Jotvingis (10-oji dalis)

                 Jotvingis (10-oji dalis)

     Gedotė sėdėjo prie stalo ir meiliai žiūrėjo į Rugilę ir mažąjį Margirį, kuris įnirtingai čiulpė motinos krūtį. Šis juokingai mosavo rankytėmis ir kažką niurnėjo pro nosį. Pasisotinęs mažylis iškart užmigo ir Rugilė jį paguldė į lovelę. Jaunasis tėtis priėjęs paglostė sūnų, pabučiavo į galvelę ir apkabino žmoną. Jie buvo laimingi. Netrukus abu atsisėdo prie stalo ir Gedotė tarė:

-          Ramus ruduo, derlius jau nuimtas, nėra žygių, tad pasinaudosiu proga ir rytoj iš pat ryto josiu

pas Vaištautą paprašyti atlikti vardo suteikimo apeigas mūsų mažajam Margiriui.

     Rugilė nušvito, bet iškart paprieštaravo:

-          Juk gali pasiūsti Skurdą ar Audangą, kad susitartų, o tu pabūtum su mumis.

-          Ne, Rugile, tai mūsų sūnus ir šį darbą aš turiu atlikti pats.

     Rugilė sutiko ir nebesiginčijo. Ji tik pasakė:

-          Už kelių dienų vyks derliaus šventė mūsų pilyje, tai gal tarkis, kad apeigos vyktų po šventės.

-          Gerai, Rugile.

     Čia jų dėmesį patraukė pilies kieme suskambėjusi švelni, ilgesinga fleitos melodija. Beveik kiekvieną vakarą, vos sutemus ši melodija virpino pilies gyventojų širdis. Rugilė klausiamai pažiūrėjo vyrui į akis, o šis paaiškino:

-          Tai Sklodas, jaunuolis, tik ką tapęs kariu, groja fleita mano sesei Jostautei, tikėdamasis

suminkštinti jos širdį. Jis beviltiškai įsimylėjęs.

     Rugilė atitarė:

-          Tikrai beviltiškai, nes Jostautės širdis jau priklauso Lokiui.

-          Bandžiau jam tai paaiškinti – atsiduso Gedotė, - bet ne veltui sako, kad meilė akla ir kurčia.

     Į derliaus šventę rinkosi gausi žmonių minia iš visų apylinkių. Visi norėjo parodyti, ką šiemet pavyko užauginti ir pažiūrėti, ką užaugino kiti. Metai buvo ramūs, Gedotės ir Skomanto žygis apmalšino mozūrus, prūsai, sukilę prieš krikščionių jungą, sulaikė juos nuo puldinėjimų prieš jotvingius, tad buvo galima švęsti. O jotvingiai švęsti mokėjo. Šventėje buvo visokių savo užaugintų ir miške pririnktų gėrybių, galvijų, ožkų, kitų naminių ir net laukinių gyvūnų. Daug dėmesio sulaukė mešką į šventę atsivedęs Spūdas. Viską galima buvo ragauti, pirkti ar mainyti. Buvo čia ir muzikantų, kurie, nenuvargdami, grojo visa laiką, o jaunimas šoko. Žinoma, netrūko čia ir midaus, tad atsirado ir tokių, kuriems teko prigulti pilies kiemo pakraštyje. Šventė šurmuliavo tris dienas, žmonės joje pamiršo visus sunkumus ir vargus. Jie to nusipelnė.

     Praėjus keletui dienų po šventės, Giraitės pilies kieme vėl kilo šurmulys. Visi draugai, pabėgę iš kryžeivių nelaisvės, susiruošė lydėti mažąjį Margirį į pirmąją jo gyvenime šventę – vardo suteikimo apeigą. Prie draugų prisijungė Eigailė su vaikais ir dar visas būrys palydovų. Gedotė, kaip jau buvo įpratęs, vadovavo šiam visam pulkui. Žinoma, jis neužmiršo ir pilies saugumo, pavesdamas tai Audangui. 

