Jotvingis (7-oji dalis)

                                                    Jotvingis (7-oji dalis)    

     

Vaištautas ir Garbus sėdėjo ant Alko slenksčio, šildydamiesi prieš saulę, ir tingiai kalbėjosi.

Buvo graži, saulėta žiemos diena ir priešais Alką dūko jų mokiniai. Jie visi statė didžiulį sniego senį, o vėliau šoko apie jį, dainuodami ką tik išmoktas jotvingių dainas. Po to surengė sniego mūšį.  Kadangi Skurdas pareiškė nedalyvausiąs, tai Rugilė su Gedote kovojo prieš Jostautę su Lokiu. Pastarieji buvo pranašesni, nes Lokio sviestos gniūžtės skriejo toliau, o be to buvo didesnės, nei kitų.

         Jostautei ir Lokiui tapus įsimylėjėliais, Skurdas mažiau laiko leisdavo su Lokiu, bet dėl to nepergyveno, nes labai mėgo klajoti po mišką, sekti žvėris ir juos medžioti, kai tik reikėdavo maisto.

-       Jaunuoliai jau beveik visko išmoko – prabilo Garbus – jie ilgai čia nepasiliks,  žiema jau eina į

pabaigą, ką veiksime toliau, Vaištautai?

            Vaištautas paglostė savo ilgą žilą barzdą ir atsakė:

-     Taip, jie greičiausiai persikels į Giraitės pilį pas Jogilą ir Eigailę, aš džiaugiuosi dėl jų. Jie daug

išmoko, jau galutinai nusiplovė krikštą, tiek išoriškai, tiek viduje, perprato savo prigimtinę religiją ir tapo tikrais jotvingiais.

-          O Lokys ir Rugilė, jie juk lietuviai – paprieštaravo Garbus.

Vaištautas tik šyptelėjo:

-          Kad mes beveik nesiskiriame.

Garbus palingavo galva, taip pritardamas gentainiui ir draugui, ir vėl paklausė:

-          O ką veiksime mes?

Vaištautas atsiduso ir atsakė:

-          Aš pasiliksiu čia, Trako miško Alke, ir labai tikiuosi, kad ir tu, Garbau, liksi su manimi.

Mokydamas jaunuolius, aš pajaunėjau, atgavau gyvenimo džiaugsmą ir tikiu, kad jie duos naudos savo tautai. Gedotė jau parodė, kad yra išmintingas ir ryžtingas jaunuolis, vieną dieną jis taps tikru vadu. Tai ar liksi su manimi, Garbau?

-          Liksiu, Vaištautai, man bus didelė garbė kūrenti kartu Šventąją ugnį. Mes būsime čia ir

padėsime visiems, kuriems reikės patarimo, maldos, apeigų ar šiaip gero žodžio.

          Gedotė ir Rugilė jojo greta vienas kito miško taku, meiliai žiūrėdami į akis. Jų jausmai neblėso, net atvirkščiai, su kiekviena diena jie mylėjo vienas kitą vis labiau. Dažnai jiems  nereikėdavo žodžių, net jų arkliai jau buvo pripratę eiti greta. Miškas buvo apdengtas balta sniego marška ir tylus, tad abu jaunavedžiai jau iš tolo išgirdo šuoliuojant žirgą. Kaip tik jie išjojo į miško proskyną, kai iš kitos pusės išniro raitelis. Jį iškart pažino, nes tai buvo tas pats Jogilo ir Eigailės pasiuntinys Audangas. Prijojęs, jis nusilenkė ir ištarė:

-          Mano vadas Jogilas ir šeimininkė Eigailė kviečia jus visus į didelę medžioklę.

Gedotė pakėlė ranką, nutraukdamas Audango kalbą ir pasakė:

-        Jojame į Alką, ten visiems praneši šią naujieną.

Kvietimą visi Alko gyventojai sutiko džiugiai ir iškart pareiškė sutikimą. 

