Jotvingis (15-oji dalis)

                                         Jotvingis (15-oji dalis)

    

     Gedotė paėmė ant rankų Margirį ir nuskubėjo į pilį. Pakeliui jis liepė bendražygiams susirinkti didžiojoje pilies menėje. Atidavęs sūnų motinai, Gedotė atėjo į menę. Čia jau buvo Skurdas, Lokys, Audangas, Varpoda ir kiti. Gedotė liepė Skomanto pasiuntiniui kalbėti. Šis prabilo:

-   Mozūrai įsiveržė į Jotvą. Jie apsiautė Šiurpilį, bet pilies nešturmuoja. Didelė jų kariuomenės dalis žygiuoja gilyn į mūsų kraštą, viską siaubdami. Skomantas siuntė pasiuntinius Stabiui ir kitiems kaimynams, bet jie negali padėti, nes juos iš vakarų užpuolė kryžeiviai. Skomanto kariai įkalinti savoje pilyje, mozūrų per daug, kad stoti su jais į atvirą mūšį.

      Pasiuntinys nutilo, nerasdamas tinkamų žodžių, bet padėtis tapo aiški. Gedotė greitai dalino nurodymus:

-   Skurdai, tu jok pas Bartą, Audangai, tu jok pas Komotą, primink jam pareigą ir pažadą atsiūsti karių. Tu, Varpoda, paimk keletą vyrų, jokit į artimiausias pilis ir surinkit kuo daugiau karių. Loky, nujok pas Garbų, tegul jis paprašo dievų ir protėvių pagalbos. Mums jos prireiks. Lietuviai vėl atžygiuos mums į pagalbą tik pavasarį, todėl šį kartą reikės verstis patiems.

     Vyrai nedelsė ir greitai išsiskirstė. Gedotė matė per langą, kaip, keldami sniegą, pro pilies vartus išjojo keletas vyrų, jie visi pasuko į skirtingas puses. Likusius pilies gyventojus apėmė nerimas.

     Gedotė tuo tarpu nuėjo pas Rugilę. Ji vis pilnėjo ir jai buvo sunku. Dabar dar ši žinia. Vyras vėl joja į karą, Margiris irgi ten veržiasi, nors dar ir visai mažas. Rugilė vylėsi, kad pagimdys dukrytę, kuri su ja pasiliks ilgėliau. Gedotei įėjus į kambarį, Rugilė gulėjo lovoje, paramstyta pagalvėmis ir kailiais.

     Pirmas į pilį grįžo Lokys, su juo atjojo Suvingis, jis pareiškė norą lydėti karius į mūšį ir visokeriopai juos palaikyti.

     Barta su kariais atvyko po kelių dienų. Pridėjus atvykusius karius iš aplinkinių mažesnių pilaičių, jau susidarė nemaža kariuomenė, bet gerokai mažesnė, nei vasarą.

     Gedotė su Barta įvertino karių skaičių ir suprato, kad jų per mažai. Jie su viltimi laukė grįžtančio Audango. Ir šis grįžo, jis atvedė Komoto karius, viso jų atvyko apie du šimtus. Jiems vadovavo jaunas vadas Pabravas. Pats Komotas kautis negalėjo dėl savo storumo.

     Gedotė sukando dantis ir nieko nepasakė, bet Barta pratrūko:

-   Ką jis iš mūsų tyčiojasi? Du šimtai karių, kai Komotas valdo plačias ir turtingas žemes. Ne jotvingis jis, tebūnie jis prakeiktas.

     Gedotė apkabino Rugilę atsisveikindamas, O ši jam pašnabždėjo į ausį:

-    Sugrįžk greičiau, aš lauksiu, Margiris, o ir naujas mažylis ar mažylė norės greičiau pamatyti tėvą.

     Gedotei buvo sunku išeiti, bet pilies kieme jo jau laukė išrikiuoti pulkai.

     Krintant sniegui, Gedotė su Barta išvedė karius į eilinį žygį, į nežinią. Priekyje jų zujo žvalgai, vadovaujami Audango. Varpoda liko saugoti pilies.

     Žygis buvo sunkus, jau kelias dienas be perstojo snigo, pakilo vėjas ir karius užpuolė pūga. Tik laiko slėptis nuo jos nebuvo. Žvalgai sutiko nemažai bėglių, kurie bėgo nuo mozūrų. Bėgliai papasakojo, kad mozūrai aplenkia didesnes pilis ir puola mažesnes ir blogai įtvirtintas gyvenvietes. Rūsčiais veidais vyrai keliavo per pūgą į priekį.

     Žvalgams darbą apsunkino vis krentantis sniegas, jis slėpė pėdsakus ir tolimesnį vaizdą.

     Po trijų dienų, ryte nustojo snigti. Kariuomenė nakčiai buvo įsirengusi stovyklą miške, netoli upelio. Atsikėlę ir pamatę permainas, vyrai pralinksmėjo. Papusryčiavę, jie pajudėjo toliau. Eiti per šviežią sniegą buvo sunku ir žmonėms ir žirgams. Pažygiavus pusę dienos, Gedotė liepė sustoti poilsio, jis matė, kad ir žmonės ir žirgai jau pavargo, o ir priešas galėjo būti netoli. Ir iš tikro, vos sustojus pailsėti, ant žirgo atšuoliavo Audangas. Jis greitai pribėgo prie vadų ir pranešė:

-   Mozūrai priekyje. Per apsnigtą mišką mums nepavyko įvertinti, kiek jų ten yra, bet būrys didelis. Jie buvo įsikūrę dauboje, toliau nuo miško, ir mes juos vėlai pastebėjome. Jie juda į mūsų pusę.

     Gedotė paklausė:

-    Kiek laiko mes turime iki susidūrimo?

     Audangas patikslino:

-    Visai neturime, jie sugavo kelis mūsų žvalgus, todėl taip vėlai atnešiau šią žinią.