     Kelionė į Trako miško Alką buvo smagi. Juos pasitiko Vaištautas, atsirėmęs į storą gumbuotą lazdą, Garbus, Suvingis ir dar keletas naujai apsigyvenusių Alke žmonių. Alkas atgijo ir tai pamalonino Gedotei širdį. Jis visa laiką kaip įmanydamas padėjo Alke gyvenantiems žmonėms. Atvykėliai nusilenkė šiai šventai vietai ir Vaištautui, o pastarasis laimingas šypsojosi.

     Dar tos pačios dienos vakare prie šventos ugnies Vaištautas atliko vardo suteikimo apeigą mažajam Margiriui. Aukojimas dievams, jų ir protėvių pagarbinimas, degant šventajai ugniai ir ošiant šimtamečiams šventiems ąžuolams, paliko neišdildomą įspūdį apeigos dalyviams. Net Margiris buvo tylus ir smalsiai sekė visus Vaištauto atliekamus veiksmus. Po apeigų sekė nedidelė puota. Margiris tapo tikru jotvingiu.

     Gedotė sprendė dviejų pilėnų ginčą dėl tarpusavio peštynių, kurie kaltino vienas kitą įžeidimu ir po to sekusiu užpuolimu. Gedotė išklausė abi puses ir liepė abiems įkrėsti rykščių ir pavedė atlikti keletą darbų, kurių niekas nemėgo. Vos tai išsprendus, atėjo Audangas ir pranešė, kad atvyko žygūnas iš Rudaminos pilies nuo Kontgirdo ir prašosi priimamas. Gedotė nedelsdamas liepė jį atvesti.

     Žygūnas, įėjęs nusilenkė ir pranešė:

-          Mūsų vadas Kontgirdas kviečia tave, Gedote, atvykti į Rudaminos pilį artimiausiu laiku.

     Gedotė nedelsdamas atsakė:

-          Perduok vadui Kontgirdui, kad aš atvyksiu poryt.

     O Audangui nurodė:

-          Pasirūpink žygunu ir jo žirgu.

     Rugilė vėl lydėjo vyrą į kelią, tiesa, netolimą, bet vistiek spaudė širdį. O ir Margiris, tarsi jausdamas, kad tėtis išvyksta, pravirko. Gedotė apkabino abu ir paguodė:

-          Nesijaudinkite, aš tik kelioms dienoms pas Kontgirdą, juk ne į karą joju, greitai grįšiu.

     Gedotę, kaip visada, lydėjo artimiausi bendražygiai – Skurdas, Lokys ir dar keletas karių. Žirgai, pasiilgę šuoliavimo, greitai nešė juos Rudaminos pilies link.

     Žygeiviai, prijoję Rudaminos pilį, nustebo. Čia vyko statybos, zujo daug arklių ir žmonių, buvo sambrūzdis, kokio Gedotė su bendražygiais čia dar neregėjo. Juos pasitiko pats Kontgirdas ir nusivedė pas save, į pilį. Vos tik atvykėliai pasisotino, Kontgirdas prabilo apie reikalus:

-          Dabar yra ramus metas, bet tai ilgai nesitęs. Mozūrai ir lenkai, aišku, norės atkeršyti už

pralaimėjimą, be to prižadėjome padėti broliams prūsams, sukilusiems prieš kryžeivių jungą, ir pažadą tęsėsime. Pavasarį, kai tik pradžius žemė, žygiuosime į prūsų kraštą. Bet tai bus kitąmet, o dabar reikia pasirūpinti mūsų pilių saugumu. Kaip matėte, čia pilyje jau dirba daug žmonių, bet seni žmonės sako, kad bus ankstyva žiema ir mes galime nespėti visko atlikti. Todėl prašau, Gedote, atsiūsk kiek gali žmonių, turinčių įrankius ir mokančių jais naudotis, taip pat ir paprastiems darbams, ir arklių reikia rąstams ir akmenims tampyti.

     Čia Gedotė paprieštaravo:

-          Gal mums geriau Giraitės pilies sienas sustiprinti?

