Jotvingis (12-oji dalis)

                                         Jotvingis (12-oji dalis)

    Kilties vyresnieji išrinko Gedotę savo vadu be didesnių ginčų. Buvo labai sunkus metas, reikėjo skubių sprendimų, o Gedote visi pasitikėjo.

    Tapęs kilties vadu, Gedotė su šeima turėjo persikraustyti į Rudaminos pilį. Ši buvo kilties žemių centras ir galingiausia iš visų  pilių. Gedotė suprato, kad Giraitės pilaitė pasmerkta, bet tuo tarpu dar paliko joje senuosius gyventojus ir nedidelį karių būrį, o vadu paskyrė jauną, bet jau pasižymėjusį karį Derską. Eigailė su vaikais pasiliko namuose. Pilėnai norėjo matyti savo vadu Audangą, bet šis buvo reikalingas Gedotei. Audangas buvo išmintingas patarėjas, jis mokėjo priešų kalbą, žinojo visus slaptus takus ir buvo patikimas karys bei draugas.

    Kartu su Gedote į Rudaminą persikėlė Skurdas, kuris vis dar buvo vienišas, ir Lokys su Jostaute. Jostautė laukėsi ir Lokys jai buvo nepaprastai dėmesingas. Jie abu tiesiog švytėjo.

    Naujuose namuose Rugilė sūpavo ant rankų Margirį, kuris šiandien buvo neramus, o Gedotė, sėdėdamas šalia apkabino viena ranka savo žmoną, o kita glostė sūnui galvelę. Margiris, lepinamas tokio abiejų tėvų dėmesio, užsnūdo, bet Rugilė jo iš rankų nepaleido. Gedotė atsistojo, priėjo prie lango ir tarė Rugilei:

-  Rytoj auštant aš josiu į Trako miško Alką, pas Vaištautą. Aš kai ką sugalvojau ir man reikia jo išmintingo patarimo, o ir pritarimo. Sušaukiau už kelių dienų didelį pasitarimą čia, Rudaminos pilyje, o iki to laiko man būtina pasikalbėti su Vaištautu.

    Rugilė paguldė Margirį į lovelę, atsiduso:

-  Vėl išvyksti. Tik sugrįžk kuo greičiau. Ir paimk karių palydą, vienas nejok.

    Gedotė atsakė:

-   Būtinai paimsiu – ir pajuokavo – mane lydės Lokys, o jis vienas atstoja visa pulką.

    Ankstų rytą Gedotė, lydimas Skurdo, Lokio ir dar keleto karių išjojo pas Vaištautą. Ši trumpa kelionė jiems buvo smagi. Juos visada traukė į Alką, kur prasidėjo jų grįžimas pas savo gentainius.

    Šalia Gedotės žirgo linksmai skuodė ištikimasis Vilkas.

    Alke keliauninkus pasitiko Suvingis. Jis pranešė, kad Vaištautas serga ir negali jų pasitikti, o Garbus jį slaugo. Gedotė apsidairė ir matė pasikeitimus, viskas buvo sutvarkyta, čia atsirado daugiau žmonių. Jis nusišypsojo pagalvojęs, kad prie šios šventos vietos atgimimo ir pats prisidėjo. Bet apmąstymams laiko nebuvo.

    Vaištautas svečius pasitiko pusiau sėdėdamas lovoje. Jis buvo nusilpęs ir sublogęs, bet jo akys buvo guvios ir dvelkė išmintimi. Pasilabinęs jis prakalbo:

-   Mano senos pavargusios akys iškart atsigauna, kai tik pamato jus, mano mokiniai. Atleiskit, kad negaliu deramai jūsų sutikti, senatvė lenkia mane prie žemės, bet aš labai laimingas, matydamas jus čia.

    Kai  apsikeitė naujienomis, Gedotė paprašė visų išeiti ir pasiliko vienas su Vaištautu ir Garbum. Jie kalbėjosi visa pusdienį. Išėjęs Gedotė buvo nekalbus, susimąstęs. Visą kelią atgal jis taip ir neprakalbo, o draugai, matydami jį susirūpinusį, jo netrikdė.