     Gedotė susižvalgė su Barta ir tarė:

-    Ką gi, ruoškimės mūšiui. Dešinėje mus riboja upelio slėnis, iš ten priešas nepuls, be to, jei bus blogai, per ten galėsime atsitraukti. Pabravas su savo vyrais saugos tą vietą. Aš su savo vyrais kausiuos čia, per vidurį, o tu Barta dengsi kairiąją pusę. Ten nėra gamtinės kliūties, todėl bus sunku, priešas mus gali apsupti. Stenkimės, kad taip neatsitiktų. Ar gerai, Barta?

     Barta buvo patyręs vadas, jis įvertino aplinką ir tarė:

-    Gerai, Gedote, mes neturime kito pasirinkimo, tik kautis.

     Dar išsidėstymo metu jotvingiai girdėjo besiartinančius mozūrus. Jie vis artėjo ir netrukus pasirodė tarp medžių. Jie puolė net nesustoję, jie praleido visa naktį ir pusdienį pasislėpę dauboje ir buvo pailsėję.

     Skurdas vadovavo lankininkams. Šie paleido strėlių spiečių į mozūrus, bet nedaug strėlių pasiekė taikinius. Trukdė medžiai, o ir mozūrai buvo šarvuoti.

     Mozūrai užgriuvo jotvingių gretas kaip sniego lavina. Pasigirdo plieno žvangėjimas, lūžtančių iečių traškesys ir mirštančiųjų aimanos. Prasidėjo kova karys prieš karį. Skurdas numetė į šalį netinkamą artimai kovai lanką, atsistojo šalia brolio, ir išsitraukė kalaviją. Iš kitos pusės Gedotę užstojo Lokys. Jie trise mūšio centre sudarė galingą jėgą. Bet jie nebuvo vieni. Jotvingiai atlaikė pirmąjį mozūrų antpuolį ir netrukus nubloškė juos atgal.

     Įsivyravo trumpa atokvėpio valandėlė. Prie Gedotės pribėgo Barta, jis greitai išbėrė:

-    Mes tame krašte ilgai neatsilaikysime, mozūrų per daug, o ir vieta nedėkinga.

     Barta tekinas nubėgo pas savo vyrus, nes mozūrai vėl puolė, Gedotė net nesumojo, ką atsakyti draugui ir bendražygiui. Beliko tik kautis už savo ir karių gyvybes.

     Gedotė kirto kalaviju į kairę, į dešinę, rankos pavargo, sustoti nebuvo kada. Skurdas šalia brolio neatsiliko, bet matėsi, kad ir jo judesiai darėsi vangesni. Gedotė jau galvojo, kad daugiau nebeištvers, bet jėgų jam suteikė Lokio kova. Vienu metu jį apspito keli mozūrai, Lokys net buvo suklupęs, bet atsitiesė ir, riaumodamas, kaip tikras girių karalius, patiesė kelis priešus baisingos kuokos smūgiais. Gedotė atsigavo ir su nauja jėga puolė mozūrus, ragindamas gentainius neatsilikti. Jotvingiai atlaikė ir antrą mozūrų antpuolį, bet kai šie atsitraukė, Gedotė pamatė, kokia kaina tai buvo padaryta. 

     Gedotė apsidairė, jis vos atpažino brolį, nes šis buvo visas kruvinas, apsiaustas virtęs skarmalais, o šarvai sulankstyti. Skurdas pakėlė kalaviją, parodydamas broliui, kad jis nesužeistas, bent jau smarkiai. Lokys, o ir pats Gedotė bei kiti atrodė ne ką geriau. Atskubėjęs Barta atrodė taip pat klaikiai.

      Gedotė su Barta užlipo ant nuvirtusio galingo medžio ir apžvelgė mūšio lauką. Vaizdas buvo baisus. Visur gulėjo lavonai ir dejavo sužeistieji. Kritusių mozūrų buvo gerokai daugiau, bet ir trečdalis jotvingių žuvo. Barta ištarė:

-    Jei mes matėme visus mozūrus, tai gal ir atsilaikysime, bet jei jie dar ne visi stojo į mūšį, dar vienos atakos mes neatlaikysime. Vyrai po ilgo žygio pavargę ir išsekę.Ką darome?

     Gedotė pažvelgė į draugą ir atsakė:

-   Protingiausia būtų atsitraukti, bet dienos šviesoje mozūrai mums to neleis. Be to čia mus saugo upelis nors iš vienos pusės, o traukdamiesi, mes visai neturėsime apsaugos. Mums reikia suglausti gretas ir išgyventi iki vakaro. Mirti čia mes negalime, kas gi tada apgins mūsų moteris ir vaikus? Aš jau nusiunčiau Audango vyrus išžvalgyti atsitraukimo kelią per upelį ir pelkę.

     Prieš pat naują mozūrų antpuolį, prie Gedotės pribėgo uždusęs ir purvinas Audangas, jis pranešė:

-   Mes neradome kelio per pelkę, praeiti ten neįmanoma, mums teks trauktis per mišką, be priedangos.

     Gedotė paplojo Audangui per petį ir pasakė:

-    Mes turime ir kitą galimybę – tiesiog laimėti mūšį.

     Bet mūšį laimėti buvo neįmanoma. Mozūrų pulkai dar padidėjo, o jotvingių gretos vis tirpo. Kai kurie kariai vos bepastovėjo ant kojų. Gedotė ir Barta ragino saviškius kovoti, bet tikėjimas pergale jau nyko. Kuriam laikui padėtį pataisė Komoto kariai, vedami Pabravo, saugoti upelio krantą jau nebuvo prasmės. Gedotė matė, kad vyrai žūsta vienas po kito, jis suprato, kad mūšis pralaimėtas. Jis pasitraukė iš pirmųjų gretų ir paėmė į rankas ragą. Gedotė norėjo duoti komandą atsitraukti, bet ragas buvo suskaldytas ir neskambėjo. Veltui Gedotė bandė jį pūsti. Gedotė matė, kaip suklupo Skurdas, metė ragą ir šoko broliui į pagalbą. Spėjo pačiu laiku nukreipti mozūro kalaviją nuo brolio galvos. Pribaigęs užpuoliką, Gedotė padėjo broliui atsistoti, bet šis jau svyravo, o mozūrai vėl artėjo. Broliai suprato, kad jų laikas baigėsi.