-          Ne, Gedote. Giraitės, o ir kaimyninės Verstaminų, Elveriškės ar Prelomciškės pilaitės yra

nedidelės, nestiprios ir nuo kryžeivių jos neapgins. Jos gali padėti tik nuo plėšikų mozūrų antpuolių. Visų pilaičių mes negalime sustiprinti ir išlaikyti, nes trūksta žmonių. Rudaminos pilis yra aukštame piliakalnyje, ją supa ežeras ir pelkės, per pelkę yra įrengtas slaptas takas, ši pilis sunkiai paimama net kryžeiviams, čia rimto pavojaus atveju  mes ir ginsimės, čia pakaks ir nedidelio karių skaičiaus, kad apgintų mūsų žmones, kol mes būsime išvykę padėti prūsams. Bet pilies sienas reikia sustiprinti, nes jau senokai to nebuvo daroma.

     Gedotė susižvalgė su palydovais ir visi suprato, kad Kontgirdas teisus. Pasikalbėję, jie išėjo apžiūrėti pilies tvirtinimo darbų. Seni, jau aptriušę sienos rąstai, buvo keičiami naujais, storesniais ir ilgesniais, be to siena tvirtinama akmenimis ir moliu. Kontgirdas rodė, kur dar reikia paaukšinti ir sustiprinti pylimus aplink piliakalnio aikštelę, pastatinti šlaitus ir pagilinti griovį. Reikėjo ir naujų vartų. Darbo buvo daug, o nuo jo priklausė aplink gyvenančių žmonių saugumas. Gedotė pažadėjo atsiūsti žmonių, medžiagų piliai sustiprinti ir išvyko namo tęsėti pažado.

     Žiema, kaip ir buvo pranašauta, atėjo anksti. Spustelėjo lengvas šaltukas ir žemė pasidengė balta, puria sniego marška. O tai reiškė, kad atėjo metas medžioklei. Paskutinė didelė čia vykusi medžioklė buvo nelaiminga Giraitės pilies gyventojams, bet jotvingiai buvo pripratę prie pavojų ir mirčių. Jie neužmiršo savo buvusio vado Jogilo, bet gyvenimas ėjo tolyn. Šią medžioklę organizavo ir jai vadovavo Gedotė. Atvyko ir Kontgirdas ir Barta su palydomis. Oras medžioklei buvo palankus, visi tikėjosi geros pramogos ir, žinoma, grobio.

     Gedotė, lydimas Kontgirdo, atsidūrė netoli tos vietos, kur kadaise žuvo Jogilas, vieta jam atgaivino prisiminimus ir šiek tiek suspaudė širdį, prisiminus gentainį ir draugą. Bet liūdėti nebuvo kada, nes varovai jau žygiavo triukšmaudami per girią ir netrukus pasirodė pirmieji, mažesni žvėrys. Pirmas pasižymėjo Skurdas, nušovęs strėle gražų šakotaragį elnią. Skurdas buvo neprilygstamas šaulys. O tada prasidėjo. Stirnos, elniai, šernai, net briedžiai krito nuo medžiotojų strėlių, iečių, kirvių ir peilių.

Kontgirdas buvo nudėjęs didžiulį šerną, o Gedotė – elnią, kai abu pamatė tai, apie ką svajojo kiekvienas jotvingių medžiotojas. Per kalvą, tarp medžių, tiesiai į juos bėgo tauras, iškėlęs plačius ragus, pūsdamas garų kamuolius pro virpančias šnerves. Jo žvilgsnis buvo paklaikęs, nes jį ginė skalikai. Abu medžiokliai susižvalgė, susirodė rankomis ir greitai vienas kitą suprato. Tarp tankių medžių ir stataus šlaito buvo neplatus atviras tarpas, tauras neturėjo pasirinkimo ir turėjo bėgti būtent čia. Abu jotvingiai ant žirgų atsistojo abipus tako, pasislėpę už medžių ir krūmų, dar nematomi taurui, ir pasiruošė medžioklines ietis. Tauras, keldamas sniego ir pernykščių lapų tumulus, greitai artėjo. Jis jau buvo čia. Medžiotojai sutartinai metė ietis į bėgantį didžiulį žvėrį ir išsitraukė kirvius, bet to neprireikė. Tauras suklupo, dar pačiuožė nukritęs sniegu ir nurimo. Abu bendražygiai, o jau ir draugai, nulipo nuo žirgų, sumušė rankomis ir nuskubėjo apžiūrėti laimikio. Gedotė papūtė ragą ir netrukus pradėjo rinktis kiti medžiotojai, sveikindami nugalėtojus su puikiu laimikiu.