    Į didžiąją pilies menę rinkosi kilties ir aplinkinių žemių vyresnieji. Jiems susėdus prie skobnių, Gedotė apžvelgė menę ir jam suskaudo širdį, pamačius, kiek daug trūksta pažįstamų veidų po nesėkmingo žygio prūsams pagelbėti. Juos pakeitė kiti, jaunesni, veidai. Gerai, kad artimiausi bendražygiai – Skurdas, Audangas, Lokys, Barta, Stabis sveiki. Gedotė atsistojo, visi nutilo ir šis prakalbo:

-  Sveikinu visus, atvykusius į Rudaminos pilį. Kaip žinote, prūsai nugalėti, o mes jiems nesugebėjome padėti. Kryžininkai pasielgė negarbingai, tegul dievai juos teisia už tokį šlykštų poelgį. Tokiems žmonėms šioje žemėje neturi būti vietos, bet dabar mes turime galvoti apie save. Kryžininkų dabar niekas nestabdo ir jie su visa jėga užgrius Jotvą. Mozūrai taip pat naudosis proga mus užpulti. Skomanto pasiuntinys ką tik atvykęs pranešė, kad kryžininkų ordos jau žygiuoja mūsų žemių link. Veikti turime nedelsiant. Aš jau dabar renku pulkus ir žygiuosiu į pagalbą Skomantui ir kitiems vakarinių ir šiaurinių žemių vadams. Rudaminos apylinkėms užpuolimas kol kas negresia ir negrės, jei mes bendromis jėgomis kryžininkus sustabdysime anksčiau, nei jie  atsibels iki čia. Kas prisidės prie manęs?

    Pirmas atsistojo Barta, jis buvo lakoniškas:

-   Aš prisidėsiu pats ir pasistengsiu surinkti kuo daugiau karių iš Prelomčiškės apylinkių. Tu, Gedote, būsi mūsų bendras vadas ir vesi mus į kovą.

    Po Bartos stojosi ir kalbėjo kiti vadai. Nepritariančiųjų žygiui neatsirado. Šiek tiek aprimus aistroms, Gedotė vėl prabilo:

-   Artimiausiomis dienomis aš pasiūsiu savo brolį Skurdą į Lietuvą, pas didijį kunigaikštį Traidenį su prašymu mums pagelbėti. Lietuviai mums jau padėjo kovoje su mozūrais ir lenkais, tikiuosi, kad jie ir šįkart neatsisakys. Bet į šį žygį turėsime eiti vieni, pagalba taip greit neateis. O dabar reikia aptarti žygio detales.

    Pasitarimas užsitęsė iki vakaro, o paskui visi buvo pakviesti į puotą, kuri truko iki paryčių.

    Gedotė grįžo į savo būstą ryte, tik kai pasirūpino visais svečiais. Rugilė jau buvo atsibudusi, o Margiris dar miegojo. Pasidžiaugęs sūneliu, Gedotė suėmė Rugilės rankas į savąsias ir švelniai tare:

-   Prisimeni, mieloji, aš buvau tau pažadėjęs, kad galėsi aplankyti gimtąją Lietuvą ir paieškoti ten giminių. Tai gali padaryti dabar. Aš siunčiu Skurdą pas lietuvius prašyti pagalbos ir tu jam padėsi, o kartu aplankysi gimtinę.

    Rugilė kiek suglumo, bet apsidžiaugė, ją labai traukė gimtinė. Ji tik paklausė:

-   Mes vyksime kartu?

-  Atleisk, Rugile, aš negaliu vykti kartu. Aš vesiu karius į karą prieš kryžininkus. Šie jau žygiuoja į Jotvą. Bet tu vyk kartu su Margiriu. Jis jau pakankamai paaugęs, kad galėtų leistis į tokią ilgą kelionę. Gaila, kad Jostautė negali vykti kartu, ji tau padėtų. Bet pasirink kokią kitą merginą sau į pagalbą.

    Rugilė ir džiaugėsi ir liūdėjo kartu. Ji prisiglaudė prie Gedotės ir tyliai paprašė:

-   Tik tu nežūk tame prakeiktame kare, būtinai tai pažadėk.

-   Pažadu, Rugile, aš grįšiu, ir tu pažadėk, kad grįši.

    Rugilė nespėjo atsakyti, nes prabudo Margiris ir pareikalavo dėmesio. Jis atsistojo ir ištiesė rankas, prašydamasis ant rankų, o kai pamatė abu tėvus, skubančius prie jo, nusijuokė ir jo tyras skaidrus juokas užpildė visą kambarį.