     Lyg per tirštą rūką iki Gedotės ausų atūžė rago gausmas, paskui dar vienas ir dar. Toks pažįstamas, savas ir mielas. Kaip sapne Gedotė matė besitraukiančius nuo jų mozūrus, o už jų jau virė kitas mūšis, tik mozūrams jame labai nesisekė. Nedaug jų sugebėjo pasprukti.

     Gedotė, geriau įsižiūrėjęs pažino, kad tai Stabio vyrai. Netrukus ir jis pats prišuoliavo prie Gedotės.

Gedotė, Barta, Skurdas ir kiti glebėsčiavo savo gelbėtoją nuo tikros mirties. Kiek atsitokėjęs, Gedotė paklausė:

-    Kaip tu čia atsiradai Stabi? Kokiems dievams mes turime dėkoti už tavo pasirodymą?

     Stabis nusijuokė:

-    Dievai, žinoma, padėjo, bet padėkoti reikia pirmiausiai Skomantui. Jo kariai išėjo iš pilies, sumušė pilį apsiautusius mozūrus ir užpuolė iš nugaros kryžeivius, kurie buvo apsiautę mano pilį. Aš nieko nelaukiau ir, palikęs pilį taip pat smogiau kryžeiviams. Jų buvo daugiau, bet jie supanikavo ir mes juos sumušėme. Dabar jie traukiasi, o Skomantas juos persekioja.

     Gedotė pertraukė:

-    Bet kaip tu atsidūrei čia?

     Stabis parodė į vyruką, kuris stovėjo,atsirėmęs į medį:

-    Vienas iš Audango žvalgų atjojo pas mus, jis pranešė, kad jūs susidūrėte su stipriausiomis mozūrų pajėgomis, tai pagalvojau, kad jums bus sunku.

      Gedotė dusliu balsu ištarė:

-    Gerai pagalvojai, bičiuli, - ir dar kartą jį apkabino.

     Mozūrai pasitraukė, bet persekioti jų nebuvo jėgų. Be to, reikėjo pasirūpinti mirusiaisiais, o dar labiau sužeistaisiais. Daugiau ar mažiau sužeisti buvo beveik visi Gedotės, Bartos ir Komoto vyrai. Čia darbo turėjo Suvingis ir jo draugai. 

     Stabis pakvietė Gedotę ir Bartą į savo pilį, bet visi kariai labai norėjo namo. Sulaukę Skomanto žygūno, kuris pranešė, kad priešas iš Jotvos išvytas, vyrai patraukė į namus. Kelionė laukė sunki, nes vėl pradėjo snigti ir smarkiai atšąlo. Pakeliui mirė dar daug sužeistųjų, tad Rudaminos pilį pasiekė tik pusė išvykusių su Gedote, karių. Panašiai nukentėjo ir Bartos bei Komoto kariai.

     Grįžusius į pilį pasitiko ne sveikinimo šūkiai, o artimųjų raudos.

     Rugilė sutiko savo vyrą kambaryje. Ji jautėsi geriau ir apkabino vyrą stovėdama. Ji pastebėjo, kad Gedotė visai nesidžiaugia ir paklausė:

-    Kodėl toks liūdnas, juk laimėjai mūšį?

-    Mozūrus mes išvijome iš Jotvos, bet aš nesijaučiu nugalėtoju. Mes pralaimėjome, pusė vyrų žuvo ir jei ne Stabis – jis nebaigė sakinio, tik stipriau apkabino žmoną ir sūnų.

     Rugilė atidžiai įsižiūrėjo į savo gyvenimo vyrą, tarsi matydama jį po ilgo laiko. Šis buvo pavargęs nuo begalinių kovų, visas kūnas nusėtas randais, skruostai išsišovė, veido bruožai paaštrėjo, tik akys liko švelnios ir mylinčios. Rugilė prigludo dar labiau ir tyliai paklausė:

-     Kas dabar bus?

-    Kovosime – atsakė Gedotė.

      Čia ir Margiris neiškentė:

-    Ir aš noriu.

     Gedotė nusišypsojo ir tarė sūnui:

-    Ir tu kovosi, kai ateis laikas.

-    Tėti, o kada jis ateis, tas laikas?

-    Kai užaugsi, sūnau, kai užaugsi.

     Įpusėjus žiemai, Rugilė pagimdė dvynukus, ne veltui nėštumas buvo toks sunkus. Gimė porelė. Ir kūdikiai ir mama buvo sveiki, tai suteikė begalinio džiaugsmo Gedotei, o ir visiems pilies gyventojams. Pilėnai mylėjo Rugilę.

     Laimingi tėvai pavadino berniuką Gedote, o mergaitę – Junda.

     Tapęs trijų vaikų tėvu, Gedotė neužmiršo ir kitų savo pareigų. Vieną rytą jis pasikvietė Skurdą pasikalbėti. Atėjęs Skurdas rado ir prūsą Nodemą, kuris su savo kariais taip ir pasiliko Rudaminos pilyje. Gedotė parodė į Nodemą ir paaiškino broliui:

-    Nodemas pasiprašė išleidžiamas apžiūrėti savo žemių. Ir štai jis vakar grįžo. Papasakok, Nodemai, ką matei.