Tik senasis Vaištautas ištarė:

-      Aš jau per senas medžioklei, tad pasiliksiu čia ir prižiūrėsiu viską, kol jūs grįšite, o tu, Garbau,

eik su jais ir atlik reikalingas apeigas, kad medžioklė būtų sėkminga. Ir Suvingį paimk kartu, tegul mokosi.

Čia vėl prabilo Audangas:

-      Eiti nereikės, aš iškart joju atgal, kad praneščiau jūsų sutikimą, o šeimininkai atsiūs jums žirgų.

Kitą rytą prie Alko vėl pasirodė raiteliai, vedini keliais pabalnotais žirgais, tad netrukus visi

sušoko ant žirgų ir  pajudėjo Giraitės pilies link. Vaištautas palydėjo juos ir jam suspaudė širdį, jis labai prisirišo prie jaunuolių, ypač prie Rugilės ir Gedotės, bet suprato, kad amžinai jie čia neliks.

            Buvo jau pavasaris, bet dar laikėsi šaltis ir sniegas netirpo, todėl laikas paskutinei žiemos medžioklei buvo tinkamas.

            Gedotė su palydovais prijojo Giraitės pilį ir pamatė prie jos besibūriuojant daug raitelių. Juos pasitiko pats Jogilas, o po to perdavė juos apgyvendinti Eigailei. Ir pilies kieme buvo sumaištis, zujo daug žmonių, lojo medžioklėn besiveržiantys šunys.  

            Į medžioklę atvyko ir Kontgirdas su didele palyda. Kontgirdas buvo vidutinio ūgio, bet kieto sudėjimo ir stiprus pusamžis vyras. Jis, kaip ir Gedotė, buvo bebarzdis. Dešinįjį skruostą puošė kovos randas. Kaip vadas jis buvo sumanus, gerai mokėjo naudoti tiek liežuvį, tiek ginklą. Jotvingiai jį gerbė.

           Ankstyvą rytą už medžioklę atsakingi žmonės visus surikiavo ir visa kavalkada pajudėjo į girią.

          Medžioklė prasidėjo. Miške buvo gausu žvėrių, tad visi tikėjosi gero laimikio.

          Medžioklės voroje Gedotė atsidūrė šalia Jogilo. Bejojant gilyn į girią, medžiotojų gretos prasisklaidė, ir Gedotė su Jogilu liko vieni giliame slėnyje tarp dviejų kalvų, tik toliau girdėjosi varovų šūksniai ir šunų skalijimas. Žvėrių šalia nesimatė ir draugai, susirodę rankomis, nutarė pasukti link likusių medžioklių. Jie beveik įkopė į stačiašlaitę kalvą, kai staiga ant kalvos keteros pasirodė didžiulis tauras, jis buvo sužeistas, jį vijosi skalikai ir tauras bėgo iš visų jėgų, gelbėdamas savo gyvybę. Draugai pasiruošė ietis ir pajojo šiek tiek į šalį, kad pasitraukti įniršusiam taurui iš kelio, tik staiga iš po Jogilo žirgo kojų purptelėjo didelis paukštis, jo žirgas pasibaidė ir šoko į šalį. Tauras jau buvo šalia, Gedotė iš visų jėgų sviedė ietį ir čiupo kovos kirvį, o Jogilui nepavyko greitai sutramdyti savo žirgo, žirgo kanopos slystelėjo ir jie abu atsidūrė tiesiai prieš taurą. Žvėris savo didžiuliais ragais pervėrė žirgą, pakėlė jį su raiteliu aukštyn ir bloškė juos žemyn, į daubos dugną. Raitelis su žirgu trenkėsi į seną ąžuolą, dar pariedėjo šlaitu žemyn ir sustingo. Gedotė prišoko prie Jogilo ir suprato, kad jis jau miręs. Gedotė paėmė medžioklės ragą ir sutrimitavo sutartą pavojaus signalą. Tauras dar pabėgėjo keletą žingsnių, sustojo, jo kojos sulinko ir jis krito negyvas. Gedotės mesta ietis pasiekė savo tikslą. Tik truputį per vėlai. Tai buvo  pirmasis  jo sumedžiotas tauras, bet džiaugsmo dėl to nebuvo.