    Įdienojus svečiai išsiskirstė, jie išjojo į savas pilis, kad pasiruošti žygiui.

    Visą dieną Gedotė buvo užsiėmęs karo reikalais, o vakare pasikvietė Audangą, Skurdą, Lokį, Mantautą ir su jais kartu vakarieniavo. Apmalšinęs alkį, Gedotė kreipėsi į draugus:

-   Į Lietuvą išvyksite nedelsiant. Vykite tiesiai pas Traidenį ir prašykite, kad pavasarį atsiūstų mums pagalbą. Jei lietuviai atvyks, kartu josime į kryžininkų užimtas prūsų žemes ir gerai juos pamokysime. Tu, broli, vadovausi šiai kelionei. Duosiu tau penkiasdešimt karių, manau, kad tiek užteks atsiginti nuo plėšikų ir žvėrių, vykstate ne pas priešus. Tu, Audangai, vyksi kartu. Tu su keliais vyrais dar iki žiemos privalėsi grįžti atgal ir praneši visas naujienas. Kartu su jumis vyks Rugilė su Margiriu, todėl prisakau juos saugoti kaip tik išgalėsite.

    Čia Lokys sušuko:

-   Gyvastį už juos atiduosiu, bet išsaugosiu sveikus.

    Visi vyrai murmėdami ir linkčiodami galvomis, pritarė.

    Gedotė tęsė:

-   Broli, tu po susitikimo su Traideniu, palydėsi Rugilę ir Margirį į Strėvos pilį, paprašyk lietuvių pagalbos, gal jai pavyks rasti savo namus ir gimines. Iki žiemos grįžti nespėsite, per šaltį su vaiku keliauti negalima, todėl pasilikite ten iki pavasario. O pavasarį lauksiu jūsų visų grįžtant.

    Skurdas pridėjo ranką prie širdies ir pasakė:

-   Viską padarysiu kaip liepi, Gedote.

    Gedotė linktelėjo galvą ir pakėlė akis į Lokį:

-  O tu Loky, į Lietuvą nevyksi. Mes kartu žygiuosime į karą, o kol susiruošime, galėsi praleisti daugiau laiko su Jostaute. Jai dabar reikia tavo paramos ir dėmesio.

    Buvo jau vėlus metas ir Gedotė leido vyrams skirstytis. Jis su kiekvienu atsisveikino, o kai visi jau buvo beišeiną, kreipėsi į Skurdą:

-   Tave, broli, dar prašau pasilikti, mudviem reikia dar kai ką aptarti.

    Abu broliai šnekėjosi visa naktį. Tik aušrai nurausvinus rytuose dangų, Gedotė išlydėjo Skurdą pro duris. Atsisveikindamas ištarė:

-   Saugok mano žmoną ir vaiką, broli, žinai, kokie jie man brangūs.

-   Saugosiu, broli, pasitikėk manimi, - atsakė Skurdas – ir išėjo ruoštis ilgai kelionei.

    Atėjo paskutinis vakaras, kai Gedotė ir Rugilė buvo kartu. Ryte Rugilė iškeliaus į gimtinę, kartu išsiveždama ir Margirį. Pirmą kartą po vestuvių bus taip, kad ne Gedotė, o Rugilė iškeliaus. Ilgai prakalbėję, jie atsigulė miegoti, tarp savęs pasiguldę Margirį.

    Ryte pilies kieme išsirikiavo kariai, viskas buvo paruošta kelionei, visi laukė Rugilės ir Margirio.

Gedotė nešė Margirį ant rankų, mažylis markstėsi nuo ryto saulės, bet buvo žvalus. Iš visų išvykstančių jis dėl kelionės pergyveno mažiausiai. Šalia žengė Rugilė. Jai pasirodžius, vyrai pasitempė, taip atsitikdavo kiekvieną kartą. Ji buvo įspūdinga moteris.

    Gedotė paskutinį kartą pabučiavo sūnų, apkabino žmoną, padėjo jai įlipti į balną, padavė Margirį, davė ženklą ir visa vora pajudėjo pro pilies vartus. Priekyje visų jojo Skurdas ir Audangas, jie rodys kelią.

    Skaudama širdimi Gedotė išlydėjo sau artimiausius žmones. Ar dar kada juos pamatysiu – galvojo Gedotė – gal nereikėjo jų išsiūsti į tolimą ir pavojingą kelionę? Bet dvejonėms laiko nebuvo, reikėjo baigti organizuoti žygį į karą.

