Jotvingis (8-oji dalis)

                                                    Jotvingis (8-oji dalis)    

     

            Giraitės pilį, taškydamas pažliugusią žemę, prijojo vienišas raitelis. Sargybos jis iškart paprašė nuvedamas pas pilies vadą Gedotę. Gedotė nedelsdamas jį priėmė. Raitelis nusilenkė ir ištarė:

-          Vadas Kontgirdas kviečia tave po trijų dienų į Rudaminos pilį, kur susirinks visi jotvingių

vadai pasitarti. Ką man perduoti vadui Kontgirdui?

             Gedotė tuoj pat atsakė:

-          Perduok vadui Kontgirdui, kad aš, lydimas savo karių, atvyksiu laiku.

Gedotė pasikvietė Audangą, liepė pasirūpinti pavargusiu raiteliu ir jo žirgu, o pats pasikvietė

artimiausius bendražygius – Skurdą, Lokį, dar porą karių iš pilies, kad pranešti jiems šią naujieną. Prie jų, pasirūpinęs pasiuntiniu, prisijungė ir Audangas. Visi jie sudarys Gedotės palydą į Rudaminos pilį. Audangas jau spėjo prisirišti prie naujojo pilies vado ir jį pamėgo, žinoma jis neužmiršo ir senojo vado Jogilo, bei visokeriopai stengėsi padėti Eigailei ir našlaičiais likusiems jo vaikams.

             Po trumpo pasitarimo su bendražygiais Gedotė nuskubėjo pas Rugilę pasakyti jai, kad teks kelioms dienoms išsiskirti. Po vestuvių jiems išsiskirti teko pirmą kartą.  

             Nedidelis ginkluotas raitelių būrelis artėjo prie Rudaminos pilies. Gedotei ir jo bendražygiams, išskyrus Audangą, kuris čia lankėsi ne kartą, net kvapą užgniaužė šios pilies didingumas. Pilis buvo pastatyta aukštos, masyvios kalvos viršūnėje, ją juosė griovių ir pylimų sistema,, buvo įrengtas pakeliamasis tiltas, o įėjimą į pilį saugojo galingi vartai, kurie šiuo metu buvo atidaryti. Pilį supo aukštos  sienos, jos buvo padarytos iš dviejų rąstų eilių, tarp jų pripylus plūktos žemės ir akmenų. Aukštai virš sienų kilo pilies bokštai. Gedotė, Skurdas ir Lokys užaugo mūrinėje kryžininkų pilyje, bet ji negalėjo prilygti savo didingumu Rudaminos piliai. Bėda buvo tik ta, kad Rudaminos pilis buvo medinė, ją buvo lengviau išgriauti ar padegti. Gedotei šmėstelėjo mintis, kodėl jotvingiai nestato mūrinių pilių, bet ji greitai išgaravo, nes jie įjojo į pilies kiemą. Kiemas buvo erdvus ir pilnas žmonių. Gedotė greitai žinovo žvilgsniu įvertino pilies sienų tvirtumą, karių ginkluotę bei žirgus ir patenkintas nusišypsojo. Viskas buvo nepriekaištinga, ginkluote jotvingių kariai nenusileido kryžininkams, gal tik šarvus ne visi turėjo patikimus. Kiemo viduryje buvo įrengtas aukuras, kuriame degė ugnis, o ją prižiūrėjo vaidila.

            Vos įsikūrus ir pailsėjus, pilies šauklys pakvietė Gedotę į didžiąją pilies menę pasitarimui.

Jo palydovai liko laukti.

            Menėje prie ilgų skobnių ir pasieniais ant suolų jau buvo susėdę visos jotvingių genties didžiūnai. Iš didžiųjų jotvingių vadų Gedotė pažinojo tik Kontgirdą, bet netrukus buvo supažindintas su visais ir pristatytas pats. Rudaminos pilies šauklys sušukdavo didžiūno vardą, šis, atsistojęs, žengė į priekį ir visiems linktelėjęs galvą, prisistatydavo. Gedotė susikaupęs stebėjo ir džiaugėsi galėdamas pamatyti didžiuosius vadus.

             Pirmiausia buvo pristatytas Skomantas, vienos iš galingiausios kilties vadų, šios kilties centras buvo galinga Šiurpilio pilis, kurios nei kryžininkai, nei mozūrai dar nepajėgė užkariauti. Skomantas buvo aukštas, galingai sudėtas vyras. Jis puikiai mokėjo kautis ir ne vieną mūšį buvo laimėjęs vienas pats, pakviesdamas priešų vadą į dvikovą ir jį nugalėdamas. Net gerai ginkluoti ir įgudę kryžininkų riteriai dvikovų su Skomantu vengė. Jotvingių kariai jį tiesiog mylėjo.