      Nodemas pradėjo nedelsdamas:

-    Aš labai norėjau pamatyti savo kraštą, pažiūrėti ar ten dar yra mūsų žmonių, kas ten vyksta, todėl pasiprašiau išleidžiamas. Mes keliavome penkiese, mes išvengėme susidūrimo su kryžeiviais. Perėjome visą prūsų žemę iki pat vakarinio pakraščio. Prūsų sutikome mažai, jie slapstosi giriose ir pelkėse, kryžeiviai juos privertė gyventi kaip žvėris. Mes matėme daug blogų dalykų, kryžeiviai stato daug pilių mūsų žemėje, jas stato vergais paversti, nespėję pasislėpti mano gentainiai. Pilyse telkiasi labai daug kryžeivių, jie ruošiasi dideliam žygiui čia, į Jotvą ir į Žemaitiją. Aš galvoju, kad jie pavasario nelauks, puls dar šią žiemą. Jie dabar prisistatė pilių arčiau ir  turi kur atsitraukti ir pasislėpti.

     Nodemas nutilo, tada prabilo Gedotė:

-    Dėl to tave, broli, ir pasikviečiau. Jok pas lietuvius ir paprašyk jų atžygiuoti ne pavasarį, kaip buvo sutarta, o dabar. Vieni mes neatsilaikysime, lietuvių pagalba mums būtina. Paimk vyrų, kiek reikia, ir keliauk nedelsdamas.   

     Skurdui išėjus ruoštis į kelionę, Gedotė liepė pakviesti Audangą. Šis greitai prisistatė. Gedotė liepė Audangui atsisėsti priešais Nodemą ir pasakė:

-    Teks, Nodemai, tau dar kartą nukeliauti į savo kraštą. Šį kartą su tavim jos ir Audangas. Sužinokite, kaip įmanoma daugiau apie kryžeivius, tik nerizikuokite ir kuo greičiau sugrįžkite atgal.

-    Gerai, vade, - vienu balsu atsakė jotvingis Audangas ir prūsas Nodemas.

     Gedotė buvo priverstas blaškytis tarp tėvo ir vado pareigų. Laiko neužteko nei tam, nei tam. Mažyliai augo sveiki, o mamai labiau už tėtį padėjo Margiris. Jam iš karto patiko mažieji broliukas ir sesutė. Gedotė savo mažuosius matė tik retkarčiais, jis vėl ruošėsi karui ir rinko kariuomenę.

     Į Rudaminos pilį retkarčiais atjodavo pasiuntiniai nuo Skomanto ir Stabio, jie nešė vis niūresnes žinias. Grįžo ir Audangas su Nodemu, jie tik patvirtino, kad kryžeiviai ruošiasi dideliam karui.

     Gedotės, o ir kitų akys vis krypo į rytus, iš kur buvo laukiama taip reikalinga pagalba. Praėjo jau kelios savaitės, o iš Skurdo vis dar nėra jokių žinių. Gedotė dažnai pagaudavo tyliai meldžiantis dievams – “Kad tik jie atvyktų, kad tik jie spėtų”. Nerimas vis augo.

      Vėlyvą vakarą Gedotė žaidė su savo vaikais, kai išgirdo sargybinio šūksmą – Raiteliai! Gedotė greitai nubėgo į bokštą, o sargybinis parodė ranka į rytus. Ten, prietemoje jojo du raiteliai. Keli kariai išjojo jų pasitikti ir netrukus visas pulkelis, keldamas sniegą, atsirado pilies kieme. Gedotė pažino, kad tai su Skurdu į Lietuvą išjoję vyrai. Jis nusileido jų pasitikti.

     Skurdo raiteliai atnešė puikią žinią. Lietuviai išgirdo pagalbos prašymą ir jau žygiuoja. Po kelių dienų jie bus čia.

     Pilėnų nuotaika pakilo, bet ne ilgam. Kai Skurdas atvedė lietuvius į pilį, visi pamatė, kad jų kariuomenė atvyko žymiai mažesnė, nei anksčiau, o jiems vadovavo visai jaunas kunigaikštis Vilikaila.

     Gedotė pakvietė Vilikailą ir dar keletą žemesnių vadų pas save vakarienei. Čia buvo ir savi – Skurdas, Lokys, Audangas, Varpoda, Nodemas. Visi laukė atvykstančio Bartos. Po vakarienės Gedotė paprašė Skurdą pasilikti ir papasakoti, kaip sekėsi Lietuvoje.

     Skurdas pradėjo pasakojimą iš tolo:

-   Prieš kelis mėnesius Lietuvoje įvyko dideli pasikeitimai. Mirė mūsų geras draugas, Didysis Lietuvos kunigaikštis Traidenis. Po jo mirties užvirė tarpusavio kova dėl Didžiojo kunigikščio titulo. Ją laimėjo Daumantas, bet jo galia gerokai mažesnė nei Traidenio, Lietuva nusilpo, tuo naudojasi šiaurinių kryžeivių atšaka. Lietuviai patys dabar kariauja ir su kryžeiviais ir tarpusavyje. Todėl pavyko atvesti tik tokią nedidelę lietuvių kariuomenę, be to jie prasčiau ginkluoti ir mažiau patyrę. Artimiausiais metais iš lietuvių didelės pagalbos nesulauksime. Bet kitas mūsų susitarimas galioja.

     Gedotė giliai susimąstė. Jis ilgai tylėjo, paskui prakalbo:

-    Ačiū, tau, broli. Eik dabar ilsėtis, Gailė ir sūnelis tavęs pasiilgo. Gaila, kad ilgiau su jais negalėsi pabūti, po kelių dienų vėl eisime į karą.

     Niūriais veidais pilėnai vėl išlydėjo vyrus į karą. Kiek jų begrįš šį kartą? Karių nuotaika buvo ne ką geresnė.

     Vos palikus pilį vienas iš žvalgų atvedė pas Gedotę Stabio pasiuntinį. Gedotė teištarė:

-    Kalbėk.