    Dar po savaitės Rudaminos pilies kieme ir prieigose vėl šurmuliavo daug žmonių ir žirgų. Pilis vėl išlydėjo savo gyventojus ir svečius į žygį. Daug kam šis žygis bus paskutinis, bet tuo tarpu vyrai buvo nusiteikę ramiai ir ryžtingai. Jie pasitikėjo savo vadais ir tikėjo žygio sėkme.

    Gedotė davė paskutinius nurodymus liekančiam vadovauti piliai Varpodai ir šoko į balną. Visi kiti jau buvo pasiruošę ir tik laukė ženklo. Ir Gedotė jį davė. Sugaudė ragai, pasigirdo vadų šūksniai, sutrypė kanopos ir vyrai pajudėjo, kas į pergalę ir šlovę, o kas į mirtį. Pilėnai ilgai jiems mojo, kol paskutiniai raiteliai dingo už ežero vingio.

    Gedotė jojo kolonos priekyje, o šalia jojo Barta ir Mantautas, kuris gerai žinojo kelius. Kiek atsilikęs jojo Lokys ant didžiulio juodo ristūno. Paprastam žirgui tai būtų nepakeliama našta. Tiesa, gerokai priekyje šmirinėjo žvalgai, kurie vis pranešdavo, kad kelias laisvas. Stabis ir Draika su savo vyrais turėjo prisijungti vėliau.

    Trečią žygio dieną vienas iš žvalgų atlydėjo Skomanto pasiuntinį. Šis pranešė, kad didelė kryžininkų kariuomenė įžengė į jotvingių žemes ir apsiautė Šiurpilio pilį. Pakeliui jie nusiaubė viską savo kelyje, sunaikindami keletą mažesnių pilių. Jotvingiai buvo tam pasiruošę, todėl dauguma tų pilių gyventojų spėjo pasitraukti į krašto gilumą. Tiek daug kryžininkų dar nebuvo užpuolę Jotvos.

    Mantautas patarė Gedotei įrengti stovyklą didelio ežero krante, kurį supo aukštos kalvos, bet tarp jų buvo patogi griova, kurios pakraščiu tekėjo upelis. Čia buvo patogu nusileisti su arkliais ir nesunku ginti neplatų praėjimą nuo galimų užpuolikų. Čia arkliams buvo pakankamai žolės ir vandens. Žmonės ir arkliai pailsės ir atgaus jėgas, o vadams reikėjo pasitarti dėl mūšio vietos ir eigos. Šiurpilis, o ir priešas buvo jau visai šalia.

    Vakarop prie Gedotės ir Bartos prisijungė Stabis ir Draika, atsivedę kokius du tūkstančius vyrų. Viso dabar jotvingių kariuomenę sudarė apie penkis tūkstančius karių, neskaitant Skomanto vyrų, esančių Šiurpilyje.

    Palapinėje susirinko apie penkiolika vyrų. Gedotė vadovavo pasitarimui. Jis pirmiausia suteikė žodį ką tik atjojusiam Skomanto pasiuntiniui Samborui. Šis nubraižė anglimi ant stalo pilies ir apylinkių planą ir paaiškino padėtį:

-   Šiurpilio pilį supa ežerai, prie pilies galima prieiti tik iš dviejų pusių, abi šias vietas užėmė kryžininkai. Jų daug, daugiau nei mūsų. Skomantas žvalgus išsiuntė iš pilies dar prieš apsiaustį, tai dabar gerai žinome kiek, kur ir kaip išsidėstę priešai. Jiems vadovauja pats ordino magistras. Pagrindinės kryžininkų pajėgos yra plačiausime priėjime, čia jie pasistatė akmenų svaidykles. Kitame, siaurame priėjime kryžininkų yra gerokai mažiau, ten jie silpnesni. Vadavietę kryžininkai įsirengė mūsų alkakalnyje, šventvietėje, ją išniekindami. Mes negalėjome jos apginti. Iš čia magistras vadovauja pilies puolimui. Tai aukšta kalva, esanti priešais pilį, nuo jos gerai matosi visas kovos laukas. Už kalvos, slėnyje yra rezervinis, didelis kryžininkų būrys, jo iš pilies nesimato.