             Kitos jotvingių kilties vadas Komotas buvo stambus, net nutukęs dar jaunas vyras. Jis buvo veidmainiškas, dažnai sudarydavo tik jam vienam naudingus susitarimus tai su mozūrais, tai su kryžininkais. Kiti jotvingių vadai jo nemėgo ir juo nepasitikėjo, bet teko jį priimti, nes jis buvo teisėtas vienos iš kilčių vadas.

                   Toliau buvo pristatyti  vadai – Kontgirdas, Stabis, Barta, žinoma ir Gedotė, bei kiti.

              Pristačius visus dalyvius, iš savo vietos pakilo Kontgirdas ir, naudodamasis šeimininko teisėmis, prakalbo:

-          Sveikinu visus susirinkusius čia, Rudaminos pilyje, jotvingių vadus. Mes čia susirinkome,kad

bendromis jėgomis  sustabdytume priešus, besiveržiančius į Jotvos žemę, kryžininkus iš vakarų, mozūrus iš pietvakarių ir haličėnus bei lenkus iš pietų. Kaip matome, priešų yra daug, tad mums reikia susitelkti patiems ir paieškoti sąjungininkų. Mūsų broliai prūsai mums padėti negali, nes juos beveik nukariavo kryžininkai, jų vadai atsiuntė į šį susirinkimą savo atstovą Eibutą – Kontgirdas linktelėjo galvą ir jam iš kairės atsistojęs nusilenkė visiems jaunas prūsas, - vėliau mes jį išklausysime. Taip pat čia yra Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Traidenio atstovas Vaišnora – Kontgirdui iš dešinės atsistojo barzdotas lietuvis – ir jį išklausysime vėliau. Tuo tarpu siūlau visiems vadams pasakyti savo nuomonę.

                   Skomantas atsistojo, apžvelgė visa menę ir garsiu balsu prabilo:

- Siūlau nieko nedelsiant smogti priešams iškart keliomis kryptimis. Aš su Bartu ir Stabiu galime užpulti bendromis jėgomis mozūrus pietvakariuose, tuo metu Kontgirdo ir Gedotės pulkai galėtų užpulti į pietus esančius priešus. Kai susitvarkysime su šiais priešais, reikia vienytis visiems jotvingiams ir prūsams ir išvyti kryžininkus. Toks mano pasiūlymas.

             Skomantas atsisėdo, o į jo vietą stojo Komotas:

-          Jei prieš visus kariausime, pralaimėsime. Aš siūlau visiems apsikrikštyti ir gyventi taikoje su

kryžiuočiais. Jie leis mums gyventi savoje žemėje, tik dievas bus kitas. Toks mano pasiūlymas.  

             Menė suošė, pasigirdo nepritariančiųjų balsai, iš kampo pasigirdo “Išdavikas”, bet Kontgirdas pakėlė ranką, visus nuramino ir tare:

-          Tegul pasisako kiti vadai.

Vėlesni kalbėtojai – Barta, Stabis ir kiti iš esmės pritarė Skomanto pasiūlymui, nei vienas

nepalaikė Komoto.

             Kai kalbėtojų srautas išseko, Kontgirdas vėl prakalbo:

-          Mūsų tarpe yra labai jaunas, bet jau daug išgyvenęs karys Gedotė, kuris, kaip žinote, buvo

pagrobtas vaikystėje iš Paveisininkų pilies apylinkių ir užaugo pas kryžininkus, bet sugebėjo iš jų išsilaisvinti ir grįžo namo. Gedotė šiuo metu yra nedidelės Giraitės pilies vadas, o jo tėvas buvo vienas iš mūsų kilties vadų ir labai gerbiamas karys. Gedotė geriau už mus visus pažįsta kryžininkus, tegul išsako savo nuomonę.

