Jotvingis (17-oji dalis) Pabaiga.


                                                    Jotvingis (17-oji dalis)
     
     Aplink Strėvos piliakalnį ir jame stovinčią pilį siautė stipri žiemos pūga, dejavo vėtros talžomi medžiai, girgždėjo pilies sienos, bet viduje buvo šilta ir jauku.
      Vienoje pilies menių linksmai kūrenosi židinys, netoli jo krėsle sėdėjo Rugilė ir kažką siuvo. Šalia židinio, ant lokio kailio žaidė jos mažieji dvynukai – Gedotė ir Junda. Rugilė retkarčiais pakeldavo akis ir meiliai nužvelgdavo savo mažuosius. Jie turėjo ir kitą prižiūrėtoją.
Jų vyresnysis brolis Margiris jau buvo sulaukęs beveik aštuonių metų ir mažųjų žaidžiamųose žaidimuose nedalyvavo. Margiris jau mokėsi kario meno ir prie jo šono kabėjo kalavijas, tiesa dar tik medinis. Berniukas ne pagal savo metus buvo rimtas, jį labai sukrėtė jo dievinamo tėčio mirtis. Motina jam vis bandė aiškinti, kad, galbūt tėtis dar gyvas, gal dar grįš, bet Margiris jau žinojo, kad mirę žmonės niekada nebesugrįžta.
     Rugilė širdimi seniai jautė, kad Gedotės nebėra, bet vis dar vylėsi, kad gal jis kur sužeistas, gal pakliuvo į nelaisvę ir jį reikia vaduoti. Vos persikėlus per Didžiąją upę ir įsikūrus lietuvių žemėse, ji, ir visi kiti ėmė laukti grįžtančių vyrų, bet sulaukė tik Audango su keliais sužeistais kariais. Rugilė pražiūrėjo visas akis ir išverkė visas ašaras, viltingai žvelgdama į vakarus. Po kelių savaičių ji paprašė Skurdo, kad šis su kariais nukeliautų iki Rudaminos pilies ir sužinotų, kas ten atsitiko.
      Skurdas surinko kelis šimtus karių ir išjojo į buvusį savo kraštą. Vos persikėlę per Didžiąją upę, jie sutiko stiprų kryžeivių būrį, įvyko trumpas, nuožmus mūšis. Skurdas sugebėjo išvesti didžiąją dalį savo vyrų iš pražūties, bet teko slėptis ir Rudaminos pilies jie pasiekti nesugebėjo.
     Dar po kelių savaičių prasidėjo lietingas ankstyvas ruduo, reikėjo rūpintis būstu, maistu ir nebuvo kam nukeliauti iki Rudaminos pilies. Vėliau stojo šalta, labai snieginga žiema ir jokie žygiai buvo neįmanomi.
     Rugilės širdyje viltis vis tirpo, ji suprato, kad mylimo jos vyro tarp gyvųjų jau nėra. Ji žinojo, kad antrą kartą į nelaisvę kryžininkams Gedotė gyvas negalėjo pasiduoti. Rugilė taip pat norėjo mirti, bet negalėjo. Jai teko gyventi skaudama širdimi, vienintelė paguoda buvo trys jos vaikai. Be to ji atrado ir giminaičių, kurie taip pat jai daug padėjo. Jiems nieko netrūko, juos priėmė šiltai, bet vyro ir tėvo niekas negalėjo pakeisti.
     Skurdas pakartotinį žygį į savo kraštą suorganizavo tik kitais metais, kai pradžiūvo žemė. Šį kartą jiems niekas netrukdė. Grįžęs Skurdas papasakojo, kad rado kraštą visiškai tuščią, be žmonių. Taip pat papasakojo, kad Rudaminos pilies nebėra, ji sudegusi, šalia pilies tragediją matęs laukas, visas nusėtas žmonių ir arklių kaulais. Jie nerado jokių požymių, kur galėjo būti Gedotės kaulai, todėl visus kaulus surinko į krūvą ir sudegino. Reikalingas apeigas atliko su kariais keliavęs Garbus.
     Likimas išblaškė jotvingius po įvairias vietas. Pradžioje su Rugile į Strėvos pilį atsikėlė ir Jostautė su mažyliais, bet ją greitai įsižiūrėjo vienas lietuvių didžiūnų, atkeliavęs iš Gardino apylinkių, pasipiršo ir Jostautė sutiko. Vienai moteriai su vaikais pragyventi buvo labai sunku. Jostautei išvykus, Rugilei labai trūko draugės.
     Skurdas su Gaile liko naujoje gyvenvietėje netoli Nemuno. Jie ten statė naują pilį. Jie buvo atkeliavę aplankyti Rugilės ir ji tuo labai džiaugėsi.
     Audangas buvo labai prisirišęs prie Margirio, net išdrožė jam medinį kalaviją, bet greitai visi sužinojo, kad jis puikus medžiotojas bei pėdsekys ir jį pakvietė tarnauti Didžiajam Lietuvos kunigaikščiui į Kernavę.
     Pati Rugilė gyveno viena, buvo vyrų, kurie piršosi, bet ji negalėjo, ne, dar ne dabar, gal kada nors.
     Rugilė dažnai pasakodavo savo vaikams apie jų tėvą, bet jiems niekada nebūdavo gana. Štai  ir dabar Margiris priėjo prie jos ir tyliai paprašė:
-          Mama, papasakok dar ką nors apie tėtį.
Mažieji Gedotė ir Vilgailė, išgirdę apie tėtį, tuoj pat pribėgo ir prigludo prie mamos.
Rugilė atsiduso, padėjo siuvinį į šalį ir prakalbo:
-          Jūsų tėtis buvo narsus karys, išmintingas vadas ir mylintis tėtis.
-          Jis mus mylėjo, mama? – pertraukė ją Margiris.
-          Taip, labai mylėjo.
Margiris pirmą kartą paklausė:
-          Ir tave mylėjo, mama?
Rugilė dar kartą atsiduso ir ištarė:
-          Ir mane… labai, vaikai.
Ji ištiesė rankas, apkabino visus tris savo vaikus ir pridūrė:
-          Ir dar jis labai mylėjo savo kraštą, savo tautą ir savo tikėjimą, jis buvo tikras jotvingis.
Neužmirškite to, vaikai.
-          Mes niekada neužmiršime, mama, – už visus tris atsakė Margiris, gniauždamas kol kas tik medinio kalavijo rankeną.



         
       PABAIGA




        Vilnius – Dzūkija (Jotva)
        2017-2018
        Leonas Litvinavičius
    


Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Namelio ant vištos kojos istorija

Gaidys

Gyvaėdžiai