    Samboras nutilo, atsigėrė vandens ir tęsė:

- Kryžininkai nežino vieno svarbaus dalyko ir tikiuosi, kad nesužinos. Prie pilies yra ir trečias priėjimas. Tarp dviejų ežerų yra gili, nepereinama pelkė, bet ją galima pereiti vieno ežero pakraščiu, bet tą vietą reikia gerai žinoti. Aš šį praėjimą  žinau. Tai galima išnaudoti. Daug vyrų ten nepraeis, nes dugnas silpnas, bet gal koks šimtas galėtų. Aš baigiau.

    Vyrai įdėmiai išklausė Samboro kalbą ir susimąstė. Gedotė, kaip vyriausiasis vadas, pirmas prabilo:

-   Reiškia gali pakliūti į pilį ir perduoti Skomantui žinią?

    Samboras atsakė lakoniškai:

-   Taip.  

    Gedotė apžvelgė visus ir paklausė:

-   Na, kas kokių minčių turi?

    Stabis atsistojo ir pasiūlė:

-   Kryžininkai išsiskaidę, smokime jų pagrindinėms pajėgoms ir viskas bus baigta.

    Barta jam paprieštaravo:

-  Jei nepavyks pirmu smūgiu jų sutriuškinti, pakliūsime į bėdą, nes sulauksime smūgio į nugarą iš kito būrio.

    Žodžio paprašė Mantautas. Seno karo vilko akys žėrėjo, veidą nutvieskė gudri šypsena, jis kažką buvo sugalvojęs. Gavęs žodį jis prabilo:

-  Stabis gerai sako, kad reikia smogti jų pagrindinėms pajėgoms, bet prieš tai reikia apsisaugoti nuo galimo puolimo iš nugaros. Tam reikia sugalvoti gudrybę.

    Visi sukluso, laukdami tolesnės kalbos. Mantautas tęsė:

-   Mūsų kariuomenė stipri, mes turime daug karių, todėl galime pasidalinti. Reikia pasirūpinti, kad atskiri kryžininkų būriai negalėtų padėti vieni kitiems. Štai ką siūlau. Vienu metu reikia užpulti visus tris kryžininkų būrius. Didžiausią kariuomenės dalį panaudosime puolant pagrindines priešo pajėgas, esančias priešais pilį, mažesnis būrys puls kitą priešų dalį, o kad būtų lengviau, jiems iš užnugario padės tas šimtas karių, kuriuos Samboras perves per pelkę. Tuo pačiu metu reikia užpulti ir vadavietę su rezerviniu būriu, kad jie negalėtų padėti pagrindinėms pajėgoms. Kai užvirs pagrindinis mūšis, Skomanto kariai išeis iš pilies ir  padės ten, kur labiausiai reikės. Toks mano siūlomas planas.

    Gedotė nusišypsojo, planas jam aiškiai patiko. Jis pratarė:

-   Planas geras, aš pritariu, o kaip jūs?

    Niekas neprieštaravo, tada Gedotė tęsė:

-   Pirmiausia atrinksime šimtą rinktinių vyrų, Samborai, tu juos nuvesi per pelkę, jiems ir vadovausi kartu su Lokiu.

    Lokys atsistojo, remdamasis savo didžiule kuoka, ir Samboras pritariamai palinksėjo gavą.

    Gedotė tęsė:

-   Jūs neturite pasirodyti iki tol, kol užpulti kryžininkai nestos į kovą su mūsų kariais. Mažesnį priešų būrį puls Draika su tūkstančiu karių. Manau, tiek turėtų pakakti. Ir dar perduosite mūsų planą Skomantui, jį irgi įspėkite, kad paliktų pilį tik tada, kai bus įsitikinęs, kad kryžininkai į ją neįsiveržs.

Ar sutinki, Draika?

    Draika sodriu balsu išdudeno:

-   Sutinku. Pažadu, kad gyvų kryžininkų ten neliks.

    Gedotė dėstė toliau:

-   Pagrindinės mūsų pajėgos puls didžiausią priešų būrį priešais pilį. Šioms pajėgoms vadovaus Stabis ir Barta – šie linktelėjo – čia bus sunku.

    Stabis pakilo ir tarė:

-   Mano kariai nusiteikę ryžtingai ir mes susitvarkysime.

    Barta pritarė Stabiui.

