Jotvingis (16-oji dalis)

                                         Jotvingis (16-oji dalis)

    

     Gedotė, sukandęs dantis, kentė skausmą, kai Rugilė, padedama žiniuonės, valė ir tvarstė jam dar vieną žaizdą. Tai kryžeivio paleista arbaleto strėlė pramušė šarvą ir kliudė kairįjį petį. Žaizda buvo negili, kaulo strėlė nepalietė, bet vistiek skaudėjo. Šalia tėčio blaškėsi Margiris. Jis vis klausė:

-    Tėti, ar tau labai skauda?

-    Nelabai, sūnau, tu man padedi iškęsti viską. Ir tu, Rugile, - pridėjo Gedotė. Ir Gedotė su Junda taip pat.

     Mažieji miegojo, Margiris prisiglaudė prie tėčio, o Rugilė švelniai jį pabučiavo.

     Rudaminos pilies gyventojai gydėsi žaizdas, tiek fizines, tiek sielos. O ir pačią pilį po kryžeivių antpuolio reikėjo remontuoti. Fizinės žmonių žaizdos gijo, o štai sielos žaizdoms išgyti buvo nelemta. Vos apsigydžius žaizdas ir sutvirtinus pažeistas pilies sienas, atkeliavo Skomanto žygūnas ir atnešė baisią žinią:

–   Šiurpilis krito!   

     Visi žinojo, kad Šiurpilis viena galingiausių Jotvos pilių, todėl ši žinia visus pribloškė. Dar neatsigavus nuo patirtų sukrėtimų, pilėnus apėmė dar didesnis nerimas.

     Gedotė pasikvietė žygūną ir paklausė:

-    O kaip Skomantas, žuvo?

      Žygūnas atsakė:

-    Skomantas su saujele karių, moterimis ir vaikais per slaptą išėjimą pasitraukė iš pilies ir pasislėpė apylinkės pelkėse. Kryžeiviai juos nusivijo ir aš nežinau tolesnio jų likimo.

     Gedotė mylėjo ir gerbė vieną iškiliausių jotvingių vyrų, todėl jam šiek tiek palengvėjo, išgirdus šiuos žodžius. Bet ilgai galvoti apie draugą ir vadą nebuvo kada, reikėjo imtis veiksmų, kol dar ne per vėlu.

     Gedotė pasiuntė žygūną pas Bartą su prašymu, kad šis kuo greičiau atvyktų, o pats Gedotė, lydimas kelių karių, nujojo į Trako miško alką, pas Garbų pasitarti. Jiedu kalbėjosi vieni, todėl niekas nežinojo, apie ką jie kalbėjosi.

     Grįždamas Gedotė padarė lanką ir užsuko į Giraitės pilį. Jį pasitiko pilies vadas Derska ir Eigailė. Gedotė neatidėliodamas pasakė:

-   Ačiū tau, Derska, už išmintingą sprendimą ir pagalbą.  Atleisk, Eigaile, kad negaliu ištęsėti pažado ir išsaugoti pilį tavo vaikams, bet dabar toks metas, kad ir tu ir visi kiti pilėnai privalote palikti Giraitės pilį ir persikelti į Rudaminą. Tą privalote padaryti nedelsdami, dabar, nes artėja galvažudžiai su kryžiais ir visų pilių mes neapginsime.

     Eigailė nusiminė, bet dėl šio vado sprendimo nesiginčijo. Jau kitą dieną Giraitės pilį surijo liepsnos.

     Grįžusio į Rudaminos pilį Gedotės jau laukė Barta. Gedotė, vos pasisveikinęs su šeima, užsidarė su Barta menėje ir ilgai abu kalbėjosi. Po pokalbio Gedotė pakvietė Audangą, Varpodą, Skurdą, Lokį, Nodemą, Derską ir dar daug kitų vyrų. Jiems susirinkus, Gedotė nužvelgė visus ir prabilo:

-    Jūs jau visi girdėjote, kad Šiurpilio nebėra, o šiai piliai kritus, nebėra kam ginti vakarinių Jotvos sienų. Stabio, Komoto ir kitos pilys neatsilaikys, greitai kryžeiviai bus ir čia. Todėl aš sukviečiau jus čia, kad duočiau jums sunkią ir atsakingą užduotį. Jūs turite atrinkti kokių penkiasdešimt karių ar jaunuolių, kurie gerai pažįsta kraštą, gali greitai judėti, moka slėptis ir vykdyti užduotis. Jų užduotis bus keliauti per visą Jotvą, neaplenkiant nei vienos dar stovinčios pilaitės, nei vieno, kad ir mažiausio kaimelio, nei vieno alko. Jiems reikės perduoti mano, Bartos ir Garbaus nurodymą. Visi iki vieno turi palikti savo gyvenamas vietas ir kuo greičiau keliauti čia, į Rudaminos apylinkes. Kas turi arklių, tegul joja jais, kas jų neturi, tekeliauja pėsti. Su savimi tegul pasiima tik tiek, kiek patys, jų arkliai ar galvijai paneša. Svarbiausia yra ginklai, maistas ir sėklos. Tegul nieko nepalieka tiems plėšikams. Pilis, namus ir kitus daiktus tegul sudegina, o kas nedega, tegul paskandina ar užkasa į žemę. Iškeliaudami čia, tegul užverčia kelius ir takus medžiais, kad kryžeiviams būtų sunkiau juos persekioti. Laiko yra mažai, todėl niekas neturi delsti nei vienos dienos. Dabar eikite, atrinkite jaunuolius, ir su jais vėl susirinkite čia. Skurdai, tu pasilik.

