viščiukai pasijuto drąsiau. Dar labiau mūsų herojų padrąsino pribėgęs plaukuotas padaras, jis amsėjo, šokinėjo aplinkui ir visaip rodė draugiškumą.

     Apsipratęs su kiemo triukšmu, kvapais ir garsais, mažasis viščiukas drąsiau apsidairė aplinkui ir čia jį pakerėjo pamatytas vaizdas. Link jų artėjo plunksnuotas, labai panašus į mamą, tik didesnis, paukštis. Jo eisena buvo išdidi, didžiulė raudona skiauterė sulig kiekvienu žingsniu tabalavo į šalis. Jis visas buvo apsirėdęs spalvotomis pluksnomis, o šauniai pakeltos uodegos plunksnose žaidė saulės zuikučiai. Gaidys žvilgtelėjo į naujus kiemo gyventojus, suplasnojo sparnais, užskrido ant tvoros ir skardžiai užgiedojo, taip pranešdamas pasauliui apie savo palikuonis.

     Mažasis viščiukas, pakerėtas šio veiksmo,  užmiršo viską, net nustojo kvėpuoti, tik širdelė pašėlusiai daužėsi, jo akys daugiau nieko nematė, tik šį plunksnuotą stebuklą ir jo nuostabią giesmę. Čia tai bent, pagalvojo mažylis, ir jo mažoje galvelėje šmėstelėjo tolima svajonė - o gal ir aš užaugęs toks galėsiu būti?

     Gal dar ilgai mažylis būtų stovėjęs ir svajojęs, bet prie jo prišoko gentainis ir skaudžiai kirto snapeliu į galvą, taip sugrąžindamas mūsų herojų į realybę.

     Globojami rūpestingos mamos, viščiukai, o tarp jų ir mūsų mažylis, sparčiai augo ir stiprėjo. Susipažinęs su kiemo gyventojais, jis jau žinojo, su kuo galima pažaisti, o nuo ko geriau sprukti kuo toliau. Labiausiai jis mėgo žaisti su plaukuotu amsinčiu keturkoju. Jie tapo jau gerais draugais. Jėgas stiprino ir kasdieniniai mūšiai su bendraamžiais. Mažylis pastebėjo, kad dauguma jo vados gentainių pradėjo šiek tiek skirtis nuo jo, jų pluksnos buvo mažiau spalvotos, skiauterė mažesnė ir ne tokia ryški. Ir dar jie nesiveldavo į peštynes. Bet keli gentainiai buvo visiškai panašūs į jį patį ir tarp jų virė arši kova. Nors ir jauniausias vadoje, gaidžiukas kovėsi aršiai ir beveik visada tapdavo nugalėtoju. Tada, mėgdžiodamas didįjį gaidį, išpūsdavo krūtinę ir ilgai pasipūtęs vaikščiodavo po kiemą.

     Vieną kartą jis susikovė su kitu gaidžiuku ne juokais. Jis kirto, mušė sparnais, krito, stojosi ir vėl kirto. Pusė kiemo gyventojų stebėjo šią įnirtingą kovą. Prie vartų, pakreipęs galvą, stovėjo ir stebėjo peštynes šeimininkas, čia tas, kur maistą atneša.

Priešininkas neatlaikė kovos ir bandė sprukti, bet mūsų herojus jį pavijo ir dar labiau prikūlė, o kai šis nustojo priešintis, paliko jį ramybėje. Nugalėtasis bandė nušliaužti po krūmu, bet priėjo šeimininkas, pakėlė jį ir nusinešė. Daugiau kieme jo niekas nebematė.

     Atsigavęs po žiaurios kovos, gaidžiukas primušė dar vieną savo gentainį ir šį taip pat nusinešė šeimininkas. Kiti bendraamžiai gaidžiukai, o jų buvo likę visai mažai, pradėjo vengti peštuko ir, vengdami kovos, sprukdavo slėptis. Juos vieną po kito išsinešė šeimininkas.

     Mažasis viščiukas užaugo, tapo jaunu, išdidžiu paukščiu, jis jau dairėsi į vištas, bet galėjo tik dairytis, nes kiemui vadovavo tas pats išvaizdus, galingas gaidys, kuris kažkada taip sužavėjo mūsų herojų. Vieną kartą jaunuolis užšoko ant tvoros ir bandė užgiedoti, bet didysis gaidys nubloškė jį žemyn ir kėsinosi kirsti, tad jaunėliui teko gėdingai sprukti. Kitą kartą jis bandė rėžti sparną aplink jauną vištelę, bet vėl buvo skaudžiai pamokytas.