    Gedotė kalbėjo toliau:

-  Penkis šimtus vyrų paliksime rezerve, jei kur reikalai pakryptų ne taip, kaip planuojame. Šiam būriui parinksime vietą taip, kad būtų vienodai patogu skubėti į pagalbą kitiems būriams. Jam vadovaus Mantautas.

    Mantautas atsistojo ir paprieštaravo:

-   Tu pats turėtum vadovauti šiam būriui.

    Bet Gedotė papurtė galvą:

-  Aš vadovausiu būriui, kuris užpuls kryžininkų rezervą ir vadavietę. Jei mums pavyks nukauti jų vadus, kryžininkai neteks kovinės dvasios ir mums bus lengviau.

    Barta prakalbo:

-   Tai labai pavojinga, o tu esi mūsų vadas.

    Gedotė atsakė jam:

-   Mes kare ir pavojus gresia visiems. Aš juos pažįstu, žinau, kaip jie elgiasi, kaip jie kaunasi, o jie to nežino. Viskas bus gerai.

    Vadai nutarė per rytdieną nužygiuoti arčiau savo vietų, o pulti poryt auštant. Suderinę laiką ir signalus, visi išsiskirstė pailsėti.

    Per pelkę brido vyrai. Jie buvo susijungę poromis, įsikibę į vieną kartį po du, kad galėtų vienas kitam padėti. Priekyje ėjo Samboras poroje su Lokiu. Kiti brido poromis, atsilikę vienodais atstumais. Jie sėkmingai pasiekė pelkės kraštą, bet į krantą eiti nedrįso, kad nepamatytų kryžininkai, kurie buvo išsidėstę netoliese. Tik Samboras, prisidengęs pelke, nuskubėjo link pilies pranešti Skomantui apie pagalbą. Po kiek laiko jis grįžo. Vakarėjo, bet dar buvo galima įžiūrėti pilies kontūrus, o toliau matėsi kryžininkų laužų šviesa. Nieko kito neliko, tik laukti ryto.

    Gedotė sekė paskui vieną iš Skomanto žvalgų, kuris rodė jo būriui kelią link alkakalnio, kur buvo įkurta kryžininkų vadavietė. Gedotė žinojo, kad kiti būriai jau užėmė savo pozicijas, dabar jam reikėjo priimti teisingą sprendimą. Nuo pilies pusės sklido kovos garsai, kryžininkai puolė pilėnus. Už alkakalnio buvo kita kalva, žvalgas žinojo, kad ji neužimta, ir atvedė čia Gedotės būrį. Prisidengdami kalva, jotvingiai įsitaisė nakčiai visai netoli kryžininkų. Šie nebuvo įpratę, kad jotvingiai ar prūsai surinktų tokią didelę kariuomenę.

    Sutemo ir nutilo kovos garsai prie pilies, abiems pusėms reikėjo poilsio.

    Vos prašvitus prie pagrindinių kryžininkų pajėgų priartėjo karingai nusiteikusių jotvingių karių armija. Kryžininkai prietemoje dar negalėjo matyti, kiek yra jotvingių, bet sunerimo. Po stovyklą zujo žmonės, vadai išlojo trumpas komandas. Stabis su Barta matė, kad iš kryžininkų stovyklos išjojo keli raiteliai į skirtingas puses, abu susižvalgė ir nusišypsojo. Jie suprato, kad kryžininkai ieško pagalbos ir žinojo, kad jos nesulauks.

    Bartos ir Stabio vadovaujami jotvingiai darnia greta pirmieji puolė kryžininkus. Šie spėjo išsirikiuoti ir sutiko jotvingius. Jotvingiai nesustabdoma srove įsirėžė į kryžininkų gretą ir ją pralaužė. Užvirė kova vyras prieš vyrą. Kryžininkų būrio vadas vis dairėsi tai į pietus, tai į šiaurę, bet iš ten niekas nesirodė.