     Pasiuntinys trumpai išbėrė:

-   Kryžeiviai jau Jotvoje. Jie žygiuoja į krašto gilumą, jie aplenkia stiprias pilis, bet naikina silpnesnes.

Stabis su savo žmonėmis apsiaustas ir įkalintas pilyje. Pilis laikosi, bet į atvirą mūšį Stabis negali stoti. Kryžeivių gerokai per daug. Tik jūs galite sustabdyti kryžeivius.

     Po dienos tokią pačią žinią atnešė ir Skomanto pasiuntinys. Gedotė su Barta suprato, kad kryžeiviai išsklaidė jotvingių pajėgas ir jie negali susivienyti. Pagalbos sulaukti nebus iš kur. Gedotė su Barta dar kartą perskaičiavo vyrus. Jie abu surinko po porą tūkstančių vyrų, Komotas šį kartą atsiuntė 300, jiems vadovavo tas pats Pabravas. Nodemas vedė apie 400 prūsų karių. Lietuvių atžygiavo apie 3000 karių.  Per mažai, bet teks verstis su turimomis pajėgomis.

     Žvalgai, vadovaujami Audango, jodinėjo toli į priekį, ieškodami priešo ir vietos, kur būtų galima jį pasitikti lemiamam mūšiui. Tokią vietą jie rado Vinsės miško pakraštyje, kuris buvo įspraustas tarp dviejų ežerų. Tarpas tarp ežerų iš pradžių buvo siauras, bet paskui platėjo, vieta buvo gana patogi pasitikti daug skaitlingesnį priešą. Jungtinė kariuomenė  galėjo glaudžiomis gretomis užimti visa tarpą tarp ežerų, o kryžeiviai negalės panaudoti didesnio karių skaičiaus, nei yra vietos. Siaurą praėjimą, likusį už nugaros, galėjo ginti nedidelis kiekis karių, taip kariuomenė galėjo išvengti apsupimo. Bet buvo ir pavojus, jei jie nesugebėtų apginti šio sąsiaurio, kariuomenė atsidurtų spąstuose. Kitam pasirinkimui laiko nebebuvo. Kryžeiviai jau buvo čia.

     Gedotė su savo vyrais užėmė poziciją centre, šalia jo iš dešinės stojo Barta su savo kariais, o pakraštį prie ežero dengė Pabravo vyrai. Iš kairės Gedotės vyrams stojo Nodemo prūsai, visą kitą plotą iki kito ežero užėmė Vilikailos vedami lietuviai. Abu ežerai buvo padengti ledu, bet ledą dengė storas sniego sluoksnis, ledas buvo nestoras ir nepatikimas, todėl šoninio užpuolimo jungtinė kariuomenė nebijojo.

     Mūšis prasidėjo be jokio įspėjimo. Kryžeiviai užgriuvo jungtinę kariuomenę baisinga jėga, bet sąjungininkai atsilaikė. Kryžeiviai negalėjo praskleisti plačiai gretas ir kiekybinės persvaros neįgijo. Kai kurie bandė apeiti jotvingius ir lietuvius iš šono, bet ežero ledas neišlaikė ir nemažai kryžiuočių nugarmėjo į dugną.    

     Mūšis vyko permainingai, didelę teritoriją nuklojo lavonai, o mūšio baigtis buvo neaiški. Gedotė, mojuodamas kalaviju, vylėsi, kad jie išsilaikys. Šalia jo kovėsi Skurdas ir Audangas, o netoliese, apsuptas kalno kryžeivių lavonų, darbavosi Lokys. Jau kelias valandas vyko mūšis ir vyrai pavargo. Kryžeiviai keitėsi vietomis, tai vieni tai kiti išeidavo į priekines gretas, o jungtinės kariuomenės kariai keistis negalėjo. Gedotė bėgo tai į vieną pusę, tai į kitą, palaikydamas saviškius ir ragindamas nepasiduoti. Tą patį darė ir Barta. Matydami vadų atsidavimą ir ryžtą, jotvingiai laikėsi. Jie tikėjosi sulaukti tamsos, pailsėti ir pasirengti kovai iš naujo, bet likimas tądien lėmė kitaip.

     Gedotė akies krašteliu mate, kad lietuviai kairėje pusėje pradėjo labiau spausti kryžeivius ir šių gretos neatsilaikė, jie pradėjo trauktis, o netrukus pradėjo paniškai bėgti. Vilikaila, apakintas sėkmės, nusivijo bėgančius priešus ir taip suardė darnią rikiuotę.

     Gedotė išrėkė iš visos jėgos:

-    Neee! Grįžkit!

     Bet jo riksmas paskendo bendrame mūšio triukšme ir lietuviai jo neišgirdo. Karštakošis nepatyręs karvedys nuvedė savo vyras į tikrą pražūtį. Kryžeiviai puolė į atsivėrusią spragą, taip atkirsdami Vilikailą su didele dalimi jo vyrų nuo kitų. Vilikaila bandė vesti karius atgal, bet kryžeiviai juos apsupo. Nodemas bandė šokti jiems į pagalbą, bet atsitrenkė į skydų ir kalavijų sieną. Netrukus su Vilikaila buvo viskas baigta.

     Gedotė suprato, kad mūšio eiga pakrypo ne jų naudai, todėl pasuko kairiau, ragindamas vyrus eiti drauge. Jiems pavyko išstumti kryžeivius ir vėl atstatyti gretą, bet dabar ji buvo ne tokia tvirta ir pažeidžiama.

     Dešinėje Pabravo vyrai neatlaikė spaudimo ir pradėjo trauktis, teko tą padaryti ir Bartos kariams. Gedotė irgi atsitraukė keletą žingsnių atgal, kad išlaikyti lygią rikiuotę. O kryžeiviai vis puolė, jų buvo per daug. Gedotė suprato, kad jie ilgai nebeatsilaikys, ir išsitraukęs ragą, papūtė signalą trauktis. Atsimušinėdami vyrai tvarkingai traukėsi, sausumos ruožas vis siaurėjo ir kryžeiviai neteko pranašumo.