     Kai broliai liko dviese, Gedotė vėl prakalbo:

-    Štai, broli, ir išsipildė juodžiausi mano nuogąstavimai. Jotva žlunga ir mes privalome įdėti visas pastangas, kad išliktume. Jok į Lietuvą dėl galutinio susitarimo, tik nedelsk, pranešk jiems ir grįžk atgal.

-     O jei gentainiai tavęs nepaklausys, ką darysi?

      Gedotė susiraukė:

-    Tada reikės jėga visus išvaryti, kiek tik pajėgsime.

     Broliai apsikabino, atsisveikindami, ir Skurdas paliko menę, o neužilgo ir pilį.

     O į menę vėl susirinko vyrai. Jie atsivedė su savim ir grupę jaunuolių. Šie akivaizdžiai jaudinosi. Juk ne kasdien pasikviečia pats pilies vadas. Kai kurie iš jų buvo dar visai paaugliai, bet vyrų trūko, karių laukė kita užduotis. Gedotė apžvelgė visus jaunuolius, jam buvo sunku, nes jis suprato, kad kai kurie šių jaunuolių gali ir negrįžti. Jie tikrai susidurs su kryžeiviais ir plėšikaujančiais mozūrais, o tai gali baigtis mirtimi arba vergyste.

     Gedotė smulkiai pakartojo visus nurodymus ir dar pridėjo:

-    Kai nueisite į didesnes pilis, kaip Stabio ar Komoto, perduokite jiems, kad jie savo ruožtu išsiūstų savus žygūnus įspėti atokiausių kaimelių. Keliaukite ir būkite atsargūs.

     Nodemas paprašė žodžio ir, Gedotei leidus, paklausė:

-    Aš nežinau, ką tu sugalvojai, bet ar galiu ir aš nukeliauti į savo kraštą, gal pavyks rasti žmonių ir atvesti juos čia?

     Gedotė pagalvojo ir atsakė:

-   Pats negali, mums kiekvieną dieną gali prireikti eiti pasitikti priešo, bet pasiūsk kelis vyrus, kurie negali kautis arba jaunuolius. Čia visi laukiami.

      Barta irgi tarė:

-    Aš irgi pasiūsiu jaunuolius į atokesnes vietas, jie pasieks ir prūsų žemių pakraštį.

     Vyrams skirstantis, Gedotė ženklu parodė Audangui ir Lokiui pasilikti. Kai liko trise, Gredotė prakalbo:

-    Šiurpilis krito, bet jo vadas Skomantas jaučiu, kad dar gyvas. Reikia jam padėti. Surinkite abu 100 geriausių karių ir keliaukite į Šiurpilio apylinkes. Pasistenkite surasti Skomantą bei jo žmones ir atveskite juos čia. Į jokius mūšius nesivelkite, būkite nepastebimi, jūsų užduotis rasti Skomantą. Paimkite Skomanto žygūną, jis pažįsta savo kraštą. Kartu išžvalgykite vietoves ir, jei tik pastebėsite priešų judėjimą, praneškite per žygūnus. Jei užtiksite gentainių, liepkite jiems keliauti čia. Grįžkite kuo greičiau ir gyvi. 

      Likęs vienas, Gedotė ilgai žingsniavo po menę, draskomas abejonių, bet susikaupė ir nuėjo pabūti šiek tiek su šeima.

     Po kelių dienų į pilį pradėjo eiti pirmieji žmonės. Daugiausia tai buvo seniai ir moterys su vaikais. Jie buvo sutrikę, išsigandę ir alkani, nes slapstėsi miškuose. Visi apylinkių vyrai, galintys nulaikyti ginklą, jau buvo čia arba žuvę. Rugilė, Jostautė, Gailė ir kitos moterys pasišovė vadovauti atvykėlių apgyvendinimui ir maitinimui. Gedotė buvo joms dėkingas, jam reikėjo ruošti karius. Iš tolimesnių apylinkių atkeliavo ir karių grupelės, juos reikėjo papildomai apmokyti ir priskirti prie jau esančių pulkų.