    Samboro ir Lokio vedami kariai visa naktį prastovėjo šaltoje šlapioje pelkėje ir labai nudžiugo, kai gavo komandą pulti. Jie tyliai išbrido iš purvo, šiek tiek apsivalė ir pasimankštino sustingusius kūnus o tada prisėlino prie kryžininkų iš nugaros. Šie nepastebėjo mažos jotvingių karių grupelės, nes juos visa jėga užgriuvo Draika su tūkstantine karių. Keli raiteliai bandė prasmukti link pagrindinio kryžininkų būrio, bet čia pat buvo išgaudyti Samboro vyrų. Šimtas rinktinių jotvingių karių puolė kryžininkus be gailesčio, kol kryžininkai susigaudė, kas vyksta, keli šimtai jų jau buvo negyvi. Ten, kur praėjo Lokys ir Samboras, liko plati brydė ir daug kryžininkų lavonų. Šiam būriui vadovavo aukštas, plačių pečių vyras ant širmo žirgo, apsigaubęs plačiu apsiaustu, išpieštu kryžium, jis šaukė komandas, o jį supę kariai lakstė po mūšio lauką jas perduodami kitiems. Kryžininkai persirikiavo ir mūšis užvirė iš naujo, bet netikėtas puolimas iš užnugario padarė jiems daug žalos. Dar jie išgirdo, kad pagrindinės jų pajėgos irgi kaunasi ir suprato, kad iš ten pagalbos nebus.

    Vyriausiasis kryžininkų vadas sėdėjo krėsle, pastatytame alkakalnio viršūnėje ir stebėjo mūšio eigą prie pilies, jo veide buvo įsirėžęs rūpestis, nes kryžininkai kovėsi ne su pilėnais, o su juos užpuolusiais kariais. Šalia stovėjo stalelis, nukrautas vaišėmis, o vadas, tai buvo magistras, gurkšnojo vyną iš auksinės taurės. Jam už nugaros stovėjo prabangi palapinė.  Jis dar nežinojo, kad kitas jų būrys taip pat užpultas, tik pyko, kad žvalgai iš ten vėluoja. Jis įvertino jotvingių pajėgumą ir suprato, kad kryžininkai be vargo apsigins, bet dėl viso ko įsakė visiems pasiruošti mūšiui.

    Gedotės būrys vis dar slėpėsi už gretimos kalvos, jie buvo pasiruošę ir laukė.

    Lokys su Samboru vis artėjo prie augaloto kryžininkų vado, jie matė, kad iš kitos pusės to paties tikslo siekia ir Barta, apsuptas ištikimiausių karių. Kryžininkų vadas gi suvokė, kad jo padėtis beviltiška, bet narsiai kovėsi, nuo jo kalavijo krito jau ne vienas jotvingis. Lokys, matydamas, kaip žūsta jo bendražygiai, keliais galingais mostais prasiskynė sau kelią, prišoko prie kryžininkų vado ir iš visų jėgų tvojo jam savo baisinga kuoka. Pasigirdo dūžtančio metalo, lūžtančių kaulų garsas ir kryžininkas trenkėsi į žemę visu svoriu. Jis buvo nebegyvas. Lokys pakėlė jį virš galvos, suriaumojo ir bloškė į kryžininkų tirštymę. Šie, netekę vado, neteko ir pasitikėjimo, jų gretos susvyravo ir prasidėjo skerdynės.

    Magistrui visgi žvalgas pranešė apie padėtį ir šis paniuro. Jis suprato, kad pilėnai gali palikti pilį ir smogti į užnugarį, todėl nieko nelaukęs įsakė rezerviniam būriui eiti į pagalbą pagrindinėms pajėgoms. Jis galvojo, kad jotvingiai smūgio į nugarą neatlaikys, bet šis smūgis neįvyko. Vos būrys pajudėjo link pilies, kai jį iš šonų puolė jotvingiai. Netikėtai užpulti, kryžininkai nespėjo persirikiuoti, jų laukė mirtis.

    Magistras suprato, kad reikalai prasti ir liepė atvesti žirgą, reikėjo jungtis prie pagrindinių pajėgų, nes likti čia tapo pavojinga. Bet jis pavėlavo. Kalvos šlaituose jau virė kova ir jo sargybiniai krito vienas po kito. Netrukus į kalvos viršūnę įžengė jotvingių vadas. Magistras puolė jį kalaviju, bet greitai buvo nuginkluotas. Jotvingis nusiėmė šalmą ir perbraukė ranka susitaršiusius vešlius plaukus. Kryžininkas kažką sušuko, o jotvingis linktelėjo draugams ir šie nuėmė šalmą nuo magistro galvos. Šis vėl sušuko:

-   Svenas, ar mane akys apgauna?