Visų menėje esančių žvilgsniai nukrypo į Gedotę ir jis, pajutęs visų dėmesį, pasijuto šiek tiek

nejaukiai. Jis nebuvo pratęs kalbėti tokiai gerbiamai auditorijai, bet iš prigimties buvo ryžtingas, todėl greitai susitvardė, atsistojo ir prabilo:

-          Taip, aš gyvenau pas kryžininkus jų pilyje ir juos pažįstu. Tai žmonės be garbės ir sąžinės, jie

žudo, išvaro  mus, prūsus ir kitas gentis iš savų žemių ir atima turtą. Jie grobia mažus vaikus, augina juos kaip savus, o kai užauga, siunčia juos žudyti savų giminaičių. Vaikai to nežino. Kryžininkai yra veidmainiai, jie susikūrė savo dievą, pristatė bažnyčių, kuriose jų pačių atstovai, vadinami kunigais, atleidžia patys sau dievo vardu visas žudynes ir plėšimus. Vyriausiasis kryžininkų vadas įsikūręs kažkur toli pietuose ir iš ten visiems vadovauja. Jis nurodymus sako ne žodžiu, o rašo raštu. Aš išmokau jų raštą skaityti ir mačiau jų vado, vadinamo popiežium, prisakymą, kad visus čia esančius reikia apkrikštyti arba išžudyti. Vietoje esantys kryžininkai įsiminė tik antrą prisakymo dalį. Be to aš perskaičiau, kas mūsų žemės jau išdalintos kryžininkams, todėl krikštysimės mes ar ne, tai nieko nepakeis. Jiems reikia tik mūsų žemių, mes patys jiems esame nereikalingi. Tavo, Komotai, pasiūlymas nepriimtinas dar ir dėl to, kad mes apsikrikštiję išduosime savo dievus, protėvius ir savo gyvenimo būdą, mes pakirsime savo šaknis. Kai pakerti medžio šaknis, jis džiūsta, tas pats atsitiks ir su mūsų tauta. Aš mačiau, kaip gyvena ir elgiasi krikščionys, todėl sakau, kad mums tai netinka. Aš tai pergyvenau, todėl gerai žinau, ką sakau. Mes privalome kautis ir patys spręsti savo likimą, o ne laukti  malonės iš beširdžių plėšikų. Geriau mirti kovoje, nei gyventi taip, kaip gyvena jie.

Gedotė atsisėdo į savo vietą, visa menė pritilo, išklausiusi jo kalbą, paskui pasigirdo pritarimo

 murmesys, kuris vis garsėjo, kol virto aiškiu šūkiu “Į kovą!”. Kontgirdas, Skomantas ir kiti vadai ilgai ir įdėmiai žiūrėjo į Gedotę, juos sužavėjo aiški ir ryžtinga jaunojo vado kalba.

             Kontgirdas vėl nutildė visus susirinkimo dalyvius ir tare:

-          O dabar išklausykime, ką mums perdavė prūsų ir lietuvių vadai.

Pirmas atsistojo jaunasis prūsų pasiuntinys Eibutas:

-          Aš dėkoju pats ir perduodu mūsų vadų padėką už tai, kad sutikote mane priimti ir išklausyti. Aš esu Eibutas, vienas iš žemesniųjų prūsų vadų, bet moku jūsų kalbą ir kalbu visų didžiųjų

prūsų vadų vardu. Prūsų žemės buvo jau beveik nukariautos kryžininkų, bet mūsų tauta nenori 

tarnauti užkariautojams, todėl visa tauta sukilo. Mums vadovauja nauji, jauni ir drąsūs vadai, tai 

Alkmenas, Kantenis, Mangaudas, o visų iškiliausi yra Auktuma ir Herkus Mantas. Visa tauta jais 

tiki. Bet vieni mes neįveiksime atėjūnų, jie gerai ginkluoti, moka kautis ir jų daug. Kai mes juos 

užpuolame, jie, kaip žiurkės, pasislepia savo pilyse.  Mums trūksta ginklų ir įgūdžių tas pilis 

sunaikinti. Mes negalime jų visų apsiausti ir išmarinti kryžininkų badu, nes trūksta ir karių ir 

maisto, daugelis mūsų žemių yra apleistos ir nedirbamos, o miške sumažėjo žvėrių. Todėl 

Auktumos, Herkaus Manto ir kitų prūsų vadų vardu aš kviečiu jus, broliai jotvingiai, prisidėti 

prie mūsų sukilimo, bendromis jėgomis mes pajėgsime išvyti kryžiaus garbintojus iš savo krašto. 

Jei mes, prūsai, pralaimėsime, kryžininkai greitai nukariaus ir jus. Aš lauksiu jūsų sprendimo.