     Paliktas būrys vyrų saugoti siauro išėjimo iš mūšio lauko jau kovėsi su ežerą apėjusiais kryžeiviais. Tiesa, jų čia buvo dar nedaug ir Gedotė nurodė veržtis pro juos į laisvą plotą. Gedotė pats vedė karius iš apsupties, mūšis buvo jau pralaimėtas, reikėjo kuo skubiau trauktis ir išsaugoti kuo daugiau gyvybių. Gedotė perdavė žinutę ir kitiems, kad jie privalo išsiveržti, nes jei jie čia visi žus, niekas nebeapsaugos jų moterų, vaikų ir senių. Ir jotvingiai veržėsi. Greitai priešakinis Gedotės būrys išblaškė kryžeivius ir kelias į mišką buvo laisvas. Jotvingiai bei lietuvių ir prūsų likučiai paliko mūšio vietą ir bėgte bėgo į mišką. Kryžeiviai puolė vytis, bet juos siauriausioje vietoje pasitiko aršus karių būrys, tarp jų buvo Nodemas, Skurdas ir Lokys ir dar apie šimtą vyrų. Jie užlaikė kryžeivius, kol likę kariai pasislėpė miške.

     Gedotė grįžo į miško pakraštį ir žiūrėjo, kaip jo gentainiai žūsta vienas po kito, puolami kryžeivių. Ten buvo jo brolis, sesers vyras ir kiti draugai, jis negalėjo leisti jiems žūti. Jis pasikvietė keletą vyrų ir paklausė:

-    Ar eisite su manim jiems padėti. Mums reikia attsilaikyti dar valandą, tada sutems ir mes galėsime atsitraukti.

-    Aš eisiu – tarė Audangas.

     Daug vyrų, išgirdę, kas čia vyksta, susirinko miško pakraštyje ir pasigirdo daugiabalsis choras;

-    Ir aš, ir aš.

     Barta irgi prisidėjo:

-    Ir aš su tavim.

     Gedotė uždėjo jam ranką ant peties ir pasakė:

-    Ne, Barta, negalime čia visi žūti. Jei man nepasiseks, vesk karius namo, o aš turiu išgelbėti brolį. Jo rankose mūsų tautos likimas. Paskui kalbėk su Skurdu, o dabar nėra kada. Ir garsiai pridėjo:

-   Pirmyn, kariai!

     Įkvėpti vado, jotvingiai nuskubėjo į pagalbą. Pusė vyrų, saugojusių praėjimą, jau buvo nebegyvi, o likusiems Gedotė suriko atsitraukti. Jie pasikeitė vietomis ir keletas kryžeivių iškart krito nuo Gedotės ir draugų kirčių. Čia, atgavęs kvapą, vėl stojo į kovą Lokys ir kryžeivių gretos susvyravo, jie taip pat buvo jau pavargę. Gedotė viltingai pažiūrėjo į dangų vakaruose. Saulės už miško jau nesimatė, o virš mūšio lauko jau kaupėsi prieblanda. Kryžeiviai dar bandė pulti, bet be entuziazmo ir buvo atmušti. Netrukus klaikų mūšio lauko vaizdą uždengė tamsa ir mūšis nurimo.

     Gedotė padėjo broliui pasitraukti į mišką, nes šis jau vos bepavilko kojas. Netgi ištvermingasis Lokys, eidamas suklupo, prišokęs Audangas padėjo jam atsistoti ir jie, linguodami, dingo tarp medžių.

     Nuėję saugiu atstumu nuo mūšio vietos, kariai sustojo pailsėti. Reikėjo atgauti kvapą, aptvarstyti žaizdas ir pasitarti.

     Gedotė apžvelgė vyrus, susirinkusius į ratą, ir pasidžiaugė, gyvi, nors ir gerokai aptalžyti, liko visi vadai ir jo draugai. Jis trumpai išdėstė:

-    Mes išsiveržėme iš mūšio lauko, bet priešas čia pat. Jie mūsų nepaleis, bet jiems taip pat reikia poilsio, jie nepažįsta vietovės, o mes pažįstame. Ar ne, Audangai?

     Audangas  atsakė:

-    Taip, aš pažįstu šias vietas.

     Barta prisijungė prie pokalbio:

-    Siūlyk, kur geriau mums judėti.

     Audangas pamąstė minutėlę ir prabilo:

-    Netoliese yra siauras miško ruožas tarp pelkių. Jei eisime visą naktį, ryte pasieksime tą vietą. Ten mes galėsime saugiai trauktis, o praėjimą užversime medžiais, taip prilaikydami kryžeivius. Mes turėsime prieš juos pusę paros pranašumą. Bet turime eiti dabar.

-     Tai vesk mus nedelsiant – tare Gedotė ir davė komandą žygiuoti.

      Vyrai nenoromis, didžiulėmis valios pastangomis, pakilo nuo žemės ir pajudėjo paskui   Audangą. Buvo likę dar daug žirgų, bet naktį per mišką joti buvo neįmanoma, todėl visi ėjo pėsti, o kai kurie dar vedėsi žirgus.

     Brėkštanti aušra užklupo pavargusią kariuomenę, judančią pelkės pakraščiu. Sužeistieji ir nebegalintys eiti buvo susodinti ant žirgų, miškas liko toli už nugaros.

     Gedotė paklausė šalia einančio Audango:

-    Ar dar toli?

     Audangas parodė ranką į priekį ir tarė: 

-    Ten, priekyje yra kyšulys, apaugęs krūmais, už jo suksime į kairę ir ten prasidės siauras sauso miško ruožas. Kryžeiviai tikriausiai jau seka mūsų pėdsakais, bet mes spėsime užversti praėjimą medžiais. Be to, mums padeda ir dievai – jis pakėlė galvą į dangų.