     Gedotei tai buvo antras sumedžiotas tauras gyvenime ir šį kartą niekas netrukdė tuo džiaugtis.

     Žiemą jotvingiai, bent jau Kontgirdo vadovaujamos kilties, pasitiko su viltimi apie ateitį, aruodai buvo pilni grūdų, medžiotojai pasirūpino mėsa, moterys pririnko pakankamai uogų, grybų ir įvairių žolelių bei šaknų, tad badauti tikrai neteks. O kai yra pakankamai maisto, moterys pagimdys daugiau vaikų.

     Gedotė savo kambaryje laikė pasisodinęs ant kelių Margirį ir su juo žaidė. Rugilę išsivedė Eigailė aptarti kažkokių moteriškų reikalų, sakė, kad neilgam, bet kas tas moteris supaisys. Gedotė mėgo būti su mažyliu, todėl visai dėl to nepyko. Į duris kažkas nedrąsiai pabeldė, Margiris sukluso, o Gedotė šūktelėjo:

-          Užeikite, atidaryta.

     Durys prasivėrė ir vidun įėjo Lokys. Jis sustojo ir keistai mindžikavo prie durų. Gedotė buvo pripratęs, kad Lokys nekalbus, bet šiandien jis buvo dar tylesnis, net nepasisveikino. Ir tik Gedotei pasisveikinus, Lokys irgi atsakė. Margiris tiesė rankutes Lokio pusėn, jis labai mėgo pešioti Lokiui plaukus, o šis kantriai kentėdavo. Bet šiandien Lokys nepriėjo pakalbinti Margirio, o ir toliau stovėjo prie durų. Gedotė tik dabar pastebėjo, kad Lokys kažkaip keistai sumišęs ir gniaužo rankose savo kailinę kepurę, lyg nežinodamas, kur dėti rankas. Gedotė atidžiau į jį pasižiūrėjo ir paragino:

-          Nagi, Loky, prieik arčiau, štai Margiris nori su tavimi pasisveikinti.

     Lokys šiek tiek atkuto ir keistu užlūžusiu balsu prabilo:

-          Aš…, mes…, atėjau… mes…, ir nutilo,  o veidas nusidažė raudoniu.

Gedotė vėl jį paragino:

-          Loky, kas tau, nagi, kalbėk.

     Lokys, susikaupęs vos išlemeno:

-          Aš… ir… Jostautė… mes… Aš… noriu ją vesti, - galų gale išpyškino ir lengviau atsiduso,

nes sunkiausia misijos dalis buvo atlikta, o dabar bus kaip bus, dar paklausė – ar leisi, Gedote?  

Tu jos brolis ir mano vadas.

     Lokys viltingai žiūrėjo į Gedotę, o šis pasodino sūnelį į lovelę, priėjo prie Lokio ir jį stipriai apkabino per pečius.

-          Žinoma leisiu, Loky, geresnio vyro Jostautei aš nė nebuvau sutikęs.

     Kai taip sėkmingai viskas buvo išspręsta, Lokys atsipalaidavo ir nuėjo prie Margirio atiduoti jam savo duoklės, netrukus jie abu žaisdami jau kvatojo.

     O tuo tarpu ir Rugilė grįžo, o ir ne viena, su ja atėjo Jostautė. Jos abi išliko draugėmis.

     Gedotė pasitiko jas abi, apkabino pirma seserį, paskui žmoną ir, žiūrėdamas jai į akis, linksmai sušuko:

-          Atrodo, Rugile, mums greitai vėl teks keliauti į Trako miško Alką, pas Vaištautą, be jo mes

neišsiversime.

     Ir iškalbingai nužvelgė Jostautę, paskui Lokį, ir vėl jaunesniąją sesutę, kuri jau tapo nuostabia nuotaka.