     Po savaitės atvyko Stabis, jis atsivedė visus savo žmones. Pasisveikinęs su Gedote ir kitais, jis ištarė:

-    Aš apsvarsčiau viską ir supratau, kad mano pilis dar vieno kryžeivių puolimo neatlaikys, todėl ją sudeginau ir atėjau čia. Rudaminos pilis galinga, ji mus apsaugos.

      Dar po kelių dienų atvyko Komotas su savo žmonėmis. Jis buvo nepatenkintas, kad teko vėl keliauti ir paklausė Gedotės:

-    Ką čia sugalvojai? Gal vėl bus puota ar kokia šventė?

     Gedotė teatsakė:

-    Vėliau, Komotai, viską paaiškinsiu, kai visi susirinks.      

     Gedotė vis nerimastingai dairėsi į vakarus, laukdamas žinutės iš Audango. Vienas žygūnas jau grįžo, bet jis tepranešė, kad kol kas priešai į Jotvą nesiveržia. Vadinasi, dar yra truputį laiko.

     Antras žygūnas atnešė taip lauktą žinią. Jis, vos nušokęs nuo žirgo, pranešė Gedotei:

-    Skomantas gyvas. Audangas ir Lokys rado jį ir jo žmones, besislepiančius pelkėtame miške. Jie nusilpę, pavargę, bet gyvi. Jie eina čia.

     Šypsena nušvietė Gedotės veidą. Skomantas gyvas ir tai svarbiausia.

     Po poros dienų Audangas su Lokiu atvedė grupelę Skomanto žmonių. Jie patys ėjo pėsti, nes jų žirgais jojo sužeisti, pavargę Skomanto žmonės, o ir jis pats. Lokys su Audangu padėjo nulipti šiam didžiam jotvingių vyrui nuo žirgo. Gedotė priėjo ir apkabino Skomantą. Šis vos laikėsi ant kojų. Jis buvo sužeistas ir palūžęs, bet matydamas, kiek draugiškų gentainių šypsenų aplinkui, atkuto. Dar ne viskas prarasta.

     Kitą dieną atvyko ir Barta su žmonėmis. Pilis ir apylinkės buvo pilnos žmonių. O jie vis dar ėjo. Nodemo vyrai atvedė kelis šimtus prūsų, kurie stebėjosi, matydami vienoje vietoje tiek daug žmonių.

Prūsų žemės jau buvo ištuštėję.

     Susirinko čia ir žyniai iš įvairių Alkų. Juos pasitiko Garbus. Jis nusivedė juos pas save, į Trako miško Alką.

     Grįžo ir dauguma išsiųstų jaunuolių. Jie šauniai padirbėjo ir Gedotė padėkojo kiekvienam asmeniškai.

     Susirinkusius žmones buvo sunku išmaitinti, dauguma miegojo tiesiog ant žemės, reikėjo skubėti, bet Gedotė laukė Skurdo. Ir sulaukė. Vos atjojęs, jis pribėgo prie brolio ir sušnibždėjo jam į ausį:

-    Viskas gerai, jie padės.

     Gedotė, nedelsdamas pakvietė į menę didesnius ir mažesnius vadus. Menei užsipildžius, jis paprašė tylos ir prakalbo:

-    Sukviečiau jus visus čia tam, kad praneščiau jums sprendimą. Daugumai jis nepatiks, bet kitos išeities nėra.  Mes visi iškeliausime. Mes paliksime Jotvą ir kelsimės per Didžiąją upę į lietuvių žemes. Jie mums padės persikelti per Nemuną, kaip jie vadina šią upę, ir suteiks mums žemių ir visokeriopą pagalbą mums įsikuriant. Mes turėsime naują tėvynę. Mes ten būsime saugūs. Visi jūs suprantate, kad savo krašto mes nebeapginsime nuo tų laukinių kryžeivių. Lietuviai stiprūs, jie už mus atkeršys, o mes prisidėsime.

     Menėje kurį laiką buvo tylu, bet paskui kilo nemenkas šurmulys. Gedotė leido kurį laiką visiems išsišnekėti, paskui vėl paprašė tylos. Jis jautė į save įsmeigtus gentainių žvilgsnius ir ne visi jie buvo draugiški. Gedotė vėl prabilo:

-    Šį klausimą aš apsvarsčiau su mūsų žyniu Vaištautu. Jis pritarė mano planui. Garbus irgi pritaria. Mano brolis irgi pritaria, tai jis vedė derybas su lietuviais. Barta taip pat pritaria. Mes visiškai neturime laiko. Žvalgas šiandien atnešė žinią, kad kryžeiviai pajudėjo į mūsų žemes. Mozūrai naudosis proga ir puls taip pat.  Mes privalome iškeliauti nedelsiant. Ar jūs tam pritariate?