     Daugkartinės kovos su bendraamžiais užgrūdino jaunąjį gaidį, jis buvo kupinas jėgų ir ryžosi mesti iššūkį senam, ber dar stipriam gaidžiui. Kai šis ankstyvą rytą ėjo link tvoros, kur paprastai pranešdavo apie naują dieną, jaunuolis pastojo jam kelią. Senasis gaidys nebuvo matęs tokio įžūlumo, tad akimirkai net sustingo iš nustebimo. O jaunėlis nelaukė. Jis išskėtė sparnus ir šoko ant vyresniojo gaidžio. Nesitikėjęs tokio išpuolio, senolis gavo stiprų smūgį snapu, o dar ir jaunuolio nagai susmigo į krūtinę. Senasis gaidys susverdėjo, bet atsitiesė, nubloškė jaunąjį gaidį nuo saves, ir pats puolė. Bet praleistas kirtis kaustė jo judesius, o jaunuolis vis kirto ir kirto. Netrukus senolis spruko į šalį ir pasislėpė po krūmu.

     Jaunasis gaidys nesivijo nugalėto priešininko, tam nebuvo laiko, juk dabar jis kiemo šeimininkas, todėl reikia pranešti apie naujos dienos pradžią. Gaidys suplasnojo sparnais, pakilo į orą, nutūpė ant aukščiausio tvoros stulpo ir galingai užgiedojo. Jo svajonė išsipildė. Baigęs giedoti, gaidys dar ilgai stovėjo ant tvoros, todėl pamatė, kaip šeimininkas paėmė nugalėtą priešininką iš po krūmo, nusinešė į kiemo kampą, paguldė  ant medinės kaladės, švystelėjo kirviu ir nukirto jam galvą. Gaidys, nukritęs ant žemės, dar sutrūkčiojo, ir viskas buvo baigta.

     Jaunajam gaidžiui tai nerūpėjo, jis nusileido į kiemą, kur jį iškart apspito gausus pulkas vištų.

     Tapus kiemo šeimininku, gaidžiui prasidėjo nuostabios dienos. Niekas netrikdė jo dominavimo, jis uoliai užtūpdavo visas vistas, lesalo netrūko. Rytais jis nepavargdamas giedojo. Jis jautė, kad šeimininkas juo patenkintas, tad nieko netrūko. Jo geriausias draugas Amsius taip pat užaugo ir pakeitė savo tėvą prie būdos. Jie kartais dar pažaisdavo, bet tai darė vis rečiau.

     Dienos keitė viena kitą, gyvenimas buvo puikus. Kartais jį paįvairindavo koks nutikimas. Štai kartą gaidys ramiai vaikštinėjo nuo vištos prie vištos, kai išgirdo ošimą, Amsius pradėjo garsiai ir be perstojo skalyti. Gaidys pakreipė galvą ir iš dangaus pamatė atlekiant didžiulį paukštį. Aštrus, lenktas snapas ir geltoni, ilgi nagai greitai artėjo. Sparnų ošimas garsėjo. Plėšrūnas taikėsi į kiemo kampe tupinčią ant viščiukų, atsiskyrusią nuo kitų, vištą. Amsius buvo pririštas ir negalėjo pasiekti kiemo kampo. Gaidys akies krašteliu pamatė iš namo atbėgantį šeimininką, bet šis buvo per toli. Ir gaidys nedelsė. Jis drąsiai šoko vištai į pagalbą. Plėšrūnas, pamatęs du paukščius, sutriko, bet neilgam. Jis pasisuko ir puolė gaidį. Gaidys jautė, kaip plėšrūno nagai skrodžia jo odą, paskui kelia jį aukštyn, bet staiga gniaužtai atsileido ir gaidys šleptelėjo žemyn. Tai šeimininkas spėjo į pagalbą. Plėšrūnas nuskrido sau. O šeimininkas pakėlė sužeistą gaidį ir, kažką murmėdamas sau po nosimi, nusinešė jį į namą.

     Ten jie dviese su šeimininke valė gaidžio žaizdas, vis susižvalgydami, paskui kažkuo ištepė ir surišo sparnus, kad nejudėtų. Visą dieną ir naktį gaidys praleido name, krepšyje, šalia šiltos krosnies. Anksti ryte pakirdęs, gaidys nesusilaikė ir užgiedojo, kaip įpratęs.

