Jotvingis (2-a dalis)

                                                  Jotvingis (2-oji dalis)

      Ežero krantu ilga išsitęsusia vora lėtai judėjo ginkluotų vyrų būrys. Jų buvo daug, gal tūkstantis ar daugiau, visi su šarvais, ginkluoti arbaletais, ietimis, lankais ir kalavijais. Visi buvo apsivilkę apsiaustus, ant kurių buvo nupieštas didelis kryžius. Juos vedė voros priekyje einantis keistas žmogėnas. Jis ėjo pasiramsčiuodamas gumbuota lazda, turėjo kuprą, rudus, jau žilstančius plaukus, buvo nevalyvas ir be perstojo dairėsi į šalis. Niekas jo nemėgo, bet jis žinojo šias vietas, todėl teko jį pakęsti. Visi elgėsi tyliai, arklius buvo palikę kitoje ežero pusėje, jie nenorėjo išsiduoti anksčiau laiko, nes buvo giliai įsiskverbę į priešišką kraštą ir tikslas jau buvo nebetoli.

      Pirmose voros gretose ėjo aukštas, jaunas karys, kurį visi vadino Svenu, iš po jo šalmo kyšojo ilgų, šviesių plaukų sruogos, o pro šalmo išpjovas švietė  melancholiškas mėlynų akių žvilgsnis. Svenas žygiavo šalia Tiboro, kuris buvo šio būrio vadas ir išsiskyrė stambiu stotu. Vadu jis buvo paskirtas pirmą kartą ir ne todėl, kad buvo protingas ar sumanus, o todėl, kad buvo turtingo ir įtakingo tėvo sūnus.  Svenas jo nemėgo, nes Tiboras nuo vaikystės buvo priekabus, mėgo patyčias, turėjo sadistiškų polinkių. Juodu nuo pat vaikystės lenktyniaudavo ir

varžėsi dėl lyderystės, Svenas lenkė Tiborą ir greičiu, ir dvikovose kalavijais, ir taikliau šaudė, o žodiniuose mūšiuose jam nebuvo lygių. Dėl to Tiboras nekentė Sveno dar labiau.

       Prie žygio vado pribėgo žvalgas ir kažką pranešė, Tiboras pakėlė į viršų ranką ir visi sustojo. Po trumpo pasitarimo tyliai buvo duotas nurodymas įsikurti stovyklą nakčiai, nors dar buvo tik pavakarys. Dar po kurio laiko vadas atrinko keletą karių ir pasiuntė juos į žvalgybą. Svenas taip pat buvo atrinktas ir dabar kartu su kitais patraukė į pietų pusę, kur, pasak vedlio, buvo įsikurusi didelė pagonių, save vadinančių jotvingiais, gyvenvietė.

       Diena jau ėjo į pabaigą, kai Svenas kitapus neplataus užutekio, ežero krante pamatė didelę gyvenvietę, jos gyventojai dar nejautė pavojaus, nes ežere maudėsi pulkas vaikų ir jaunuolių. Vaikai netrukus buvo nusiūsti namo, o jaunimas užtraukė dainą. Merginos pradėdavo, o vaikinai pritardavo, dainos nuplaukė, nuvilnijo per platų ežerą ir gęso kartu su paskutiniais saulės spinduliais.

        Supratęs, kad daugiau nieko nesužinos, Svenas patraukė atgal į laikiną stovyklą, jį slėgė niūrios mintys. ”Kodėl mes juos turime pulti, žudyti, grobti jų turtą, žemę, juk jie mūsų nepuola. O mes čia atėjome į svetimą kraštą žudyti ir plėšti ir dar prisidengiame dievo vardu. Kažkas čia negerai” Tokios ir panašios mintys kankino Sveną, kai jis grįžo į stovyklą, Savo mintimis su niekuo jis nesidalino.

        Puolimas prasidėjo auštant, tyliai, be šūkių, pasidaliję į grupes, gyvenvietę užpuolė iš trijų pusių. Vos įsiveržus į kaimą, visi suprato, kad kažkas ne taip, jų niekas nepasitiko, buvo tylu.

