Jotvingis (14-oji dalis)

                                              Jotvingis (14-oji dalis)

    

     Naująjį pilies gyventoją, pirmagimį sūnų, Skurdas, pritariant Gailei, pavadino savo vardu. Vardynos vyko Trakų miško Alke, jose dalyvavo daug svečių, o joms vadovavo Garbus. Vaištautas nepajėgė atlikti apeigų, jis jau laukė susitikimo su protėviais. Aplankytas Gedotės ir jo kompanijos, Vaištautas nusišypsojo, bet greitai vėl paniro į savąjį pasaulį.

     Grįžtant atgal į Rudaminos pilį, Gedotė šnekučiavosi su broliu, jie aptarė būsimosios rudens ir pergalės prieš kryžeivius šventės reikalus. Prie šventės organizavimo daug prisidėjo Rugilė, bet ji šįkart kartu nekeliavo. Ji vis pilnėjo ir keliauti pasidarė sunku.

     Prijojus Rudaminos pilies apylinkes, varduvininkai pamatė, kad čia jau buvo susirinkę daug šventės dalyvių. Apylinkėje stovėjo daug palapinių, o pilies prieigose dirbo staliai, kaldami stalus ir suolus šventės amatininkams ir dalyviams. Pašaliuose jau skambėjo muzika ir dainos, nors šventė turėjo prasidėti rytoj, saulei tekant.

     Gedotė, vos nušokęs nuo arklio, nuskubėjo susitikti su Rugile. Ji šiek tiek negalavo ir moterys jai neleido nusileisti į kiemą. Gedotei įėjus, moterys pasitraukė ir paliko juos abu vienus. Rugilė, apkabinta, palaimingai nusišypsojo ir teištarė:

-    Kaip džiaugiuosi, tave matydama.

-    Ir aš, Rugile, ir aš. Kaip tu?

-   Man viskas gerai, va, tik moterys neleidžia man organizuoti šventę, liepia gulėti – pasiskundė Rugilė.

     Gedotė paglostė žmoną ir atsakė:

-   Galiu tik užjausti, bet teks tų moterų klausyti. Atleisk, bet turiu eiti sutikti svečius, vėliau pasikalbėsime.

     Rugilė suprato, kad vyras privalo vykdyti savo pareigas, bet jai vistiek buvo liūdna. Ji paprašė pastatyti krėslą prie lango, kad galėtų stebėti pasiruošimą šventei.

     Barta su palyda jau buvo čia, atvyko ir Stabis. Atjojo Komoto pasiuntinys ir pranešė, kad atvyksta ir jo vadas. Kai pasiuntinys pasišalino, Barta gana garsiai, kad girdėtų aplinkiniai, pasakė:

-    Kai į mūšį, tai nereikia, o prie stalo pirmas.

     Gedotė, kaip šventės šeimininkas, priekaištingai pažiūrėjo į draugą, bet nieko nepasakė, nes Barta buvo teisus.

     Paskutinis iš vadų atjojo Skomantas. Jis atsivedė muzikantų grupę, juokdarį ir gyvą suaugusį lokį. Šis nirto ir vis bandė išsivaduoti iš pančių, bet jį laikė virvėmis keturi stiprūs vyrai.

     Stabis sušuko:

-    Skomantai, kam atsivedei gyvą lokį, ką su juo veiksime?

     Skomantas nusijuokė ir pasakė:

-   Kviesiu vyrus eiti ristynių su mano lokiu. Jis jaunas, stiprus ir moka kautis. O man įdomu, ar atsiras tarp jotvingių vyrų, kurie nugalės lokį, ar čia tokių yra? Ir jau rimčiau pridūrė – jei kuris nugalės lokį, gaus gerą dovaną nuo manęs.

     Jotvingių didžiūnus Gedotė pakvietė į didžiąją pilies menę vakarienei. Čia jau stovėjo apkrauti stalai. Visiems susėdus, Gedotė atsistojo, paėmė į rankas midaus pripildytą ragą ir prakalbo:

-   Sveikinu didžius jotvingių vyrus čia susirinkus. Proga tam neeilinė. Mes šiemet pirmą kartą pasiekėme tokią didelę pergalę prieš atėjūnus kryžeivius. Mes esame dėkingi broliams lietuviams už pagalbą. Jų atstovai čia yra – ir Gedotė nusilenkė lietuviams, sėdintiems priešais. Patylėjęs, tęsė:

-    Mes turime pagrindo švęsti, bet nepamirškime, kad kryžeiviai nenurims, jie ateis, o mes turime būti pasiruošę ir vieningi, tik tada mes galime apsiginti. Jūs visi išalkę, pavargę, todėl nevarginsiu jūsų savo kalbomis, tik keliu ragą už tuos, kurie iš šio žygio nebegrįžo, už prūsus, lietuvius ir jotvingius, už vienybę!

