Lapė

                                                        

                                                              Lapė

   

     Miške buvo tylu. Tylą tik šiek tiek trikdė ošiantis vėjas ir nedrąsios paukščių giesmelės. Jau aukštokai pakilusi saulė apšvietė kalvos šlaitą, o nuo judančių medžių šakelių atrodė, kad kalvos šlaite žaidžia saulės zuikučiai. Tame šešėlių ir šviesos žaisme matėsi iškasto smėlio pylimas, o už jo landa į urvą.

     Olos landoje pasirodė smailas snukutis. Nosis uoliai uodė orą, o išlindę stačios ausys gaudė garsus. Nieko įtartino aplink nebuvo, todėl netrukus iš olos išlindo visa lapė. Ji įtariai apsidairė, vis uosdama orą ir kraipydama galvą. Viskas buvo ramu, bet lapė pabėgėjo į šalį, užkopė į kalvos viršūnę, ten akimirką pastovėjo, viską aplinkui patikrindama, bet nieko įtartino nepastebėjo. Tada vėl nusileido prie olos ir dingo joje.

     Netrukus olos landoje pasirodė mažesnis snukutis, paskui dar vienas ir dar. Po kelių akimirkų ant smėlio pylimo išsirikiavo keturi maži lapiukai, o šalia jų, vis įtariai dairydamasi, stovėjo jų mama. Lapiukai netvirtai stovėjo ant laibų kojyčių, jie pirmą kartą išėjo iš olos, juos apžlibino saulė ir jie jau norėjo grįžti į saugią olą, bet mama lapė neleido. Ji snukučiu stumtelėjo susiglaudusius mažylius tolyn nuo olos, bet vos žengęs keletą žingsnelių, artimiausias lapiukas parkrito, kartu nugriaudamas ir kitus. Bet tai lapiukams patiko ir netrukus jie jau šėlo saulės atokaitoje, pamiršę ką tik jaustą baimę ir atsargumą. Bet lapė to neužmiršo ir budriai saugojo savo vaikus. O už kelių akimirkų prie jos prisijungė ir lapinas, pailsėjęs po sėkmingos naktinės medžioklės.

     Po keleto dienų lapė su jau ūgtelėjusiais lapiukais dorojo lapino parneštą stambų kiškį, o lapinas gulėjo olos kampe ir patenkintas stebėjo savo šeimyną. Tik staiga jo ausys pagavo garsą, dar tolimą, bet nepažįstamą ir gąsdinantį. Netrukus jį išgirdo ir lapė. Ji pirmoji paliko olą ir išėjo pasižvalgyti. Prie jos prisijungė ir lapinas. Laukymėje dar tvyrojo prietema, bet jie gerai matė ir nieko įtartino nepastebėjo. Bet garsas čia buvo girdimas labiau. Susidomėję lapiukai taip pat paliko olą, bet lapė, trumpai viauktelėjusi, tuoj pat nuginė juos atgal. Lapiukų tėvai jautė už tų keistų, nepažįstamų garsų tvyrantį pavojų.

     Lapinas truputį pabėgėjo garso link, bet tuoj pat sugrįžo, nes garsas didėjo ir sparčiai artėjo. Ir lapė ir lapinas nėrė į olą, sugriebė dantimis lapiukus ir nunešė juos painiu urvų labirintu gilyn į kalvą, į pačią atkampiausią olą. Lapiukai pajuto tėvų nerimą ir, susispaudę į kamuoliuką, tyliai tūnojo kamputyje. Tėvai gulėjo šalia, apjuosę savo atžalas, pasiruošę bet kurią akimirką pašokti ir kautis su priešu, jei tik jis čia pasirodys.

     Oloje niekas nepasirodė, bet garsas tapo nepakenčiamas. Kažkas didelis ar visa jų banda atklydo į mišką. Jie baubė, džerškėjo, žviegė, netrukus kažkas smarkiai dunkstelėjo į kalvos šlaitą, net žemė sudrebėjo, ir ant lapių šeimos pabiro smėlis. Paskui garsą atėjo ir kvapas, nepažįstamas, bet stiprus ir nešantis pavojų. Sumišęs gyvų būtybių ir kažko nesuprantamo kvapas skatino lapių šeimą bėgti, bet savisaugos instinktas liepė tyliai tūnoti ir tikėtis, kad pavojus praeis.

     Šis garsų ir kvapų siaubas tęsėsi ilgai. Lapių šeimyna slėpėsi giliai oloje ir nematė, kad saulė jau pasislėpė už medžių viršūnių ir pradėjo temti. Bet išgirdo, kad garsai pradėjo rimti. Jiems nutilus, gyvūnai dar ilgai negalėjo atsitokėti ir tyliai gulėjo tamsoje.