              Jaunąjį prūsų karį pakeitė pusamžis barzdotas lietuvis, jis taip kalbėjo:

-          Mano vardas Vaišnora, esu karys ir vadas, mane atsiuntė Didysis Lietuvos kunigaikštis

Traidenis, atsižvelgdamas į jūsų vado Kontgirdo prašymą. Esu įpareigotas perduoti, kad Traidenis ir kiti kunigaikščiai gerbia jotvingių tautą ir jos kovą už teisę gyventi savo žemėje pagal savus papročius.

Mūsų Didysis kunigaikštis apgailestauja, kad jo pirmtakas Mindaugas, norėdamas tapti karaliumi, užrašė Jotvą kryžininkams. Didysis kunigaikštis Traidenis perdavė, kad tai nepasikartos, jis laiko kryžininkus aršiausiais savo priešais ir sieks juos visiškai sunaikinti. Tam reikės ir jūsų pagalbos. Šiuo metu lietuvių pulkai, vadovaujami kunigaikščio Margirio, žygiuoja Haličo-Volynės link, kad nubausti ir pakeisti kai kuriuos šio krašto nepaklusniuosius didžiūnus, vėliau jie pasuks į šiaurę pamokyti lenkų, puldinėjančių pietines Lietuvos žemes, ir pasieks Jotvos kraštą.

            Menėje kilo šurmulys, Vaišnora sumosavo rankomis ir, perrėkdamas kilusį triukšmą, sušuko:

-          Ne, lietuviai neateis jūsų krašto užkariauti, jie jums gali padėti.

Triukšmui nuslopus, Vaišnora tęsė:

-          Lietuvai jau įgrįso lenkų ir mozūrų plėšikavimas, todėl mes juos kartu galime pamokyti.

Kviečiu prisidėti prie Margirio pulkų ir ilgam apraminti priešus. Jūsų pietinės sienos bus saugios, tada galėsite galvoti apie kryžininkų išvarymą.

            Atsistojo Skomantas ir paklausė:

-          Nemanau, kad jūsų didysis kunigaikštis šiaip sau nutarė mums padėti, ko jis nori mainais?

Menėje tapo visiškai tylu ir Vaišnorai net nereikėjo pakelti balso, kad jį visi išgirstų:

-          Didysis Lietuvos kunigaikštis nori, kad jotvingių vadai pripažintų jį savo vyriausiuoju vadu ir

jam prisiektų ištikimybę.

            Komotas pašoko iš savo vietos ir, paraudęs iš pykčio, sušuko:

-          Niekada to nebus, jau geriau apsikrikštysiu ir su kryžininkais sutarsiu.

Kiti vadai buvo santūresni, o Kontgirdas paklausė Vaišnoros:

-          Bet čia nėra Traidenio, o mes negalime visi keliauti į jo pilį, tai kaip mes galime prisiekti?

Be to, mes esame savoje žemėje ir negalime jos atiduoti niekam, nes dievai ją patikėjo mums.

            Vaišnora vėl pakėlė ranką ir tare:

-          Lietuviai nesikėsina į jūsų žemes, religiją ar gyvenimo būdą. Traidenis pripažįsta jūsų vadus ir

neketina  jų  keisti, tik reikalauja, kad prireikus pagalbos, jūs pagalbą suteiksite. O priesaika labai 

paprasta, jūs visi čia esantys, išreikšite pritarimą Traidenio reikalavimams, aš pats perduosiu jį 

didžiajam Lietuvos kunigaikščiui ir jau po mėnesio Margirio pulkai bus Jotvoje.

            Kontgirdas susižvalgė su Skomantu ir pasiūlė visiems atsipūsti, pereiti į kitą menę, kur buvo paruošti stalai su valgiais ir gėrimais. Menėje pasiliko tik kilčių vadai ir Kontgirdo sulaikytas Gedotė.

Pirmasis prabilo Skomantas, jis tarė:

-          Mes patys vieni nenugalėsime ir mozūrų ir kryžininkų, lietuvių pagalbos mums reikia. Jei jie

mums padės susitvarkyti su lenkais ir mozūrais, tai mes galėsime daugiau jėgų skirti kovai su kryžininkais. Lietuvių vadas mus jau buvo pardavęs, bet, girdėjau kad Traidenis yra kitoks, belieka tikėtis, kad jis mūsų neišduos. Aš linkęs duoti jam tokią neįpareigojančią priesaiką. Visgi lietuviai yra mums gerokai artimesni ir draugiškesni, nei atėjūnai iš vakarų.