     Vyrai sušuko pritardami – už kritusius, už vienybę – ir pakėlė ragus su midumi. Vakarienė truko neilgai, vyrai greitai išsiskirstė, dar reikėjo pasiruošti šventei, o ir pailsėti prieš ją.

     Tekant saulei, sugaudė ragai, sutrinksėjo būgnai, ir Garbus pradėjo apeigas, prašydamas dievų palaiminimo šventei. Netrukus šventė buvo pradėta.

     Gedotė, lydimas Garbaus, Skomanto, Stabio, Bartos, Skurdo, Audango ir kitų, apėjo amatininkų prekystalius, šie lūžo nuo prekių gausos. Buvo mugėje ir amatininkų iš Lietuvos, Mozūrijos, net iš tolimojo Haličo. Prekeiviams atvykti į mugę jotvingiai netrukdė. Gedotė pas lietuvį prekeivį išrinko puikius gintaro karolius Rugilei dovanų, o nuo jo neatsiliko ir kiti palydovai.

     Pilies kiemo pakraštyje degė laužas, o ant jo meistrai jau ruošė kepti visą stumbrą, pamautą ant storo rąsto.

     Vis dar į šventę plaukė žmonių minios, prekeiviai garsiai siūlė prekes, suskambo muzika ir pirmos poros pradėjo šokius. Šurmulys augo ir šventė įsibėgėjo.

     Gedotė paliko svečius ir grįžo pas Rugilę. Ji apsidžiaugė dovana, jautėsi gerai ir paprašė palydėti ją į kiemą, kur virė gyvenimas. Gedotė jai padėjo nusileisti žemyn, o ją prižiūrinčios moterys sekė iš paskos, pasiruošusios šokti į pagalbą, jei tik prireiktų. Minia, juos pamačiusi, pagarbiai prasiskyrė, atsirado savanorių, kurie prižiūrėjo, kad Rugilė su palyda galėtų laisvai prieiti prie prekystalių. Prekeiviai siūlė jai prekes veltui, kai ką Rugilė paimdavo, bet jie iš anksto buvo sutarę, kad savo padėtimi nesinaudos ir prekių veltui neims, todėl Gedotė patyliukais nurodė Audangui atsiskaityti už šias prekes. Šis vėliau taip ir padarė.

     Rugilė greitai pavargo ir grįžo į savo kambarį. Ji atsisėdo į krėslą prie lango, o Gedotė atsistojo šalia, uždėjęs ranką ant žmonos peties. Rugilė suspaudė jo ranką ir prakalbo:

-    Žiūrėk, kaip moka džiaugtis mūsų tauta. Kiek jiems nedaug tereikia - taikos, maisto, meilės, na dar truputį midaus. Juk taip galėtų visada būti. Kodėl tie kryžeiviai čia atsibeldė, argi jie negali gyventi savo žemėje, auginti vaikus ir džiaugtis?

     Gedotė jai taip atsakė:

-    Jie nežino kitokio gyvenimo, jie fanatikai. Jie įsitikinę, kad jų dievas, jų religija yra svarbiausi ir nepakenčia tikinčių kitaip. Jų vadas, sėdintis toli pietuose, Romoje, varo juos į karą prieš tautas, kurios netiki į jų dievą. Toli, rytuose, jie pralaimėjo karą kitatikiams, juos iš ten išvijo, tai dabar jie atsibeldė čia. Jų daug ir jie stiprūs.

     Rugilė pakėlė akis į Gedotę ir paklausė:

-    Tai gal mums reikia priimti tą jų dievą, na, dėl akių, nesidedant į širdį, gal tada karas liausis?

      Gedotė atsiduso:

-    Tai nepadės. Jie barbarai, plėšikai ir žmogžudžiai. Jie tik prisidengia religija, o iš tikrųjų jiems reikia turtų ir žemių. Mes abu pažįstame jų religiją ir žinome, kad mums tokios nereikia. Be to, jei mes išduosime savo dievus, protėvių tikėjimą ir gyvenimo būdą, tai kuo mes tapsime? Ar mes galėsime vadintis jotvingiais ar lietuviais? Mes tapsime niekuo, todėl belieka kautis. Geriau žūti kovoje, nei tapti vergu savo pačių žemėje.

     Rugilė matė ryžtingą vyro veido išraišką, jis buvo teisus, o ji visa širdimi tam pritarė.