     Alkis ir pareiga šeimai privertė lapiną išlįsti iš olos. Jis atsargiai, žingsnelis po žingsnelio, šliaužė iš olos. Lapė pasiliko su lapiukais. Lapinas, iššliaužęs iš olos, atsistojo ir apsidairė. Garsų neliko, bet ore tvyrojo nepakeliamas ir nepažįstamas tvaikas. Be to, lapinas negalėjo pažinti aplinkos. Kalvos šlaitas ir visas slėnis šalia kalvos buvo pliki, dar vakar stovėjusių medžių nebuvo. Jie tolėliau buvo sukrauti į rietuves, o žemę dengė kelmų ir paliktų šakų raizgalynė.

     Lapinas visu kailiu jautė pavojų, bet prisivertė žengti tolyn. Buvusiame miške aidėjo gailūs miško gyventojų balsai. Jie aimanavo, šaukėsi pagalbos, jie buvo išgąsdinti ir pasimetę, kaip ir lapinas. Bet užtat grobio ilgai ieškoti nereikėjo. Šalia storo kelmo ir medžio viršūnės likučių, aplink išdraskytą, neseniai susuktą lizdą, suko ratus didelis paukštis. Jis buvo visiškai sutrikęs ir nepastebėjo net prisiartinusio lapino. Lapinas užbaigė pasimetusio paukščio kančias ir nuvilko grobį namo.

     Pasisotinus, lapių šeimynai palengvėjo ir jie sumigo. Auštant juos vėl pažadino tie patys garsai. Taip tęsėsi keletą dienų. Naktimis lapinas ėjo medžioti, bet grobį sugauti buvo vis sunkiau, nes, neapsikentę garsų ir kvapų, bei praradę namus, paukščiai ir kiti miško gyventojai pasitraukė iš šios vietos.  Vieną ankstų rytą lapinas, prasibastęs visą naktį, grįžo tuščiomis.

     Jis kurį laiką pasnaudė, bet raginamas alkanų lapiukų inkštimo, vėl išėjo į medžioklę. Jis urvų labirintu paliko olą toli nuo slėptuvės, tikėdamasis, kad niekas neatseks jo pėdsakais. Medžioti buvo neįprasta, nes lauke buvo šviesu. Apsipratęs su šviesa, lapinas patraukė tolyn, jis atsargiai sėlino kalvos šlaitu, slėpdamasis už kiekvieno krūmokšnio. Staiga jis pamatė tupintį  žolėje kiškį. Kiškis buvo atsukęs lapinui nugarą ir jo nematė. Lapinui tereikėjo perbėgti siaurą, atvirą laukymę. Lapinas atsargiai išlindo iš už krūmokšnio ir pasiruošė šuoliui. Bet vos pašokus, nuaidėjo trenksmas, kažkas trenkė lapinui į šoną ir nubloškė jį į žolę. Lapinas dar mėgino stotis, pamatė prie jo besiartinantį didelį dvikojį padarą, bet gyvybė jį apleido.

     Lapė su lapiukais išsigandę tūnojo tamsoje, laukdami lapino, bet šis vis negrįžo. Prie garsų ir kvapų jie jau truputį priprato, bet pradėjo kamuoti alkis. Kaip ir kiekvieną vakarą, garsai nutilo, o lapino vis nebuvo. Lapiukai gailiai inkštė, kamuojami alkio, lapė guodė juos, palaižydama snukučius, bet ji jautė, kad lapiukai silpsta.

     Ir lapė pasiryžo. Ji dar kurį laiką palaukė, bet garsai neatsirado, lapinas negrįžo ir lapė po ilgo laiko išėjo į medžioklę, palikusi lapiukus vienus. Lapė užkopė į kalvos viršūnę ir apsidairė. Miško aplink nebuvo, tik kelmai ir šakos. Lapė ilgai uodė orą, bet jokio grobio neužuodė. Ji nurisnojo tolyn nuo olos, vis uosdama orą ir žemę, bet jokių pėdsakų aptikti nepavyko. Visą naktį lapė šmirinėjo po buvusį mišką, bet nieko neaptiko. Apylinkės buvo tuščios. Pavargusi, alkana ir nelaiminga ji paryčiais grįžo pas lapiukus. Jie šoko pasitikti mamos, bet, supratę, kad ji nieko neparnešė, vėl susisuko į kamuolėlį. Jie nebenorėjo net žaisti. Lapė suprato, kad, jei greitai neprasimanys maisto, lapiukų neliks.