            Kontgirdas išreiškė pritarimą, kiti vadai neprieštaravo, tik Komotas kažką neaiškaus numykė, jis matyt suuodė keptos mėsos kvapą ir niekas kitas jam neberūpėjo. Visi jį žinojo kaip nepasotinamą rajūną. Gedotė irgi buvo paklaustas, ar pritaria susitarimui su lietuviais. Gedotė net labai gerai pažinojo vieną lietuvį, o ypač lietuvę, ir šiam reikalui visiškai pritarė. Dar kurį laiką pasitarę visi vadai prisidėjo prie puotaujančių.

            Po sočių pietų visi vėl susirinko į didžąją menę baigti susirinkimo. Kai kurie jau buvo įraudę nuo išgerto midaus, bet visi buvo atidūs, juk buvo sprendžiamas tautos likimas. Kontgirdas palaukė, kol menėje tapo tylu ir prakalbo:

-          Mes, kilčių vadai, siūlome visiems prisiekti didžiajam Lietuvos kunigaikščiui Traideniui 

pagal jo pasiuntinio Vaišnoros išdėstytas čia, šioje menėje, sąlygas.

             Kontgirdas truputį patylėjo, ir žiūrėdamas Vaišnorai į akis, pridūrė:

-          Aš prisiekiu.

Atsistojo Skomantas ir garsiai ištarė:

-          Aš prisiekiu.

Toliau prisiekė Barta, Stabis, kiti vadai, tarp jų ir Gedotė. Komotas neprisiekė, tik nužvelgęs

visus tūžmingu žvilgsniu, nuleido galvą. Vaišnora tai pastebėjo, bet nekreipė dėmesio, jis žinojo, kad jotvingių ir prūsų vadai neprivalėjo vykdyti bendro sprendimo, jie buvo savarankiški. Dar karčiai pagalvojo, kad tarp jotvingių, kaip ir tarp lietuvių, nėra vienybės.

            Kai priesaika buvo baigta, Kontgirdas kreipėsi ir į Vaišnorą ir į gentainius:

-          Mes įvykdėmė Traidenio reikalavimus, dabar lauksime jūsų pažado vykdymo. O kad 

teisingai perduotum visą informaciją savo valdovui, Vaišnora, mes su tavim į Lietuvą pasiūsime 

savo atstovą.

Juo bus Gedotės brolis Skurdas, jis gerai moka lietuvių kalbą, tai nesileis apgaunamas. Palydai jis pats pasirinks keletą karių. Kadangi laikas brangus, siūlau jums išvykti iškart po puotos, kuri vyks po susirinkimo.

             Lietuvių pasiuntinys Vaišnora išklausė viską ir, pritardamas bei dėkodamas, nusilemkė Kontgirdui ir visai menei.

            Tada Kontgirdas tęsė:

-          Aš, padedamas Bartos, - Barta linktelėjo pritardamas- suformuosiu karių pulką. kuris prisidės

prie lietuvių, vadovaujamų Margirio. Šis būrys išžygiuos pasitikti lietuvių ir užpuls lenkus ir rytinius mozūrus. Būriui vadovaus Giraitės pilies vadas Gedotė. 

Toliau mintį pratęsė Skomantas:

-          Aš su savo pulkais užpulsiu mozūrus vakaruose. Vadovausiu pats. Prie mano pulkų prisidės

Stabis su savo kariais,- Stabis linktelėjo pritardamas.- Tuo pačiu pagainiosime ir kryžininkus, kurie įsikūrę netoli mūsų žemių, dabar jie susitelkę prieš prūsus, tai gera proga jų skaičių pamažinti. Žygį pradėsime vienu metu, kad mozūrai būtų išblaškyti ir negalėtų pasipriešinti.

             Skomantas, baigęs kalbą, atsisėdo, tada vėl prakalbo Kontgirdas:

-          Aš ir Barta pasiliksime savo pilyse, mes suformuosime atsarginius būrius, kad galėtume ateiti į

pagalbą ten, kur bus sunku. Žygūnai pranešinės visa padėtį. Manau, kad lietuviams padedant, mes nesunkiai susitvarkysime su lenkais ir mozūrais, tai bus tarsi repeticija prieš sunkų žygį.

            Kontgirdas atsisuko į prūsų pasiuntinį ir tęsė:

-          Perduok savo vadams, kad mes ateisime į pagalbą jums. Kai sutvarkysime mozūrus ir lenkus,

mes atžygiuosime  su savo kariuomene. Aš pats vesiu karius. Tai bus dar šią arba kitą vasarą.

