Jotvingis (1-a dalis)

                                         Jotvingis (1-oji dalis)

      Kaimas kėlėsi iš miego. Pamažu viską aplinkui užpildė įprasti garsai – giedojo gaidys, amsėjo šunys, mūkė pieno pritvinkusi karvė, dvi jaunos merginos nepiktai, bet garsiai ginčijosi. Matyt buvo seserys ir nesutarė, kuri turi atnešti vandens. Skardėjo virš ežero skrendančių paukščių balsai.

      Prasivėrė trobos durys ir į kiemą išėjo kokių 4-5 metų berniukas papurusiais plaukais ir mėlynomis akimis. Jis patrynė saulės spiginamas ir dar užmiegotas akis, pamatė, kad iš paskos išėjo jo jaunesnis broliukas, palaukė jo ir abu nubėgo prie tvoros nusišlapinti. Tarp įprastų ryto garsų berniukai išgirdo keistą zvimbimą, duslų smūgį ir aiktelėjimą, o atsisukę pamatė lėtai krentančią mamą su strėle krūtinėje, o jai iš jau negyvų rankų slydo žemyn dar nevaikštanti jų  mažoji sesutė.

     Pasigirdo riksmai, žirgų žvengimas, iš trobų bėgo vyrai, nespėję nė gerai apsirengti, bet su ginklais rankose, o nuo miško link jų jau bėgo ir jojo didelis užpuolikų būrys su kryžiais ant apsiaustų. Pasipylė strėlių ir iečių kruša, netrukus užvirė kova vyras prieš vyrą.

     Prasidėjus kovai vyresnysis berniukas griebė broliuką už rankos, nubėgo iki šieno kupetos, kurioje prieš kelias dienas buvo įsirengę slėptuvę, ir joje pasislėpė. Tėvas buvo primokęs, kad bet kokio pavojaus atveju reikia saugiai pasislėpti ir tyliai tūnoti, kol viskas aprims. Berniukai matė, kaip krito jų tėvas, kiti kaimo vyrai, bet tyliai sėdėjo slėptuvėje.

      Netrukus kovos garsai pradėjo rimti, kaimelio vyrų nebeliko, jėgos buvo nelygios. Kaimas buvo užpultas netikėtai, nes kryžininkus atvedė išdavikas Myžtautas, mažo ūgio, kuprotas kvailelis šlakuota oda ir rudais plaukais. Jo akys pastoviai lakstė į šalis, o veidas priminė žiurkės snukį. Jis buvo kilęs iš tolimesnio kaimo, bet šias apylinkes pažinojo gerai. Jis turbūt nesuvokė, ką daro. Pavojaus atveju kaimo gyventojai slėpdavosi netoliese esančioje pilyje, pastatytoje ant piliakalnio ežero pusiasalyje, bet šiandien ja pasinaudoti nesuspėjo.

      Pasibaigus kovai, užpuolikai pradėjo tempti iš trobų viską, ką tik sugebėjo pavilkti, namų ūkio rakandus, drabužius, maistą, grūdus. Taip pat gaudė beišsilakstančius vaikus, jaunesnes moteris ir suvarė juos į būrį kiemo pakraštyje. Kiti suginė į krūvą gyvulius. Tai buvo jų grobis, dėl to jie čia ir atsibeldė. Vyresnes moteris, kaip ir vyrus bei paauglius, išžudė.

      Pastirę iš baimės abu berniukai lindėjo slėptuvėje, kai pamatė iš pelkės atbėgantį jų mylimą šunį, vardu Vilkas, nes buvo į vilką labai panašus. Tikriausiai medžiojo paežerėje. Vienas iš užpuolikų su ietimi rankoje pradėjo vaikytis šunį, o kitas paleido strėlę ir kliudė Vilką. Sužalotas šuo, gailiai inkšdamas, puolė ieškoti prieglobsčio, jautė berniukus, atbėgo pas juos ir taip išdavė jų slėptuvę. Šiurkščios rankos pagriebė abu broliukus ir nunešė juos prie kitų, jau susodintų į vežimus, vaikų.

      Išvilkę viską iš trobų, užpuolikai susirinko pasitarti. Pasitarimas buvo trumpas, nes tai buvo jau ne pirmas jų užpultas kaimas, grobio buvo nemažai ir jie nutarė, kad  laikas grįžti namo.

Prieš iškeliaudami jie padegė visas trobas, kitus statinius, šieno kupetas, net jau beveik subrendusių javų lauko nepaliko.

      Virtinė vežimų, raitelių, gyvulių ir pėsčiųjų patraukė į vakarus, besileidžiančios saulės link. Berniukai sėdėjo veidu į rytus, todėl mate kylančius į viršų juodų dūmų stulpus, daug stulpų.

                     Vaikai tylėjo, buvo taip klaiku, kad jie net negalėjo verkti.