Jotvingis (4-oji dalis)

                                         Jotvingis (4-oji dalis)

     Iš už krūmo išlindo jaunas vyras ir apsidairė. Aplinkui buvo tylu, tik įprasti garsai, linksmai čiurleno upelis, čiulbėjo paukščiai. Tolėliau prie upelio atėjo atsigerti stirnų pulkelis, vadinasi, pavojaus arti nėra. Jaunuolis dar pasižvalgė aplinkui, patyrinėjo pėdsakus, bet nieko įtartino nepastebėjo. Jis grįžo atgal ir netrukus pasirodė daugiau žmonių, trys vyrai ir dvi merginos markstėsi nuo ryto saulės, bet visi buvo patenkinti. Kelias namo buvo laisvas.

     Kelionė buvo smagi, kelias dienas jie nesutiko jokio žmogaus ir nematė gyvenviečių, tad niekas netrukdė keliauti į rytus, tolyn nuo savo buvusio kalėjimo. Nors ir buvo labai sunku, bet dar urve sutarė, kad kalbėtis galima tik tyliai ir kuo mažiau, nes visi suprato, kad persekiojimas dar gali būti. Vakarais laužo nekurdavo, miegodavo pasikeisdami.

     Penktos dienos pavakare jaunasis jotvingis užuodė dūmus, visiems nurodė pasislėpti, o pats patraukė į žvalgybą. Kiek paėjus, išgirdo ir balsus, kalba buvo svetima ir nesuprantama. Jotvingis prišliaužė arčiau ir pamatė prie nedidelio laužo besiilsinčius  šešis vyrus. Jie jautėsi saugūs, net sargybinio nebuvo pastatę. Jotvingis jau buvo matęs pilyje taip apsirengusius svetimšalius ir kalba buvo girdėta, tad greitai suprato, kad čia mozūrai, nekenčiami tiek kryžininkų, tiek jotvingių. Ir jie buvo ne vieni. Toliau nuo laužo, prie medžio gulėjo moteris ir du vaikai, jie buvo surišti ir apsirengę, kaip jotvingiai. Mozūrai varėsi belaisvius.

      Įsitikinę, kad daugiau mozūrų nėra, čia, matyt, buvo tik žvalgai, abu broliai ir lietuvis- lokys nusprendė išlaisvinti belaisvius. Nors jų buvo mažiau, bet tai turėjo atsverti netikėtumas ir drąsa. Rugilė taip pat pasisiūlė į pagalbą, ji gerai šaudė iš lanko. Tik gaila, kad jie teturėjo tik vieną lanką.

     Jotvingiai užpuolė įsibrovėlius, kai tie tik budo iš miego. Vieną jų iš karto pervėrė strėlė, taikliai paleista Rugilės, kitą pakirto vyresniojo brolio sviestas durklas. Likę keturi mozūrai atsipeikėjo, griebė ginklus ir pasiruošė gintis, bet šiandien buvo ne jų diena. Kai iš miško iššoko lietuvis su savo dideliausia kuoka, jie pastėro ir čia pat du krito nuo kuokos smūgių, o likusius kalavijais pribaigė abu broliai.

     Su belaisviais susikalbėti nepavyko, jie nemokėjo nei vokiškai, nei lietuviškai, moteris vis rode ženklais, kad jie nori keliauti į šiaurę, matyt ten buvo jų namai. Bėgliai davė jiems maisto ir motina su abiem savo vaikais, iškeliavo, prieš tai nuoširdžiai padėkojusi už išgelbėjimą nuo vergijos. Bėgliai vėl liko vieni.

      Vyresnysis brolis buvo gerai įsiminęs kelią ir vieną popietę jie priėjo didelį ežerą, o jo pakrantėje rado apleistą gyvenvietę. Rąstų trobelės buvo sudegusios, sienojų likučiai jau buvo apaugę piktžolėmis. Gyvenvietė buvo apleista jau seniai. Grupelė bėglių vylėsi, kad ras žmonių kitoje ežero pusėje, todėl nutarė eiti aplink ežerą. Kitoje ežero pusėje jie rado dar vieną sunaikintą gyvenvietę, tik gerokai didesnę už pirmąją. Vyresnysis brolis pažino, kad tai ta pati vieta, kur kryžininkams nepavyko užpulti jotvingių, nes jie pasislėpė pilyje. Piliakalnis! Pilis! Šovė į galvą jotvingiui ir jis tekinas pasileido pelkės pakraščiu. Kiti nubėgo jam iš paskos. Kai baigėsi miškas ir atsivėrė vaizdas, visi sustojo kaip įbesti. Vaizdas juos sukrėtė iki širdies gelmių, jų protas atsisakė suvokti tai, ką pamatė akys. Piliakalnis tebestovėjo, bet ant jo pilies nebebuvo, ji buvo sudeginta. Žmonių aplink nebuvo nei pėdsako.