     Iš viršaus pasipylė gausus sniegas. Gedotė net nusišypsojo. Tikrai, dievai mums padeda, pagalvojo jis. Sniegas paslėps jų pėdsakus ir kryžeiviai sugaiš daugiau laiko jų ieškodami.

     Naktį keletas karių mirė nuo sužeidimų, juos teko palikti sniege. Gedotei dėl to skaudėjo širdį, bet jis nieko negalėjo pakeisti. Pavojus grėsė visai tautai. Dievai ir protėviai mums atleis – sušnibždėjo tyliai Gedotė.

     Nors ir nemiegoję, pervargę, bet atgavę viltį, jotvingiai nukirto daug galingų medžių ir užvertė jais visa praėjimą tarp pelkių ir nužygiavo toliau. Kai kurie žirgai nešė net po du raitelius ir kariuomenė judėjo greičiau, nei naktį. Kryžeiviams, norint čia praeiti, reikės padirbėti visa dieną arba apeiti pelkę, bet tai užtruks dar ilgiau. Jotvingiai laimėjo dar laiko.

     Pražygiavę tarsi sapne visa dieną, vos pradėjus temti, beveik visi jotvingiai sugriuvo pamiegoti. Gedotė pats vos begalėjo pajudėti, bet dar surado keletą vyrų, kurie apsiėmė pastovėti sargyboje, tarp jų buvo Audangas su Varpoda. Sutarę dėl sargybos pasikeitimo jie taip pat krito miegoti.

     Auštant vyrai pradėjo keltis iš sniego. Buvo nešalta, artinosi pavasaris. Jie džiaugėsi, kad dar yra gyvi ir netgi pasigirdo vienas kitas vyriškas juokelis. Jie gyvi, ir tai svarbiausia. Vandenį atstojo sniegas, o kai kas dar turėjo ir maisto likučių. Visi draugiškai pasidalijo ir tarp karių įsivyravo visai kitokia nuotaika. Kai jie visi sukilo ir pajudėjo, Gedotė su Barta pasitraukė į šalį, ant kalvelės ir pabandė suskaičiuoti vyrus. Jie tik dabar suprato, kad namo veda mažiau kaip pusę turėtos kariuomenės. Prakeikti kryžeiviai, išsigimę žudikai. Gedotė stipriau sukando dantis. Bet dabar reikėjo grįžti kuo greičiau į pilį, kad apsaugoti vaikus ir moteris.

     Pakeliui žygiuodami jie rado besislapstančių jotvingių pabėgėlių ištisais kaimais, jiems liepė eiti kartu į Rudaminos pilį. Žvalgai sekė persekiotojų judėjimą ir pranešė, kad jie priartėjo ir juos skiria jau nepilna para.

     Gedotė su Barta neleido kariams pamiegoti, užėjus dar vienai nakčiai, o ragino juos eiti tolyn. Ir jie ėjo. Vėlią naktį Varpoda ir Audangas pirmieji pasiekė Rudaminos pilį. Svyruodami nuo nuovargio, nemiegoję, alkani, aptekę krauju iki pat ryto pro vartus ėjo kariai, arba tai, kas iš jų liko.

     Rugilę pažadino triukšmas pilies kieme. Ji atsikėlė, apklostė dvynukus, apkamšė Margirį ir nuėjo prie lango pažiūrėti. Ji matė, šviečiant deglams, kaip pro vartus slenka vyrų šešėliai, tai nepriminė pergalingos eisenos, ir Rugilė suprato, kad atsitiko nelaimė. Jai suspaudė širdį, ji pažadino moterį, padėjusią jai rūpintis dvynukais, o pati greitai apsirengė ir išbėgo į lauką. Ji bėgiojo nuo vyrų prie vyrų ir ieškojo Gedotės. Ar jis grįžo, ar sveikas, kur jis? Ji klausinėjo vyrų, bet šie, pasiekę tikslą, jau nieko nebesuprato. Ir čia Rugilė pamatė minioje kėblinantį Lokį, ji pribėgo prie jo, bet tik trečią kartą paklaustas, jis pažino Rugilę ir vos girdimai išlemeno:

-    Gedotė ten, gale.

     Čia prie Lokio pripuolė Jostautė ir šis sukniubo jos glėbyje.

Rugilė nubėgo prie vartų, bet toliau sargybiniai jos neleido. Ji stovėjo ten ir, prisidengusi burną ranka, žiūrėjo, kaip pro šalį slenka pamėklėmis virtę kariai. O pilies aikšteje pasigirdo raudos ir džiaugsmo šūksniai, bet pastarųjų buvo mažiau.

     Pagaliau Rugilė sulaukė. Paskutiniai į kiemą įžengė Gedotė ir Barta. Jų žirgai nešė sužeistuosius, o jie patys ėjo pėsti, surėmę pečius, vienas kitam padėdami. Rugilė prišoko prie vyro, uždėjo jo ranką sau ant peties ir nusivedė namo. Ji nieko nesakė, ji suprato, kad jos mylimam žmogui pirmiausia reikia pamiegoti, o paskui visa kita.

     Kaip sapne Gedotė, remdamasis į Rugilę, pasiekė kambarį, čia krito į lovą ir užmigo. Rugilė jį, jau miegantį, nurengė ir pamatė, kiek naujų randų jis įgijo šiame žygyje. Pati susirangė šalia, bet užmigti negalėjo. Taip ir pragulėjo iki ryto žiūrėdama į miegantį vyrą, kamuojama sunkių minčių.

     Vos išaušus pareigos jausmas privertė pabusti Gedotę. Jis atsimerkė ir kelis kartus sumirksėjo, tarsi netikėdamas tuo, ką mato. Jis sunkiai beprisiminė paskutines žygio valandas. Rugilė paruošė jam vandens ir padėjo nusiprausti. Taip jis pasijuto geriau. Pabučiavęs žmoną ir dar miegančius vaikus, Gedotė išskubėjo. Jis greitai surinko keletą pilyje buvusių vyrų ir išsiuntė juos į artimiausias Elveriškės ir dar kelias pilaites  su nurodymu jas palikti ir skubiai bėgti į Rudaminos pilį. O paliktas pilaites padegti, kad jos netarnautų priešams kaip priedanga.