     Pirmas pašoko Komotas, jis buvo net raudonas nuo įtūžio. Jis rėkte išrėkė:

-    Tai štai ką tu sugalvojai. Tu nori palikti žemes kryžiuočiams, kurie tave užaugino. Tai išdavystė. Protėviai niekada to neatleis. Aš visada buvau prieš tavo išrinkimą vadu. Aš tavęs neklausysiu. Štai ką aš siūlau – mes galime apsikrikštyti, priimti jų dievą ir taikiai gyventi savo žemėse kartu su kryžiuočiais. Aš taip padarysiu ir siūlau tą visiems.

     Gedotė jį nutraukė ir prabilo:

-    Aš ne išdavikas, Komotai, aš tik noriu, kad mūsų tauta neišnyktų. Tu neteisus, galvodamas, kad apsikrikštijus, jie tau leis ir toliau gyventi, kaip anksčiau. Aš, gyvendamas jų pilyse, išmokau skaityti, aš mačiau jų vado, kurį jie vadina popiežium, pasirašytus popierius. Mūsų žemės jau seniai paskirstytos kryžeivių vadams, jų bažnyčioms, ten nenumatyta vieta jotvingiams ar prūsams. Mes jiems nereikalingi, jiems reikia tik mūsų žemių ir joks dievas čia ne prie ko. Jei mes apsikrikštysime, mes išduosime savo dievus ir protėvius, mes tapsime niekuo ir vistiek žūsime. Todėl geriau iškeliaukime ir nusineškime viltį.

     Komotas vėl norėjo kalbėti, bet Skomantas buvo greitesnis, jis buvo šiek tiek sustiprėjęs, jau galėjo, remdamasis stora lazda, paeiti. Jis taip prabilo:

-    Aš buvau didelės pilies ir didelės jotvingių kilties vadas, mes atrodėme stiprūs ir nepalaužiami, bet jų buvo daugiau ir jie buvo stipresni. Dabar aš nieko neturiu ir buvau visiškai praradęs viltį, bet šis jotvingių didžiavyris – jis parodė lazda į Gedotę – man ją grąžino. Aš pritariu tau, Gedote, vesk mus į naują gyvenimą.

     Po Skomanto žodžių prieštaraujančių neliko. Visi suprato, kad Gedotės sprendimas išmintingas. Vadai ir vadukai išsiskirstė pranešti šios žinios savo žmonėms. Gedotė didžiuosius vadus paprašė pasilikti. Jis prakalbo vėl:

-    Mes visi iškart išeiti negalime. Žygūnas pranešė, kad kryžeiviai jau netoli, jie neleis mums išeiti. Visiems nueiti iki Didžiosios upės ir per ją persikelti  reikės daug dienų, todėl aš vesiu karius pasitikti priešo. Mes privalome juos sulaikyti tol, kol visi mūsų žmonės pasieks kitą krantą. Išžygiuoti reikia tuojau pat.

     Skurdas atsistojo šalia ir pasakė:

-    Aš su tavim, broli.

     Gedotė jam atsakė:

-    Ne, Skurdai. Tu dėl visko tareisi, pažįsti lietuvius ir jų kraštą, tu vesi gentainius į naują gyvenimą.

     Skurdas norėjo prieštarauti, bet Gedotė papurtė galvą:

-    Eik, broli, laiko visiškai nėra, nėra kada ginčytis, eik ir vadovauk žygiui į Lietuvą.

     Skurdas nenoromis išėjo, kiti nesikišo į brolių kalbą, bet dabar Barta prakalbo:

-    Aš eisiu su tavim, Gedote.

-    Ira š, ir aš – suskambo Stabio, Lokio, Nodemo, Audango ir kitų balsai.

     Komotas susiraukė ir ištarė:

-    Aš nesudeginau savo pilies, palikau ten žmonių ją saugoti. Aš grįžtu į savo žemes ir išsivedu savo žmones. Mes gyvensime čia.

     Komotas išėjo iš menės, piktai trenkęs durimis. Stabis paklausė:

-    Gal jį reikia sulaikyti?

      Gedotė atsakė:

-     Ne, Stabi, nėra kada. Gal jo žmonės patys susipras. Dabar mums reikia atsisveikinti su šeimomis, surinkti karius ir anksti ryte išžygiuoti į lemiamą mūšį.

     Truputį pagalvojęs, dar pridūrė:

-    Tu, Audangai, neisi su mumis. Judu su Varpoda padėkite Skurdui, jūs saugosite užnugarį, o kai visi mūsiškiai persikels per upę, judu grįšite čia mums tai pranešti. Aš nežinau, kur mes būsime, bet suraskite mus.

     Gedotė pasisodino Margirį ant kelių, paėmė ant rankų jaunėlį Gedotę, o šalia atsisėdo Rugilė su Junda ant rankų. Rugilė padėjo galvą ant peties Gedotei ir taip visi tyliai sėdėjo. Rugilė jau žinojo, kad jie keliauja į Lietuvą, bet tik dabar sužinojo, kad Gedotė su jais kartu nekeliaus. Ji bandė Gedotę įkalbėti, bet šis buvo kategoriškas, jis taip kalbėjo:

-   Aš vadas, Rugile, ir aš privalau vesti karius į mūšį. Jes mes jų nesulaikysime, niekas iš čia neiškeliaus.