    Gedotė, tai buvo jis, atsiduso:

-   Neapgauna tavęs akys, Ulrichai, tik aš ne Svenas. Mano vardas Gedotė. O tu matau iš žmogžudžio tapai magistru?

    Magistras nerimo:

-   Kaip tu gali taip kelti kalaviją prieš savus, tu išdavikas!

    Bet Gedotė išliko ramus:

-   Aš ne išdavikas, aš grįžau namo. Tokie, kaip tu, atėmė iš manęs ir kitų šeimą, vaikystę, pagrobėte ir padarėte vergais. Aš vos netapau savo tautos išdaviku, pats to nežinodamas.

    Kryžininkas nebesivaldė ir rėkė, taškydamasis seilėmis:

- Mes tave ir tavo draugus ištraukėme iš tamsos, netikėjimo, apkrikštijome ir jūs galėjote tapti žmonėmis, o kuo dabar tapai?  Tai tu nužudei mano sūnėną Tiborą.

    Gedotė vėl ramiai atsakė:

- Taip, Ulrichai, mes su draugais jį pribaigėme, nes tavo krikštytas sūnėnas buvo žudikas, sadistas ir prievartautojas.

    Čia magistras neišlaikė, jis staigiai išsitraukė durklą iš slaptavietės ir puolė Gedotę, bet šis ne veltui tiek metų praleido su kryžininkais. Gedotė šoktelėjo į šalį, pasisuko ir kirto kalaviju. Kryžininko galva nulėkė nuo pečių ir nuriedėjo alkakalnio šlaitu žemyn, o kūnas kaip maišas nudribo Gedotei po kojomis.

    Nustebę Gedotės bendražygiai šoko į pagalbą, bet jos nebereikėjo. Gedotė trumpai paaiškino saviškiams, kas čia įvyko ir parodė į pilies pusę. Ten virė įnirtinga kova.

    Gedotė su beveik nenukentėjusiu savo būriu prijojo mūšio vietą. Vienas iš karių iškėlęs aukštai nešė pamautą ant ieties smaigalio magistro galvą. Kryžininkai, tai pamatę, sustugo kaip vilkai gūdžią naktį, jų kovinė dvasia buvo palaužta. O čia iš pietų artėjo prie kryžininkų jotvingiai, pabaigę savo darbą. Juos vedė Draika, Samboras ir Lokys.

    Gedotė, pamatęs Lokį, nusišypsojo. Džiugu, kad draugas gyvas.

    Tuo tarpu atsidarė pilies vartai ir iš ten pasipylė jotvingiai, vedini Skomanto.

    Nedaug kryžininkų sugebėjo pasprukti iš mūšio lauko. Atsirūgo jiems svetimo troškimas.

    Pasibaigus mūšiui apsikabino kaip broliai – Gedotė, Skomantas, Barta, Stabis, Draika,  ir kiti iškilūs jotvingių vyrai. Tokie artimi ir pasitikintys vienas kitu jie dar niekada nebuvo.

    Jotvingių vadai puikiai suprato, kad kryžininkai vėl puls, bet tuo tarpu jie atsigynė ir atsirado tikėjimas, kad viskas gali pasisekti. Pasirūpinę žuvusiaisiais, sutarę dėl žygio kitais metais, vyrai išsiskirstė. Artėjo ruduo, reikėjo nuimti derlių ir pasirūpinti maisto atsargomis žiemai.

    Gedotė vedė savo būrį namo, į Rudaminos pilį. Vyrai buvo pavargę, bet patenkinti, namo jie grįžta, tapę didvyriais. Į priekį pasiūsti žygūnai jau pranešė namiškiams apie pergalę ir apie žuvusius.

   Labiausiai patenkintas skubėjo namo , o ir kitus ragino greičiau judėti, Lokys. Žygūnas iš pilies atnešė jam nepaprastą žinią – Lokys tapo tėvu. Prie jo prijodavo ir prieidavo draugai bei nepažįstami gentainiai ir kiekvienas paplodavo galiūnui per petį. Lokys, nors ir gerokai aptalžytas mūšyje, plačiai ir palaimingai šypsojosi.

    Jostautė pagimdė dukrytę. Jaunieji tėvai vardą buvo išrinkę iš anksto – Viltė jis buvo.

    Ir mama ir dukrytė buvo sveikos, jos laukė grįžtančio tėčio.