     Barta taip pat atsikėlė ir jau norėjo žygiuoti į savąją Prelomčiškės pilį, bet Gedotė jį atkalbėjo. Jis sakė Bartai:

-    Mes bendromis jėgomis gal ir apsiginsime čia Rudaminos pilyje. Jei tu su savo kariais išjosi, man truks vyrų apginti piliai, o tu tapsi pažeidžiamas, kol grįši į pilį. Be to, Rudaminos pilis geriau įtvirtinta. Nusiūsk žygūną į Prelomčiškę, liepk pilėnams užverti visus vartus ir juos užremti. Jei matysime, kad kryžeiviai nepuola Rudaminos pilies, o žygiuoja tolyn, mes juos pulsime iš užnugario ir neleisime jiems nuskriausti tavo žmonių.

     Pasiūsti garbūs vyrai gerai nudirbo savo darbą ir netrukus vakaruose pakilo dūmų stulpas. Tai degė nedidelė Elveriškės pilaitė, o jos pilėnai jau pasiekė Rudaminos pilį. Iki vakaro Rudaminos pilies kiemas prisipildė žmonių iš aplinkinių gyvenviečių ir pačiu laiku, nes kryžeivių kariauna jau buvo čia.

     Jau kitą dieną prasidėjo pilies šturmas, bet kryžeiviams sekėsi prastai, jie greitai buvo atmušti Dar kelis kartus jie bandė šturmuoti pilį, bet ši buvo gerai įtvirtinta, pasiaukojamai ginama ir atsilaikė. Tada kryžeiviai nutarė laikyti apsiaustą pilį, o patys grupelėmis landžiojo po apylinkes, ieškodami maisto ir grobio, bet rado tik apleistus kaimus ir kelias sudegusias pilaites. O pilėnai apgulties nebijojo, nes buvo tam pasiruošę. Be to, iš pilies buvo slaptas išėjimas per pelkėje įrengtą kūlgrindą.

     Gedotė pasikvietė Audangą ir Varpodą ir jų paklausė:

-    Ar kūlgrinda galima naudotis?

-    Taip, - atsakė vienu balsu abu, o paskui Audangas pratęsė – bet galime pravesti tik keletą žmonių.

     Gedotė tada tarė:

-    Daug žmonių eiti ir nereikia. Eikite abu į tolimesnes Giraitės, Verstaminų pilis ir suorganizuokite karių būrį. Kokių dviejų-trijų  šimtų vyrų užteks. Tegul jie ateina čia, bet nestoja į atvirą mūšį su kryžeiviais, bet tegul uždaro kelius ir medžioja jų pasiuntinius, žvalgus, medžiotojus ir mažesnius, atskilusius kryžeivių būrelius.

      Kryžeivių gretose kilo nepasitenkinimas. Pilies paimti nesisekė, grobio nebuvo, pradėjo trūkti maisto. Jau kelios medžioklėn pasiūstos grupės negrįžo. Vienas žvalgas pranešė, kad girios gūdumoje rado gana didelę gyvenvietę, ten kryžeivių vadas pasiuntė šimtą vyrų, bet ten jie rado pasalą ir gyvi liko vos keli. Kryžeiviai net bijojo eiti į mišką nusilengvinti. Ten juos pasitikdavo iš miško tankmės atskriejusios strėlės.

     Naudodamasis vakaro prieblanda, Gedotė surengė išpuolį prieš kryžeivius. Šie nesitikėjo tokio įžūlumo ir prarado apie pusšimtį karių. Pilėnai džiūgavo, o kryžeiviai puolė į neviltį. Jų vadai rinkdavosi į didelę palapinę ir valandų valandas ginčydavosi, ką daryti toliau.

     Apsispręsti jiems padėjo jaunasis Giraitės pilies vadas Derska. Jis surinko gana didelį karių būrį ir užpuolė Rudaminos pilį apsiautusius kryžeivius. Pasinaudojęs kilusiu sąmyšiu, Gedotė su Barta vėl išvedė karius pro pilies vartus ir smogė kryžeiviams iš kitos pusės. Kryžeiviai atsigynė, bet vėl prarado daug karių. Po ilgo pasitarimo palapinėje jau kitą dieną kryžeiviai paliko stovyklą ir patraukė namo, į vakarus. Jie suprato, kad čia jų laukia liūdna lemtis, bet jie dar buvo stiprūs, todėl jotvingiai tik palydėjo juos akimis. Sunaikinti kryžeivių kariaunos jotvingiai nepajėgė, per daug jų karių jau buvo žuvę šiame kare. Kryžeiviai, traukdami namo, niokojo Jotvą.

     Audangas su savo vyrais juos iš tolo sekė.

     Gedotė išlydėjo Bartą. Abu pasitarė ir nutarė, kad trumpam gali išsiskirti ir pastoviai keistis žygūnais. Jie suprato, kad turi tik trumpą atokvėpį, kryžeiviai, pajutę kraujo skonį, sugrįš. Tai tik laiko klausimas. Išsigydžius žaizdas reikės vėl susirinkti ir nuspręsti, ką daryti toliau.

     Išvyko namo ir lietuviai, jų buvo likę visai nedaug.

     Gedotė labai apsidžiaugė, kai sulaukė pasiuntinių iš Skomanto, Stabio ir Komoto. Visos šios didelės pilys ir dar daug mažesnių atsilaikė prieš kryžeivius. Dar ne viskas prarasta.

     Dabar Gedotė, o ir kiti dar gyvi kariai galėjo skirti šiek tiek laiko savo šeimoms.