         Greitai prie Jogilo palaikų susirinko kiti medžiotojai, o Gedotė jiems papasakojo, kaip viskas įvyko. Jogilas buvo gerbiamas vadas, tad medžioklė buvo nutraukta ir visi pasuko link Giraitės pilies.

Jos gyventojų, o ypač Eigailės laukė liūdna žinia.

         Pilį jau anksčiau buvo pasiekę žygūnai, todėl pilies gyventojai jau žinojo apie jų mylimo vado žūtį, kai medžiokliai pasiekė Giraitės pilį. Liūdną medžiotojų vorą pasitiko raudanti Eigailė ir trys jų mažamečiai vaikai, jie dar nesuprato, kad neteko savo tėvo.

         Jogilo laidotuvėse pasiliko visi medžioklės dalyviai, be to dar susirinko didelė minia aplinkinių kaimų ir pilių gyventojų. Laidotuvėms vadovavo pats Kontgirdas, be to iš Alko buvo atgabentas Vaištautas, o jį prie aukuro pakeitė Suvingis. Vaištautas, padedamas Garbaus atliko visas reikalingas apeigas, kad padėtų Jogilo vėlei atsidurti prie ilgo, garbingo protėvių stalo.

         Kai laužas su Jogilo palaikais baigė degti, Gedotė, Rugilė ir draugai susiruošė grįžti atgal į Alką, bet Vaištautas paprašė jų dar pasilikti.

          Į didžiąją pilies menę susirinko iškiliausi kilties vyrai, jie privalėjo išrinkti naują Giraitės pilies valdytoją. Jogilo sūnus dar buvo vaikas ir negalėjo pakeisti savo žuvusio tėvo.

         Gedotė savo išmintimi ir mokėjimu kalbėti bei kautis jau buvo užkariavęs daugelio aplinkinių gyventojų palankumą. Jis pažinojo priešą, jau mokėjo tris kalbas, rodė begalinę meilę savo kraštui, buvo išprusęs, todėl, medžioklėje žuvus jo giminaičiui Jogilui, Vaištautui pasiūlius ir vyresniesiems pritarus, tapo Giraitės pilies valdytoju, o tuo pačiu ir vienu iš kilties vadų. Beveik prieš dvi dešimtis metų niekšingai kryžininkų nužudyto vieno iš  jotvingių vyresniųjų Gedotės tremtinys sūnus vėl sugrąžino šį vardą į jam priderančią vietą jotvingių tarpe.  

         Gedotė su palydovais dar grįžo į Alką, bet tik susirinkti daiktus ir atsisveikinti.

         Rugilei ir Gedotei teko persikelti į naują tėvoniją, jų draugai taip pat panoro išvykti kartu. Gedotė pakvietė kartu apsigyventi  ir Vaištautą su Garbum, bet abu vaidilos jau buvo apsisprendę pasilikti Alke. Jaunuolių mokymas buvo baigtas. Išsiskyrimas buvo sunkus, Vaištautui net akys sudrėko, o ir kiti suko akis į šalį. Gedotė atsisveikinimui ištarė:

-          Mes neatsisveikiname visam laikui, mes jus lankysime, nes mums reikės jūsų patarimo ir

išmintingo žodžio. Mes visi tariame nuoširdų padėkos žodį ir tariame - iki pasimatymo.

Ir visi jaunuoliai nusilenkė iki žemės  savo mokytojams.

Raiteliai dar tą pačią dieną atjojo į Giraitės pilį, juos lydėjo Vilkas, kuris čia buvo gimęs, tik

vargu ar galėjo tai prisiminti. Nuo pirmosios dienos, kai buvo padovanotas, jis tapo tarsi šeimos nariu, o po Jostautės išgelbėjimo Vilko statusas dar labiau pakilo.

Juos pasitiko Eigailė, ji nebeverkė, tik buvo liūdna,  ji jau susitaikė su vyro netektimi.