     Mažieji dvynukai sumigo, Margiris dar kurį narsiai laikėsi, bet ir jis užmigo tėčiui ant kelių. Gedotė pabučiavo sūnų, atsargiai paguldė į lovelę ir vėl prisėdo prie Rugilės. Jie apsikabino ir Rugilė sušnibždėjo:

-    Tik vėl pažadėk, kad sugrįši, mielasis. Man ir vaikams tu esi viskas.

     Gedotė stipriau suspaudė glėbyje mylimą žmoną ir ištarė:

-    Grįšiu, Rugile, kai tik galėsiu.

     Ir išeidamas pro duris tyliai pats sau pridūrė:

-    Jei tik galėsiu, jei tik galėsiu.

     Gedotė dar vakare matė, kaip Komotas paliko pilį ir su savo žmonėmis iškeliavo. Gedotei suspaudė širdį dėl jų likimo, bet jis nieko negalėjo padaryti.

      Dar prietemoje pilies kieme ir už vartų išsirikiavo jotvingių pulkai. Gedotė, Barta ir Stabis apjojo karių gretas, juos tikrindami ir drąsindami. Netrukus jie žygiuos pasitikti priešo.

     Ten pat vyko ir kitas pasiruošimas, tai Skurdas su padėjėjais rikiavo žmones žygiui į Lietuvą. Netrukus abu broliai susitiko prie vartų, nušoko nuo žirgų ir stipriai apsikabino atsisveikindami. Jie šalia vienas kito išjojo pro pilies vartus ir iškart pasuko į skirtingas puses, vienas su kariais į vakarus, kitas su vežimais, arkliais, vaikais, seniais ir moterimis į rytus, į naują gyvenimą. Žygis laukė sunkus, jau antrą žygio dieną keli senoliai atsiskyrė nuo vilkstinės, nuėjo į mišką, susirado kalvelę, atsisėdo ant žemės ir užtraukė mirties giesmę. Žygis buvo ne jų jėgoms.

     Gedotė ir Lokys pamojavo savo žmonoms ir vaikams, jie netrukus dingo už pilies. Ar dar kada juos pamatysime – tas pats klausimas kirbėjo jiems abiems. Lokiui buvo sunkiau, nes Jostautė laukėsi ir jis dėl žmonos labai pergyveno.

     Gedotė apgręžė žirgą į vakarų pusę ir jau paragino jį šuoliuoti, kai pamiškėje pamatė skubantį link jų raitelį. Gedotė nutarė palaukti jo ir spėliojo, kas tai galėtų būti? Netrukus raitelis priartėjo ir Gedotė jį pažino. Tai buvo Pabravas, vienas iš Komoto vadų. Jis norėjo šokti nuo žirgo, bet Gedotė mostu jį sulaikė. Pabravas nulenkė galvą ir prabilo:

-    Aš ir didžioji dalis mūsų žmonių palikome Komotą ir norime prisijungti prie jūsų. Aš atšuoliavau tai pranešti, o žmonės keliauja iš paskos, tik jie ne tokie greiti. Ar priimsi mus, vade?

     Gedotė nusišypsojo ir atsakė:

-    Žinoma, Pabravai. Džiaugiuosi, kad jūs taip pasielgėte. Tu su kariais junkis prie manęs, o likusieji tegul keliauja į rytus. Tik paskubėkite, nes laiko nebėra.

     Pirmas jotvingių susidūrimas įvyko su plėšikauti į ištuštėjusį kraštą įsiveržusiais mozūrais, šie nesitikėjo sutikti galingos kariuomenės ir gėdingai spruko.

     Jotvingiai nužygiavo į vakarus. Kai žvalgai pranešė, kad kryžeiviai nebetoli, Gedotė, Barta ir Stabis  pasitarė ir nutarė grįžti šiek tiek atgal ir išsirinkę patogią vietą, įsitvirtino. Traukdamiesi jie kirto medžius ir užvertė jais visus praėjimus. Į atvirą mūšį jotvingiai nestojo, nes jėgos buvo nelygios. Jau daug vyrų šiame kare su galvažudžiais kryžeiviais buvo žuvę. Per daug.

     Kai kryžeiviai valė sau kelią, jotvingiai juos užpuolė, bet po trumpo susirėmimo vėl atsitraukė. Keliasdešimt kryžeivių pavyko pribaigti, bet žuvo ir keletas jotvingių. Keletą dienų jotvingiai visaip trukdydami kryžeiviams vis traukėsi. Jie negalėjo laimėti šio mūšio, jiems tik reikėjo sulaikyti priešą, kol visi gentainiai pasieks saugų kitą Didžiosios upės krantą. Audango žygūnas pranešė, kad jotvingiai jau keliasi per upę. Vadinasi, reikia atsilaikyti dar keletą dienų.