      Vyresnysis brolis susmuko ant žolės ir užsidengė akis. Rugilė prišoko jo paguosti, likusieji stovėjo be žado. Jie pabėgo iš nelaisvės namo, bet namų nerado. Kur dabar eiti ir ką daryti? Net vyresnysis brolis nežinojo, kas yra toliau į rytus. Čia buvo jo pažįstamo pasaulio riba.

       Praėjus pirmai nevilties bangai, draugai įsirengė stovyklą netoli buvusios gyvenvietės, pavalgė, pailsėjo ir pradėjo tartis, ką daryti toliau. Jie jau gailėjosi, kad nėjo kartu su išlaisvinta moterimi ir jos vaikais. Rugilė miglotai įsivaizdavo, kad jos namai dar toliau į rytus, bet kur tai ir kaip ten nueiti, nebeprisiminė.

     Abiejų brolių sesuo, rinkdama gėles,  šiek tiek nuklydo link miško, tolyn nuo ežero ir toli miško proskynoje pamatė kylančią į viršų nedidelę dūmų sruogą, dūmai sklaidėsi medžių šakose ir virš medžių jų nesimatė, ten buvo žmonės! Ji tekina nubėgo prie kitų pranešti, ką pamatė. Apsidžiaugė visa grupelė jaunuolių, vyresnysis brolis vos sulaikė kitus, kad nebėgtų visi tiesiai prie ugnies. Reikėjo būti atsargiems, juk niekas nežinojo, ką ras miško glūdumoje. Atsargiai sėlino grupelė link laužo ir nedidelėje laukymėje jį pamatė. Prie laužo sėdėjo susikūprinęs senis ilgais žilais plaukais ir tokia pat barzda, apsirengęs  baltais drabužiais,

kurie buvo išsiuvinėti nepažįstamais ženklais, jis ant laužo puode virė kažkokį viralą. Senis buvo vienas, tad, nieko nelaukę, jaunuoliai žengė į laukymę. Senis, juos pamatęs, ne pagal išvaizdą greitai pašoko ir griebėsi durklo, kabančio prie juosmens, bet vyresnysis brolis buvo greitesnis ir spėjo sugriebti senio ranką ir jį nuginklavo. Senis, pamatęs jaunuolio veidą, sumataravo rankomis, tarsi gindamasis nuo nematomo priešo. Senis jau suprato, kad jo valanda išmušė, todėl nebesipriešino ir, nuleidęs galvą, atsišliejo į medį, burbėdamas kažkokius žodžius. Ir čia padėjo Rugilė, ji priėjo prie senio ir prakalbo lietuviškai:

-          Mes ne kryžininkai, mes pabėgome iš kryžininkų nelaisvės ir ieškome namų, aš ir šis

drūtas jaunuolis esame lietuviai, o jie trys – jotvingiai, mus visus pagrobė, kai dar buvome

vaikai.

Senis pakėlė galvą, jo akys nušvito ir jis atsisėdo į savo seną vietą.

Kai išnyko nepasitikėjimas, visi susėdo aplink lauželį ir jaunuoliai užvertė klausimais

            senolį, bet trukdė kalbos barjeras, nes senolis ne itin gerai mokėjo lietuviškai, o ir Rugilė buvo             gerokai primiršusi savo kalbą. Tad senolis pakėlė rankas, visus nuramino ir tarė:

-          Padarykime taip, pirmiausia prisistatysiu aš. Mano vardas Vaištautas,  esu vaidila,

kryžininkai  vadintų mane kunigu ar vienuoliu, aš ne karys, aš dvasininkas. Dabar jūsų eilė.

Rugilė prisistatė pati ir pridūrė, kad kiti savo tikrųjų vardų nežino ir išvis nežino, kokie

            būna jotvingių vardai. Vyresnysis brolis, padedamas Rugilės, papasakojo savo istoriją,                         kiek  prisiminė ir pridūrė, kad juos pagrobė tris – du brolius ir sesutę.

                  Senasis vaidila ilgai galvojo, palenkęs galvą, ilgai žiūrėjo į jaunuolius ir liūdnu balsu tarė:

-          Aš žinau jūsų istoriją. Tąkart mūsų kariai pavėlavo apginti jūsų kaimą. Aš gerai pažinojau

           jūsų tėvus, tu labai panašus į savo tėvą, - vaidila parodė į vyresnįjį brolį,- todėl, jus pamatęs,               jau galvojau, kad susitikau su savo protėviais. Jūsų tėvas buvo vienas iš jotvingių vyresniųjų,               jo vardas buvo Gedotė, jis buvo narsus karys ir išmintingas vadas.

                   Jaunuoliai net pašoko iš nekantrumo, nutraukdami vaidilos Vaištauto šneką, ir šaukte

           iššaukė:

-          Tai gal ir mūsų vardus žinote?

