Sakmė apie bebrą Beną




                                          Sakmė apie bebrą Beną


Čia gyvena ponas bebras,
Benas jis vardu,
Turi žmoną baisiai ėdrią
Ir vaikus net du.

      Pluša vargšas visą dieną,
      Grauždamas medžius,
      Kad pašerti žmoną vieną
      Ir net du vaikus.

Mąsto atsipūtęs Benas –
Už ką man ši kančia? –
Paliksiu juos gyventi vienus
Paspruksiu pats iš čia.

      Surasiu sau vietelę ramią
      Ir būsiu pats sau ponas,
      Sutiksiu gal bebrytę žavią,
      Bet neimsiu į žmonas.
     
Ir Benas, nieko neįspėjęs,
Nukurnėjo pakrantės takeliu,
Bet šimtą žingsnių tenuėjęs,
Sustojo ties pelės Airinės urveliu.

      Atvėsęs Benas pagalvojo –
      Elgiuosi aš visai paikai,
      Juk myliu savo ėdrią žmoną
      Ir mano yr tie du vaikai.

Padykę jie yra truputį,
Kaip ir visi mažyliai,
Bet kokie meilūs jų snukučiai
Ir netgi kartais jie patyli.

      O ir žmona švelni tokia,
      Jos kailis gražiai žvilga,
      Kai paliečia mane letenėle,
      Mana širdis suvirpa.

Ir bebras Benas, susigėdęs,
Suskubo link jaukių namų,
Prigraužęs skanumynų pilną glėbį,
Nuvilko šeimai jis pietų skanių.

      O vakare, kai visa šeima sumigo,
      Sapnavo Benas, kad paliko šiuos namus,
      Iš baimės atsibudęs, jis išvydo
      Žmonelę mielą ir abu vaikus.

Kai jo širdelė liovėsi daužytis,
Jis atsargiai abu vaikus užklojo,
Kokie jie dar visai mažyčiai,
Jis, apkabinęs žmoną, pagalvojo.
     


Leonas Litvinavičius
2020.03.20
Vilnius



                                               


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Namelio ant vištos kojos istorija

Gaidys

Gyvaėdžiai