            Nušvito jaunojo Eibuto veidas plačia šypsena ir jis žemai nusilenkė.

            Pabaigus aptarti visus reikalus, Kontgirdas plačiu mostu pakvietė visus į kitą menę, kur vėl buvo padengti stalai ir, vos įžengus, suskambo muzika. Ateitis atrodė šviesesnė, todėl buvo galima švęsti.

Jau kitą rytą Gedotė su palydovais, išskyrus Skurdą, grįžo į Giraitės pilį. Skurdas pasiliko

Rudaminos pilyje išklausyti visus vyresniųjų nurodymus dėl kelionės į Lietuvą.  Jis su lietuviu Vaišnora ir jo palyda į Giraitės pilį atjos vėliau, o iš čia trauks į rytus, ten, kur dar niekada nebuvo. Visas naujienas Gedotė bendražygiams papasakojo pakeliui.

           Rugilė pasitiko Gedotę plačiai šypsodamasi. Jau matėsi, kad ji laukiasi. Gedotė karštai apkabino žmoną ir nusivedė ją į jų kambarį. Ten jis papasakojo Rugilei, kad taika baigėsi, neužilgo jotvingių kariai jos į karą, o jis ves karius. Rugilė nusiminė, bet ji žinojo, kad taip atsitiks, todėl savo liūdesio neparodė.

           Meiliai sutiko savo mylimąjį Lokį ir Jostautė. Jie nuoširdžiai džiaugėsi vienas kitu. Kiekviena praleista minutė kartu jiems buvo tarsi didžiausia šventė. Jie dar nežinojo, kad jau rytoj teks išsiskirti ilgesniam laikui.

           Po pietų į pilį grįžo ir Skurdas su lietuvių pulkeliu. Skurdą lydėjo penki kariai, skirti Kontgirdo. Jie vedėsi ir nešulinius arklius, ant kurių buvo sukrautos dovanos lietuvių kunigaikščiui, papildomi ginklai bei maisto atsargos. Juos pasitikęs Gedotė viską atidžiai apžiūrėjo, o po to pakvietė pas save.

           Gedotė apžvelgė draugus ir tare:

-          Ramybė baigėsi, laikas atsidėkoti genčiai, kad ji mus priėmė. Siūlau tau, Skurdai į palydą

paimti Lokį ir dar kelis karius iš pilies, kad būrys būtų pakankamai stiprus apsiginti nuo plėšikų. Ir prisimink, kad laukiame jūsų grįžtant kuo greičiau.

            Lokys nebyliai linktelėjo galva ir išskubėjo ruoštis ir pranešti šią naujieną Jostautei. Ji neapsidžiaugs.

            Vakarėjant Rugilė pakvietė Gedotę pasivaikščioti po pilies apylinkes. Eidami per kiemą jie matė laimingus žaidžiančius vaikus, netoli vartų keli senoliai, susėdę ant medinių kaladžių, kažką gyvai aptarinėjo. Pilies pasienyje ant kailio sėdėjo jauna moteris ir žindė kūdikį. Už vartų keli šunys riejosi dėl numestų kaulų. Pilis gyveno taikų gyvenimą. Netoliese tekėjo upelis, Rugilė su Gedote pasuko ten, kad pabūtų vieni. Juos saugoję kariai truputį atsiliko. Jaunuoliai tyliai ėjo palei upelį, kai tolėliau, kitame krante pamatė Jostautę ir Lokį. Jie sėdėjo susikibę už rankų, žiūrėdami vienas kitam į akis ir nieko aplink nematė. Rugilė prigludo prie vyro, priglaudė pirštą prie lūpų ir jie tyliai pasišalino. Jie dar puikiai prisiminė, kokios brangios būna tokios akimirkos.

             Saulei tekant kokių dvidešimties raitelių būrys išjojo pro pilies vartus. Jų išlydėti susirinko beveik visi pilėnai. Visi suprato, kiek nuo to žygio priklauso. Rugilė, stovėdama šalia Gedotės, jiems pamojavo, šalia stovėjo ir Jostautė, ji buvo nusiminusi, matėsi, kad vos tvardosi, kad nepravirktų, bet narsiai laikėsi. Nevalia jotvingių moterims išlydint vyrus į žygį verkti. Gedotė apkabino viena ranka žmoną, kita seserį ir, ją paguosdamas, ištarė:

-          Būrys stiprus, gerai ginkluotas, tikrai visi sugrįš. Be to, ne pas priešus joja. Nenusimink, sesute.