     Įdienojus šventės šauklys pranešė, kad kviečiami stipriausi vyrai, kurie nebijo susigrumti su Skomanto atsigabentu lokiu. Grumtynės vyks visos šventės metu, leidžiant lokiui pailsėti. Atsirado apie dvidešimt galingų, drąsių vyrų, kurie pareiškė norą išbandyti savo jėgas. Tarp jų galingiausiai atrodė Lokys. Jostautė bandė jį atkalbėti, bet greitai suprato, kad tai bergdžios pastangos ir nuleido rankas. Lokio prižiūrėtojas kiekvienam nurodė laiką, kada teks susigrumti su lokiu. Lietuvis Lokys buvo paskutinis šioje eilėje. Jam teks susigrumti su broliu lokiu paskutinę šventės dieną. O pirmoji dvikova prasidėjo netrukus. Lokiui buvo stipriai surištas snukis, kad negalėtų kandžiotis ir nukarpyti ilgi nagai, kad negalėtų sudraskyti žmogaus. Lokys buvo pririštas prie stulpo ant ilgos virvės, bet jo letenos buvo laisvos. Pirmasis prie lokio priėjo stambus prūsas iš Nodemo pulko, vardu Noliubas. Lokys atsistojo ant užpakalinių kojų ir atrodė dar grėsmingiau, ūgiu jis pranoko prūsą, bet šis nepabūgo ir apkabino lokį, bandydamas jį parversti. Kurį laiką, raginamas aplinkinių stebėtojų šūksnių, Noliubas laikėsi, bet pamažu jo kojos pradėjo linkti ir netrukus lokys jį užgulė, bandydamas perkąsti prūso petį, bet surišti nasrai to neleido padaryti, kitaip prūsui būtų galas. Ir šiaip jam galas, nes jis pralaimėjo ir pasitraukė iš kovos.

     Šventėje vyko prekyba, mainai, netrūko žaidimų. Įvairius žaidimus žaidė ir vaikai ir suaugę. Kariai rungėsi kalavijais, lankais, arbaletais. Vyko lenktynės žirgais. Ir visa laiką skambėjo muzika. Šventė šurmuliavo iki vėlyvo vakaro, kol nusileido saulė. Tada vaikai nuėjo miegoti, jaunimas susibūrė į grupeles, pasigirdo švelni muzika ir prasidėjo dainos ir šokiai, o seniai, susėdę ant žolės, stebėjo jaunimą ir, tikriausiai, prisiminė, kaip patys tai darė.

     Gedotė patikrino sargybą ir sukvietė garbingiausius jotvingius, lietuvius ir prūsus į didžiąją pilies menę, kur puota vyko iki paryčių.

     Kitą rytą šventė vėl įsismarkavo, tik daliai jų dalyvių buvo sunkoka po naktinių linksmybių.

     Gedotė vėl patikrino sargybą ir susitiko su Audangu, kuris buvo paskirtas vadovauti nemažam patikimiausių karių pulkui, kurie šventėje nedalyvavo. Jų užduotis buvo apsaugoti šventės dalyvius nuo netikėto priešo antpuolio. Jie budėjo tolėliau nuo pilies, už ežero. Čia viskas buvo gerai. Audangas buvo išsiuntęs žvalgus, kurie laikas nuo laiko grįždavo ir pranešdavo, kad viskas ramu. Audangui padėjo Varpoda, geriausias Rudaminos pilies pėdsekys ir medžiotojas. Jiedu tapo gerais draugais.

     Vėliau Gedotė sukvietė kitus vadus į didžiąją pilies menę pasitarimui. Nuliejęs šlaką midaus dievams, Gedotė prabilo:

-    Smagu matyti jus, jotvingių didžiūnus, čia, šioje menėje, draugiškus ir vieningus, ko ir linkiu mums visiems, nes iki šiol vienybės mums trūko. Kryžeiviai ir mozūrai mus po vieną nugalės, o kai mes susiburiame draugėn, dar lietuviai padeda, tada mes galime jiems pasipriešinti. Šiemet mes kryžeivius pamokėme, bet taika truks neilgai, jie keršys. Mums reikia tam pasiruošti.

     Tada prakalbo Skomantas:

-    Aš, Gedotė, Stabis, Barta ir kiti vadai su savo kariais visada dalyvaujame žygiuose ir padedame vieni kitiems, bet ne visi jotvingių vadai prisijungia.

     Skomantas patylėjo, atsisuko į kampą, kur sėdėjo Komotas ir keli jį remiantys mažesni vadai ir tiesiai paklausė:

-    Kur buvote jūs, kai mes gynėmės nuo priešų, kai žygiavome į jų žemes, mūsų kariai žuvo, gindami kraštą, o kur buvote jūs?