     Jotvingiai laikėsi, bet po kiekvieno susidūrimo jų vis mažėjo. Už jotvingių nugarų jau matėsi Rudaminos pilis. Gedotė ten paliko nedidelį karių būrelį, kad galėtų su pulkais pasislėpti, kai ateis laikas. Ir laikas atėjo.

     Pamiškėje ir prie ežero virė nuožmus mūšis. Kryžeivių ordos pasivijo jotvingius ir teko stoti į mūšį. Gedotė liepė kautis, sulaikant priešą, ir tvarkingai trauktis link pilies. Ežeras ir pelkė jotvingiams padėjo, kryžeiviai negalėjo jų apsupti. Gedotė matė, kaip jo gentainiai žūsta vienas po kito ir skubino trauktis. Jie jau buvo visai netoli pakeliamojo tilto, siaurame ruože tarp ežero ir pelkės, liko visai nedaug, bet kryžeiviai aršiai puolė.

     Šalia Gedotės kovėsi Lokys. Jis jau buvo sužeistas, jam šlaunyje styrojo arbaleto strėlė, bet jis laikėsi ir vis mojavo savo kuoka. Kitoje pusėje Barta irgi buvo sužeistas, jo dešinė ranka bejėgiškai karojo, bet jis paėmė kalaviją kairiąja ranka ir kovėsi. Gedotė suprato, kad jie nespės atsitraukti, kad viskas baigta, bet čia vėl gelbėjo narsusis Stabis. Jis išrėkė Gedotei:

-    Traukis į pilį ir vesk Bartą su Lokiu. Aš juos sulaikysiu.

      Ir, nelaukdamas atsakymo, Stabis su savo vyrais nubėgo į priekį. Gedotė sugriebė klumpantį Bartą, o Pabravas Lokį ir jie nuskubėjo link pilies. Lokys suklupo, kartu nusitempdamas ir Pabravą, bet čia prišoko kiti vyrai, juos pakėlė ir nešte nunešė Lokį į pilį. Traukdamiesi jotvingiai spėjo pakelti tiltą ir atkirto persekiotojus. Gedotė atsisuko ir pamatė, kad Stabio vyrų nebėra, ten liko tik nekenčiami kryžeiviai. Paskutiniai kariai suėjo į pilį, uždarant sunkius vartus, į juos susmigo kelios arbaleto strėlės, jos žalos nepadarė.

     Gedotė apžvelgė karius, kurie ilsėjosi, sukritę pilies kieme. Niekas nebeturėjo jėgų, dauguma buvo sužeisti. Gedotė priėjo prie Bartos, šiam buvo sužalotas petys, bet gyvybei pavojus negrėsė, tik jis negalės kurį laiką valdyti kalavijo. Gedotė paplojo jam per kitą petį, o Barta jam tarė:

-    Ačiū, Gedote, kad ištraukei mane iš ten. Jei reikės mirti, tai geriau čia, tarp savų.

     Gedotė tolėliau pamatė sėdintį Lokį. Jis sėdėjo atremtas į rąstų sieną ir negalėjo atsistoti. Gedotė pasilenkė ir apžiūrėjo jį. Lokys buvo sužeistas pavojingai. Arbaleto strėlė pataikė į šarvų sujungimą ir įsmigo giliai į šlaunį ties sąnariu. Su jais buvo pasilikęs Suvingis ir keletas žiniuonių, bet ar jie sugebės išgydyti Lokį?

     Tuo tarpu kryžeiviai nepuolė. Jie susirinko pasitarti, tuo suteikdami poilsio pavargusiems jotvingiams. Daug čia esančių kryžeivių jau bandė šturmuoti pilį praeito žygio metu ir  žinojo, kad pilis sunkiai įveikiama, todėl delsė.

     Gedotė baiminosi, kad dalis kryžeivių pasiliks prie pilies, o kiti žygiuos toliau, bet jie pasiliko visi. Gedotė liepė nuvesti ar nunešti visus sužeistuosius į didžiąją menę, o pats parinko dar sveikus karius sargybai ir juos išskirstė ant pilies sienų. Kitiems liepė padėti sužeistiesiems ir pailsėti. Pilyje buvo vandens atsargos ir šiek tiek maisto, tad kariai greitai atsigavo. Gedotė laukė žnios iš Audango, tada spręs ką daryti. Kryžeiviai kol kas pilies nepuolė.

     Praėjus trims dienoms, į pilį prasmuko Audangas. Jis buvo visas išsivoliojęs purve ir dvokė pelke, bet Gedotė ir kiti džiaugėsi, jį matydami. Visi susirinko į didžiąją menę ir laukė, ką pasakys Audangas. Šis nedelsė:

-    Visi mūsiškiai sėkmingai persikėlė per Didžiąją upę. Lietuviai parūpino plaustus, valtis ir padėjo persikelti. Keletas plaustų sudužo, nuskendo keli žmonės, šiek tiek arklių ir galvijų, bet dauguma pasiekė kitą krantą ir yra saugūs. Skurdas su kariais veržėsi atgal čia, bet aš ir lietuviai jį sulaikėme. Jis veda jotvingius tolyn, o aš su Varpoda grįžau. Tik Varpodą pasiglemžė pelkė. Jį įtraukė akivaras, aš bandžiau jam padėti, bet nespėjau. Jis žuvo. Atleisk, vade.