Kaimas buvo tuščias, jame nebuvo nei žmonių, nei gyvulių. Žvalgai greitai rado pėdsakus, kur patraukė visi gyventojai ir kariai metėsi iš paskos. Po trumpo bėgimo jiems atsivėrė vaizdas, kurio jie nenorėjo matyti – ežero pusiasalyje buvo įrengtas aukštas status piliakalnis, o ant jo pastatyta medinė, gerai įtvirtinta pilis. Piliakalnio šlaitu kopė paskutiniai kaimo gyventojai.

Kryžininkai negalėjo jų vytis, nes juos skyrė plati pelkė, o kelio per ją nesimatė. Jotvingiai buvo įsirengę kūlgrindą ir net išdavikas Myžtautas apie ją nežinojo. Jotvingiai pergudravo kryžininkus, bet į atvirą kovą su turimomis pajėgomis stoti negalėjo, todėl teko paaukoti kaimą.

         Suprato Tiboras, kad jo vadovaujamas žygis žlugo, turimomis pajėgomis tokios tvirtos pilies nepaimsi, grobio ir belaisvių nėra, be to patiems kyla pavojus, nes piliakalnyje jau degė laužas, aukštai kilo juodi dūmai, įspėdami aplinkinius gyventojus. Netrukus panašūs dūmų stulpai pakilo rytuose, vakaruose, šiaurėje ir Tiboras suprato, kad reikia skubiai trauktis. Rėkdamas, kaip skerdžiamas meitėlis, taškydamasis seilėmis jis daužė visus aplinkui, liepė viską suniokoti, sudeginti ir nešdintis iš čia. Vienas Svenas atsiduso lengviau, kai paaiškėjo, kad nereikės nieko žudyti, jam viskas kėlė keistus jausmus.

        Kai įsiliepsnojo kaimo trobesiai, iš palaikės klėties išbėgo 10-12 m. berniukas, keli atėjūnai puolė prie jo, bet vaikas vikriai nėrė į pelkės krūmus ir ten pradingo, sunkūs kryžininkai jo vytis negalėjo.

         Svenui staiga pasidarė silpna, jis vos nesuklupo, tie vaizdai, tie kvapai, tos dainos vakar,

mirštanti mama, tas bėgantis berniukas, . Staiga jis viską suprato, prisiminė save, tempiamą į vežimą, broliuką, sesutę. Tarė pats sau, aš ne fryzas, kaip man buvo teigiama, aš jotvingis, Jotva mano tėvynė. Štai kodėl mane ir kitus vadino laukiniais, pagonimis ir dar visokiais vardais, visaip tyčiodavosi, ypač tuo pasižymėjo Tiboras. Štai kaip aš pas juos atsidūriau. Jaunasis jotvingis atsigavo, akys degė ugnimi, ranka stipriau suspaudė kalavijo rankeną ir jis žengė Tiboro link.

         Žengęs vos porą žingsnių, karys sustojo, akys užgeso, ranka atsileido, jis susitvardė. “Aš negaliu to daryti, ten pilyje, liko brolis ir jaunėlė sesuo ir dar ta ilgakojė gražuolė auksinėmis kasomis, mėlynomis akimis, kurios vardas visai ne Johana. Aš turiu grįžti, papasakoti jiems ir mes visi turime iš tėn pabėgti namo, į Jotvą” Jis neprisiminė nei savo, nei brolio ir sesers vardų, bet tai buvo nesvarbu, svarbu išsivaduoti, o vardus paskui išsirinksime. Taip  gražiai kalbanti ir dainuojanti tauta tikriausiai turi ir gražių vardų.

          Akies krašteliu jaunasis jotvingis pamatė išdaviką Myžtautą, kažką tempiantį į mišką, apsidairė, ar niekas jo nestebi, ir nuėjo jam iš paskos.

          Tiboras dar vis svaidėsi prakeiksmais, liepė rikiuotis žygiui link namų, suvokė, kad grįš be grobio, be garbės ir dar klausimas ar iš viso grįš.  Reikėjo skubėti, artėjo vakaras, bus sunku rasti kelią per tuos miškus, o dar tas prakeiktas vedlys kažkur pradingo.

           Tik vienas žmogus visoje voroje buvo laimingas, jis rado save ir turėjo gyvenimo tikslą.