Jotvingių moterys buvo stiprios. Eigailė nuvedė parodyti didžiausio pilies kambario, kur ji gyveno su Jogilu ir vaikais. Kambarys buvo pertvertas laikina pertvara, kad vaikai galėtų miegoti atskirai. Eigailė jau buvo iškrausčiusi savo ir vaikų daiktus, tad parodė į kambarį ir tare:

-          Dabar šis kambarys jūsų, čia visada gyvena pilies vadas su šeima.

Gedotė susižvalgė su Rugile ir ryžtingai tare:

-        Ne, Eigaile, čia ir toliau gyvensi tu su vaikais, o mes pasiieškosime kito kampo. Tikrasis pilies

valdytojas yra tavo vyriausiasis sūnus ir, kai tik jis pakankamai užaugs, aš grąžinsiu jam šią vietą. O aš prižadu pasistengti, kad jis užaugtų.

            Apsiverkė Eigailė, bet Rugilė ją greitai apramino, o Gedotė, padedamas Audango, Skurdo, Lokio ir Jostautės greitai perešė daiktus. Tai nebuvo sunku, nes  kambariai buvo šalia.

            Giraitės pilyje tvyrojo liūdnos nuotaikos, tad pradžia Gedotei ir Rugilei buvo nelengva. Kelias savaites juos lankė aplinkinių žemių didžiūnai ir prisiekė jiems savo ištikimybę. Buvo ir tokių, kurie rodė nepasitenkinimą, kad ne vienas iš jų buvo paskirtas pilies valdytoju, bet tokių buvo nedaug.

Sniegas jau nutirpo ir Gedotė, lydimas Skurdo, Audango, Lokio ir keleto karių apjojo savo

valdas ir pamatė nykų vaizdą. Daug dirbamų laukų buvo apleisti, kai kurios šeimos gyveno labai skurdžiai, nes neturėjo šeimos maitintojų.  Kovos su kryžininkais ir mozūrais nusinešė daug jaunų vyrų gyvybių. Artėjo sėja, o daugelis šeimų neturėjo kuo apsėti laukus, jų laukė badas. Grįžęs į pilį, Gedotė liepė pasidalinti menkomis pilies grūdų atsargomis su skurdžiausiais gyventojais. Tam niekas neprieštaravo.

            Vieną vakarą, kai dienos rūpesčiai jau buvo pasibaigę, pas Gedotę ir Rugilę atėjo Eigailė. Ji atėjo ne viena, ją lydėjo Audangas, jis nešė kažką sunkaus, suvyniotą į odinį ryšulį. Jie dažnai bendravo, tad Eigailė buvo visada čia laukiama, o ir Rugilė dažnai ją  ir vaikus aplankydavo. Gedotė tam laiko turėjo mažai.

             Eigailė pakviesta atsisėdo ant suolo ir mostu parodė Audangui, kad padėtų ir išvyniotų ryšulį.

Audangui išvyniojus ryšulį, Gedotė net aiktelėjo. Ten buvo kalavijas, šalmas, skydas ir puikiausi metaliniai šarvai. Eigailė parodė į ginklus ir tare:

-           Čia buvo Jogilo ginklai ir šarvai, jie ne kartą gelbėjo jam gyvybę mūšiuose prieš kryžininkus

ir mozūrus. Šiuos ginklus ir šarvus jis atėmė iš kryžininkų riterio, jį nukovęs. Dabar visa tai yra tavo, Gedote. Manau, kad Jogilas tam pritartų. Taika truks neilgai ir tau šie daiktai pravers.

             Gedotė pakilo, dėkingai pažiūrėjo Eigailei į akis ir, priėjęs, ją apkabino. Rugilė taip pat prie jų prisidėjo.  Jokiems žodžiams čia nebuvo vietos.   

             Kai liko vieni ir jau ruošėsi miegoti, Rugilė priėjo prie vyro, prigludo prie jo ir meiliai žiūrėdama į akis pasakė:

  Mielasis, turiu tau dar vieną gerą dovaną. Mes turėsime kūdikį..