-    Neatsiprašinėk, Audangai, aš žinau, kad tu padarei viską, ką galėjai, bet tavo darbas dar nesibaigė. Čia yra karių, kurie negali kautis, bet gali eiti. Išvesk juos per kūlgrindą pas saviškius.

     Audangas apsidairė ir pasakė:

-    Aš norėjau pasilikti su tavim, vade, iki galo, bet darysiu tai, ką liepsi. Aš galiu pabandyti, nežinau, ar pavyks, bet gal keletą žmonių kūlgrinda ir atlaikys.

      Audangas priėjo prie merdinčio Lokio ir kreipėsi į jį:

-    Turiu tau gerą naujieną, Loky. Jostautė pagimdė tau sūnų. Ji sakė, kad pavadins jį tavo vardu, dar sakė, kad labai tave myli ir laukia grįžtančio.

     Lokys pramerkė apsiblaususias akis ir pažvelgė į Audangą:

-    Ačiū, Audangai, už šią žinią. Aš turiu sūnų, turiu sūnų.

     Netrukus jo žvilgsnis užgeso ir jis vėl pasinėrė į savo pasaulį.

     Audangas priėjo prie Gedotės ir tyliai jam pasakė:

-    Rugilė ir tavo vaikai sveiki, Rugilė perdavė, kad labai tave myli ir laukia.

     Gedotė uždėjo Audangui ranką ant peties ir tarė:

-    Jei man nepavyks iš čia ištrūkti, perduok jai, kad aš taip pat ją labai myliu ir … Nežinau, kq dar pasakyti. Keliauk, Audangai jau šį vakarą, prisidengdamas tamsa. Tau pavyks.

      Tada Gedotė atsisuko į vyrus, apžvelgė juos ir prakalbo:

-     Mūsų liko tik saujelė, mes pavargę ir sužeisti. Mes neturime maisto, mūsų kalavijai atšipo, ietys atbuko, o dauguma lankų sulūžo. Pagalbos nėra iš kur sulaukti. Jei kryžeiviai puls pilį, mes jos neapginsime, jei jie nepuls, po kelių dienų mes būsime nusilpę ir jau nepajėgsime kautis. Jie mus gali išmarinti badu. Todėl aš jūsų klausiu – ar mes lauksime čia mirties, ar eisime ir kausimės? Mes visi žūsime, bet kartu pasiimsime tiek kryžiaus garbintojų, kiek tik pajėgsime. Jie tiki, kad po mirties patenka į dangų arba pragarą, tegul keliauja, kur tik nori, svarbu, kad jų neliktų čia. Ar eisite paskui mane?

     Vyrų veidai buvo niūrus, bet ryžtingi. Jie šaukė:

-    Eisime, vade, vesk mus!

     Triukšmui nurimus, Gedotė jau ramiau pasakė:

-    Mes pulsime prieš aušrą, o dabar reikia pasiruošti ir pailsėti. Tu, Audangai, iškeliausi anksčiau, su tavim eis Barta ir kiti vyrai.

     Barta mėgino prieštarauti, bet Gedotė jam neleido:

-    Kautis tu negali, beprasmiška mirtis nereikalinga, tu reikalingas savo tautai, keliauk.

     Gedotė išėjo iš menės, patikrino visus sargybos postus ir užsidarė savo kambariuose. Jis norėjo pabūti vienas ir niekas jam netrukdė.

     Atėjus vakarui, Gedotė ir visi pasiliekantieji išlydėjo per slaptą išėjimą Audango vedamą grupelę karių. Gedotė apkabino visus iš eilės ir palinkėjo geros kelionės. Širdingiausiai jis atsisveikino su Barta. Kai šie du jotvingių didžiūnai apsikabino paskutinį kartą, ne vienam kariui suvirpėjo širdis.

      Kai šie išėjo, Gedotė grįžo į didžiąją menę. Čia buvo like sužeisti, negalintys judėti, kariai. Tarp jų buvo ir Lokys. Jis gulėjo ant kailių ir snaudė. Gedotei priėjus, jis pramerkė akis ir paprašė:

-    Paduok vandens, Gedote, mane labai troškina.

     Netoliese buvusi žiniuonė prišoko su ąsočiu vandens, bet Gedotė paėmė iš jos ąsotį ir pasakė:

-    Aš pats duosiu jam atsigerti, tu gali eiti rūpintis kitais.

     Gedotė padėjo Lokiui atsisėsti ir priglaudė ąsotį prie lūpų.