-          Taip, žinau, nes pats atlikau jums vardus suteikiančias apeigas.. Tėvas pirmagimiam

           sūnui suteikė  savo vardą, tu Gedotė, mano sūnau. Tavo jaunesnysis brolis yra Skurdas, o                    sesutė - Jostautė.

                  Visi trys jaunuoliai, užgniaužę kvapą, prašė senolio dar ir dar kartą ištarti jų vardus,

           bandydami juos įsiminti ir ištarti. Tai buvo nelengva, bet jie jau žinojo, kas jie ir kad tikrai                  grįžo namo.  Visiems džiūgaujant, Rugilė priminė, kad drūtas lietuvis dar neturi vardo. Jis apie            save nežinojo nieko. Lietuvis tyliai paklausė, kaip lietuviškai bus lokys, o išgirdęs, kelis kartus            ištarė garsiai ir paprašė jį ir toliau vadinti Lokiu, tik lietuviškai. Jam patiko taip vadintis.

                   Kai atslūgo džiugesys, Gedotė paklausė Vaištauto:

-          O kur yra mūsų namai?

Vaištautas apsiniaukė ir tyliai, tyliai ištarė:

-          Nebėra jūsų namų, ir žmonių čia nebėra, aš čia likau vienas laukti susitikimo su savo

protėviais. Kryžininkai ir mozūrai nusiaubė šias apylinkes, pilis sudegino, daug žmonių pakliuvo į vergiją, kiti pasitraukė į krašto gilumą. Čia tuščia, net žvėrių girioje sumažėjo. Pilis, kuri stovėjo čia, ežero pusiasalyje, vadinosi Paveisininkais.

       Gedotė sėdėjo nuleidęs galvą, ilgai mąstė, paskui paklausė:

-          Tai ką mums dabar daryti, kur eiti?

Vaištautas neatsakė, bet Gedotė buvo ryžtingas vyras, vadas iš prigimties, ir sustiprėjusiu

            balsu ištarė:

-          Ar išmokysi mus kalbos ir viso kito, kad mes tikrai galėtume jaustis jotvingiais ir padėti

savo tautai?

      Vaidila Vaištautas atsistojo visu ūgiu, jo pečiai atsitiesė,  vėjas draikė jo ilgą žilą barzdą, akys spindėjo išmintimi ir ryžtu. Jaunuoliai pamatė visai kitą žmogų, jis tiesiog spinduliavo energija, o kai pradėjo kalbėti, balsas buvo lygus ir stiprus:

-          Aš jau buvau pasiruošęs mirčiai, bet dabar nebe. Aš išmokysiu jus kalbos, tikėjimo,

papročių, mūsų gilios istorijos ir gyvenimiškos išminties. Aš jaučiu, kad jūs atnešite daug naudos mūsų tautai, širdimi jaučiu.

       Atslūgus aistroms, visi persikėlė į jaunuolių įrengtą stovyklą, pasiruošė vakarienę ir kalbėjo apie netolimą ateitį. Pavalgęs ir pailsėjęs vaidila Vaištautas prabilo:

-          Mes čia negalime pasilikti, čia nesaugu. Prieš kelias dienas čia šmirinėjo šeši mozūrai,dar

žvalgėsi, ką galima pagrobti.

      Gedotė neiškentęs įsiterpė:

-          Tie šeši daugiau rūpesčių nebekels, jie buvo neatsargūs ir mes juos nudobėme.

Vaištautas palingavo galvą ir tęsė:

-          Gerai, labai gerai, bet vis tiek čia nepasiliksime. Jūs nemokate kalbos, neturite tinkamų

drabužių, mes negalime eiti į kurią nors gyvenvietę ar pilį. Žmonės pikti, sunerimę, susiskaldę, sunkiai jus priims. Todėl mes rytoj, saulei tekant, iškeliausime į Trako miško Alką ir ten pradėsime mokytis. Alkas pasislėpęs girios gūdumoje, sunkiai randamas, mes ten būsime saugūs. Priešai jo dar neaptiko. Iki jo eisime dvi dienas. Besimokydami po truputį susipažinsite su Alko apylinkėse gyvenančiais gentainiais.

       Kai viskas buvo nuspręsta, įsivyravo tyla, kiekvienas skendėjo savo mintyse. Prie netoliese tekančio upelio atsigerti atsargiai priėjo stirnų pulkelis. Pamatęs jas, Skurdas jau tiesė ranką link žolėje gulinčio lanko su strėlėmis, bet Vaištautas, perpratęs jaunuolio mintis, jį sustabdė:

-          Štai jums ir pirmoji pamoka. Mes turime maisto, rytoj iškeliaujame, todėl nereika žudyti

            tos stirnos. Mes, jotvingiai, o ir mūsų broliai prūsai bei kaimynai lietuviai ir žemaičiai, esame             neatsiejama gamtos dalis, mes be reikalo nežudome jokio gyvo padaro, nekertame medžio,                 nes viskas, kas mus supa, yra mūsų pačių dalis, mes ir jie - broliai.