     Visa menė ptitariamai suošė. Komotas pasimuistė ir sumurmėjo:

-    Man žvalgai pranešė, kad kryžeiviai ruošiasi pulti mano žemes, todėl vyrai pasiliko saugoti savo pilių.

     Menėje pasigirdo nepritarimo ūžesys ir pikti šūksniai. Komotas vėl prakalbo:

-    Aš ir mano vyrai prisidėsime prie kito žygio, kai tik pakviesite, prižadu.

     Keli vyrai susižvalgė ir nusijuokė. Komotas buvo storas, nutukęs ir iš jo naudos mūšyje nebuvo jokios, bet jo vyrai tikrai pravers.

     Kiti vadai suprato, kad tai tik pažadas, bet nieko negalėjo padaryti. Visi jotvingių vadai buvo laisvi ir savarankiški.

     O tuo tarpu šventė tęsėsi. Daugiausia žmonių stebėjo Skomanto lokio grumtynes. Vyrai krito nuo lokio vienas po kito, keli net atsisakė grumtis su lokiu ir buvo palydėti pašaipomis ir švilpimu.

     Ir štai atėjo paskutinė šventės diena. Lankininkų varžybas užtikrintai laimėjo Skurdas. Jo paleistos strėlės lėkė taikliausiai. Jis patenkintas priiminėjo sveikinimus, o labiausiai jį sveikino žmona Gailė su mažyliu Skurdu ant rankų. Ji susidraugavo su Rugile, Jostaute ir kitomis moterimis, jautėsi čia sava ir laiminga.

     Minia susirinko aplink stulpą, kur buvo pririštas lokys, nes čia tuoj prasidės paskutinė dviejų lokių kova. Lietuvis Lokys išsirengė iki pusės nuogai, o Jostautė ištepė jam pečius ir nugarą taukais, kad lokiui būtų sunkiau užsikabinti. Lietuvis drąsiai žengė prie lokio ir jiedu susikibo. Kurį laiką abu sukiojosi, stengdamiesi rasti patogesnę padėtį, bet palaipsniui pradėjo ryškėti žvėries pranašumas. Visas lietuvio kūnas įsitempė, raumenys išpampo nuo nežmoniškos įtampos, o kojos pradėjo virpėti ir linkti. Minioje nuskambėjo nusivylimo atodūsis, kai žmogus suklupo ir atrodė, kad jau pasiduoda. Bet, Gedotės ir Audango patartas, lietuvis griebėsi gudrybės. Jis stumtelėjo lokį į dešinę, o pats išsilaisvino iš jo letenų ir nėrė į kairę. Žvėris, netekęs atramos, sukniubo, o Lokys šoko jam ant nugaros, pranėrė galingas rankas pro žvėries letenas, uždėjo rankas jam ant sprando ir sunėrė pirštus. Žiūrovai net aiktelėjo, pamatę tokį mitrumą iš galingo vyro. Tikrasis lokys bandė stotis ant užpakalinių kojų, mosavo letenomis, bandydamas pasiekti žmogų, bet negalėjo to padaryti. Lietuvis privertė lokį vėl atsistoti ant keturių kojų, lenkdamas jo galvą vis žemiau ir žemiau, kol žvėris visu ūgiu išsitiesė ant žemės. Lietuvis atsistojęs suriko karo šūkį, o žvėris sėdėjo ant žemės ir, nustebęs, kraipė skaudantį sprandą. Lokio prižiūrėtojas paskelbė žmogaus pergalę.

Lietuvis, atgavęs veido spalvą, priėjo prie lokio, patapšnojo jam per petį ir tarė:

-    Atleisk, broli.

     Minia šėlo, o Skomantas tęsėjo pažadą ir atvedė dovaną. Tai buvo puikus žirgas su visomis kamanomis.

     Šventė baigėsi, svečiai išsiskirstė, į Rudaminos pilį atėjo ramybė.

     Gedotė menėje aptarinėjo einamuosius reikalus su Skurdu ir Lokiu, kai atėjo Audangas su Varpoda. Gedotei leidus, Audangas prabilo:

-   Varpoda parodė man, kur ir kaip įrengta kūlgrinda, vedanti iš pilies per pelkę, mes ją išbandėme. Dviese praėjome, bet sunkiai, pelkė vis praryja ir akmenis ir rąstus. Daugiau žmonių ja nepraeitų. Mes pasitarėme ir nusprendėme, kad reikia kūlgrindą sustiprinti ir prašome pagalbos. Mums reikia kelių vyrų su arkliais. Laikai neramūs, jos gali prisireikti.