     Lokys godžiai atsigėrė, jis merdėjo, bet buvo stiprus ir nepasidavė. Jis visą laiką buvo sąmoningas ir viską girdėjo. Dabar jis prakalbo:

-    Mudu nuėjome ilgą kelią kartu. Tu buvai man kaip tėvas, kaip brolis ir kaip  draugas. Dabar mūsų keliai išsiskiria. Tu eisi šiąnakt kovoti ir gal liksi gyvas, o gal garbingai žūsi. Aš pasirinkimo jau neturiu. Jėgos mane apleido ir aš nebegaliu kautis. Gaila, kad nepamatysiu savo sūnaus, bet aš ramus, jis turi nuostabią motiną. O dabar prašau tavęs, Gedote, nepalik manęs gyvo tiems maitvanagiams.

     Gedotė sunkiai atsiduso ir pratarė:

-    Nepaliksiu, Loky, nepaliksiu, - ir suvarė durklą draugui giliai į širdį.

     Lokio veidas pragiedrėjo, o Gedotė sušnibždėjo:

-    Atleisk, Loky… broli…

     Jis staigiai atsistojo ir greitu žingsniu paliko menę. Net tokiomis aplinkybėmis kariams nevalia  pamatyti ašaras vado akyse.

      Kryžeivių vadas siuto, kad įstrigo ties ta galinga pilimi ir gaišta laiką. Grobio jokio nebuvo, tie prakeikti stabmeldžiai viską sunaikino arba paslėpė. Nepavyko sučiupti nei vieno vergo, gėda bus grįžti tuščiomis. Jis be saiko maukė vyną ir vaikščiojo arba snūduriavo apsiblausęs. Jis jautė, kad pilyje yra nedaug gynėjų, bet pilies sienų tvirtumas atgrasė nuo šturmo. Jis vylėsi, kad apgultieji neturi maisto ir patys pasiduos, todėl lūkuriavo. Jis nenorėjo ir sunaikinti pilies, ši atrodė turtinga ir pilna grobio. Kryžeivis turėjo laiko ir laukė.

     Pilyje buvo ramu ir beveik nebuvo judėjimo. Bet šį vakarą kažkas pasikeitė. Kryžeivių vadas snaudė prie stalelio su vyno taure rankoje, bet jį pažadino daina. Daina atsklido iš apgultos pilies. Vyrų balsai traukė vieną dainą po kitos. Kai kurios dainos buvo liūdnos, kai kurios linksmos ar karingos. Kryžeiviai kraipė pečiais, keisti tie pagonys, jų laukia mirtis, o jie dainuoja.

     Kryžeivių vadas klausydamas jotvingių dainų, apsunkusia nuo vyno galva, užmigo. Jį pažadino sargybinis, purtydamas petį. Kryžeivis pramerkė užpurtusias akis ir jau norėjo tvoti sargybiniui, bet staigiai pašoko. Aplinkui buvo šviesu, nors dar tęsėsi naktis. Ant piliakalnio liepsnojo pilis. Kryžeivis sugriežė dantimis, tie velnio vaikai nepaliko jam net šito grobio. Ką jie čia sumąstė? Negi patys visi susidegino?

     Jo pamąstymus nutraukė iš tamsos atskriejusi ir į gerklę įsmigusi strėlė. Jis dar bandė šaukti, bet jam nepavyko. Atkeliavęs žudyti, pats rado mirtį. Netrukus iš priešaušrio prieblandos išniro vyrai degančiomis akimis ir ryžtingais veidais. Juos vedė Gedotė. Jotvingiai viesulu įsiveržė į kryžeivių stovyklą , kryžeiviai to nesitikėjo ir buvo užklupti nepasiruošę. Dainų laikas baigėsi, atėjo mirties metas.

     Daug kryžeivių jau buvo padėję galvas, kai atitoko ir išrikiavo gretas. Jau aušo ir matėsi, kiek nedaug jotvingių buvo belikę. Jei tik jų būtų buvę daugiau…

     Virš lauko, ežero ir baigiančios degti pilies ratus suko triukšmingas varnų ir maitvanagių pulkas, laukiantis puotos, piliakalnyje pokšėjo kirviai, skambėjo svetima kalba, vėjas taršė žuvusių karių plaukus ir pasigirdo giesmė. Iš pradžių ji skambėjo nedrąsiai, tyliai, tarsi skrendančio paukščio sparnų šnarėjimas, tarsi aimana dėl kritusių karių, tarsi tolimos praeities atodūsis. Bet paskui ji sustiprėjo, suskambėjo galingai, tarsi griaustinis vasaros danguje, tarsi kvietimas kerštui, tarsi prakeiksmas čia statomam kryžiui ir jo statytojams.

     Gal tai tik vėjas nuošė medžių viršūnėmis, o gal čia susirinko protėviai apraudoti tragišką savo tautos likimą.