     Šeimininkas su šeimininke atsikėlė, priėjo prie gaidžio, kažką linksmai kalbėdami, nurišo raiščius, apžiūrėjo žaizdas ir paleido gaidį į kiemą. Šis iškart nubėgo prie vištų, o šios jį, džiugiai kudakuodamos, pasitiko.

     Toliau gyvenimas tekėjo ramia vaga. Užaugo kelios viščiukų kartos. Gaidys iš tolo stebėjo jų peštynes, bet į jas nesikišo. Vienas jų metė gaidžiui iššūkį, bet iškart pasigailėjo. Primuštas, jis dingo iš kiemo. Vėliau buvo dar keli bandymai, bet gaidys buvo pilnas jėgų ir savo vietos niekam nesiruošė užleisti.

     Pagiedojęs eilinę rytinę giesmę, gaidys abejingai stebėjo naują viščiukų vadą. Ji buvo gausi, viščiukai jau paaugę ir jau galima buvo atskirti gaidžiukus nuo vištelių. Gaidžiukų buvo nemažai ir jie pastoviai tarpusavyje pešėsi. Vienas jų buvo ypač aršus kovotojas. Greitas, bebaimis jis greitai tapo lyderiu. Jis sparčiai augo, dažnos peštynės jį pavertė nuožmiu kovotoju. Be to, jis pasipuošė puikiomis plunksnomis ir skiautere.

     Gaidys jautė, kad jam bus mestas iššūkis, bet buvo tam pasiruošęs. Jų dvikova prasidėjo dar prieš aušrą. Jaunuolis buvo greitesnis, bet senasis gaidys sunkesnis ir labiau patyręs. Tai ir nulėmė ilgos ir žiaurios dvikovos baigtį. Jaunasis gaidys pasitraukė, nors ir nugalėtas, bet negalutinai. Senasis gaidys nugalėjo, bet jėgų persekioti jaunuolį jau neturėjo.

     Jis šiaip taip užsikabarojo ant tvoros ir užgiedojo. Bet šįkart jo giesmė nepriminė nugalėtojo giesmės. Jis greičiau gailiai iškarkė, nei sugiedojo savo rytinę giesmę. Be to, sustingo sužalotas dvikovos metu sparnas, todėl gaidys nenuskrido nuo tvoros, o tiesiog šlumštelėjo į žolę šalia jos. Jis atsikėlė ir apsimesdamas, kad nieko neįvyko, oriai nužingsniavo prie vištų.

     Kitą rytą gaidžiui maudė kaulus, buvo sunku judėti, bet jis prisivertė eiti giedoti. Prie tvoros jį vėl pasitiko vakarykštis išsišokėlis. Jo jaunas organizmas spėjo atsigauti ir jis buvo pasiruošęs kovai. Senasis gaidys jautėsi silpnai, bet negalėjo užleisti vietos be kovos, todėl vėl užvirė įnirtingas mūšis. Į šalį skraidė plunksnos, kilo triukšmas. Iš namo išėjo šeimininkas pažiūrėti, kas čia vyksta.

     Senasis gaidys silpo, bet pamatęs šeimininką, atkuto, tiesa, neilgam. Jo skiauterė buvo beveik nuplėšta, dengė vieną akį, be to per akis bėgo kraujas, todėl gaidys gerai  nematė priešininko, o šis tuo naudojosi ir kirto, kirto, kirto. Senolis neatlaikė ir griuvo. Spirdamasis kojomis ir sustingusiais sparnais, jis bandė šliaužti šalin, bet kūnas neklausė. Kova buvo pralaimėta.

     Gaidys jautė, kaip prie jo priėjo šeimininkas, pakėlė ir nusinešė į kiemo galą. Nešamas gaidys stebėjo išdidžiai ant tvoros stovintį ir garsiai bei sklandžiai giedantį savo priešininką. Jam norėjosi šaukti – ten turėčiau būti aš!

     Pasukęs galvą, gaidys pamatė kiemo kampe stovinčią kaladę, o joje stovėjo įkirstas kirvis. Gaidys žinojo, kas jo laukia, bet nieko negalėjo pakeisti.

      

    

    

     Leonas Litvinavičius

     Vilnius

     2018.02.01