     Gedotė nedelsdamas atsakė:

-   Taip, pritariu tam. Paimkite viską ko reikia ir sutvarkykite, kiek įmanoma. Štai Lokys su Skurdu irgi nori prisidėti. Nusibodo jiems medžioklės ir ristynės su lokiais.

     Skurdas nusijuokė ir ištarė:

-    Žinoma, padėsime, ar ne Loky?

     Lokys išsišiepė iki ausų ir linktelėjo.

     Vyrai išėjo, Gedotė dar pastovėjo prie lango, pamąstė ir nuėjo pas Rugilę.

     Gedotė kalbėjosi su Margiriu savo kambaryje ir atsakinėjo į nesibaigiančius sūnaus klausimus. Vaikui niekada nepritrūkdavo klausimų, o tėvą jis matydavo nedažnai, todėl, kai tik šis būdavo pilyje, sūnus nuo jo neatstodavo. O Gedotė, būdamas su sūnumi, pamiršdavo visus rūpesčius ir jį slėgusią atsakomybę. Kartu jie jautėsi puikiai. Štai ir dabar Gedotė bandė atsakyti į painų klausimą – kodėl saulė šviečia? – kai į duris pabeldė.

     Gedotė atsiduso ir šūktelėjo:

-    Užeik!

     Durys prasivėrė ir į vidų užėjo Skurdas, jis buvo ne vienas. Brolis atsisuko atgal ir paragino:

-    Drąsiau, Suvingi, ateik.

     Suvingis buvo visas sulytas, peršlapęs ir sustiręs. Jis pažiūrėjo į po kojomis besirenkančią nuo jo balą ir tyliai ištarė:

-    Vaištautas mirė.

     Gedotė atsistojo, priėjo prie Suvingio ir, tylėdamas, paspaudė jam petį. Tada liepė Skurdui pasirūpinti Suvingiu, nuvedė Margirį pas mamą, pranešė jai liūdną žinią ir išėjo pasakyti Lokiui, Jostautei ir kitiems. Rugilei buvo dar sunkiau, nes ji negalėjo palydėti savo mokytojo į paskutinę kelionę.

     Laidotuvių laužas buvo sukrautas Trako miško Alke. Vaištauto palydėti susirinko visi didieji vadai, tik vėl neatvyko Komotas. Garbui tariant reikiamus žožius, aukštai į dangų pakilo laidotuvių laužo ugnis ir dūmai. Gedotė, žiūrėdamas į aukštai kylančias liepsnas, jautė, kad ir jo paties dalis kartu su mokytoju nupleveno į dausas. Pažiūrėjęs Skurdui, Lokiui ir Jostautei į akis, jis suprato, kad jie jaučia tą patį.

     Naktį pirmą kartą šią žiemą gausiai prisnigo, vos atsikėlęs Margiris paprašė tėčio eiti su juo į kiemą. Tėtis neprieštaravo, o Rugilė juos palydėjo plačiu šypsniu. Jie visi buvo kartu ir tai buvo nuostabu.

     Apsimėtę sniego gniūžtėmis, tėtis su sūnumi nutarė pastatyti sniego senį. Vos pradėjus, jiems į pagalbą iš pilies atbėgo Lokys ir Jostautė su dukryte Vilte. Jie šoko padėti ar trukdyti sniego senio statymui, nelygu kaip pažiūrėsi. 

     Vėliau pilies kiemas prisipildė suaugusių ir vaikų. Jų skaidrus, nuoširdus juokas užpildė visą erdvę. Net mažasis Skurdas išbandė pirmąjį savo gyvenime sniegą.

     Taip visiems bešėliojant, iš aukšto pilies bokšto atsklido garsus sargybinio šūksnis:

-    Raitelis!

     Visas kiemas nuščiuvo, net vaikai pasidarė tylesni. Raitelis įšuoliavo į kiemą ant putoto žirgo, net nesustojus žirgui nušoko nuo jo ir, artėdamas prie laukiančio Gedotės ir jo palydovų, suriko:

-    Priešai puola!

     Ir jau ramiau pridūrė:

-  Ir kryžeiviai, ir mozūrai įsiveržė į Jotvą. Jie kaip skėriai siaubia visa kraštą. Skomantas prašo pagalbos.

      Rugilė sėdėjo prie lango ir stebėjo pilies kiemą. Ji matė atskubėjusį raitelį, ji negirdėjo, ką jis pasakė, bet iš to, kaip visi sureagavo, ji suprato, kad ramybė buvo trumpa.