     Garsai ir kvapai nuo lapės namų nutolo, nes aplinkui nebeliko medžių. Lapė dienos šviesoje vėl patraukė į medžioklę. Šįkart ji nubindzeno į miško pakraštį, ten jai pavyko pasigauti pelę, kurią pati prarijo, kad nors truputį atgauti jėgas medžioklei. Bet medžioti ir čia nebuvo ką.

     Lapė užuodė paukščių kvapą, kurį vėjas atnešė iš netoliese esančio dvikojų kaimo. Lapė jautė, kad ten yra maisto, bet ji jautė ir kitus kvapus, tai  buvo piktų jos giminaičių ir nekenčiamų dvikojų tvaikas. Ji išgirdo lojančius giminaičius, piktus žmonių balsus ir giedantį vėlyvą gaidį. Jai net seilė nutįso nuo šio garso.

     Kiekviena lapės kūno ląstelė šaukte šaukė apie gręsiantį pavojų, lapė ilgai dvejojo, bet prisiminusi gailų lapiukų inkštimą, prisivertė ir nuslinko į kaimą. Ji slėpėsi už kiekvieno krūmelio, žolės kuokšto, paskui jai padėjo slėptis aukšta tvora, ji jau jautė grobį čia pat. Jai net nereikėjo lįsti už tvoros, nes kvailas giedorius nušoko ieškoti lesalo išorinėje tvoros pusėje. Lapė šoko ant jo ir, neleidusi net cyptelėti, perkando jo kaklą. Grobis buvo nelengvas, bet niekas nesutrukdė lapei jo parsinešti namo.

     Lapę vis dar krėtė šiurpas nuo patirto nuotykio, bet ji pamažu rimo ir palaimingai stebėjo, kaip lapiukai doroja paskutinius nelaimingo giedoriaus likučius.

     Lapiukai atsigavo, bet praėjus vos dienai, vėl pradėjo reikalauti maisto. Lapė vis dar bandė ieškoti grobio miške, bet ten jo nebuvo, todėl ji vėl patraukė į kaimą. Šįkart pavyko pagriebti riebią vištą, bet lapę užuodė didelis, piktas jos giminaitis. Jis šokinėjo, skalijo, bet buvo pririštas, todėl lapei sėkmingai pavyko pasprukti su grobiu.

     Dar kartą temstant apsilankius kaime, lapę ištiko nesėkmė. Paukščiai buvo uždaryti, o po kiemą bastėsi tas didelis piktas jos giminaitis. Lapė bandė pasikasti po paukščių aptvaru, bet ją pajuto šuo ir lapei teko pasipustyti padus. Ji ne tik kad neparnešė maisto lapiukams, bet vos pati išsigelbėjo.

     Saulei tekant lapė stovėjo kalvos viršūnėje ir sukiojo galvą, uosdama orą ir stačiomis ausimis gaudydama ryto garsus. Po nesėkmingos naktinės medžioklės ji jautė pavojų. Jos ausys pagavo tolimą, vos vos girdimą, giminaičio lojimą, o netrukus dvelktelėjęs vėjelis atnešė ir kvapą. Lapė suprato, kad jos pėdsakais atseka mirtinas pavojus.

     Lapė staigiai nėrė į olą ir norėjo priversti lapiukus bėgti tolyn, slėptis, bet šie dūko ir lapei niekaip nesisekė jų sutramdyti. Ji jautė, kad laiko nėra, todėl griebė vieną lapiuką dantimis už sprando ir nuvilko tolyn. Šis cyptelėjo, priešinosi, todėl lapė sugaišo dar kelias brangias akimirkas. Ji nunešė lapiuką už upelio į kitoje kalvelėje išraustą  olą ir grįžo atgal. Likę trys lapiukai vis dar žaidė, tarpusavyje galynėdamiesi. Ji jau nebandė jų tramdyti, bet griebė arčiausiai buvusį lapiuką ir nunešė jį pas broliuką, į saugią vietą.

Bėgdama ji girdėjo skalijančius giminaičius jau visai arti. Palikusi antrą lapiuką naujoje slėptuvėje, lapė pasileido atgal, bet suprato, kad pavėlavo. Į kalvą, kur buvo likę du lapiukai, kopė dvikojis, vedinas dviem lapės giminaičiais. Šie pajautė gyvus lapiukus oloje ir vienas jų nėrė gilyn. Jis iš pradžių išvilko vieną cypiantį lapiuką, paskui ir antrą. Dvikojis pasilenkė prie jų, pasigirdo trakštelėjimas, viauktelėjimas ir viskas nurimo.

     Lapė slėpėsi kitos kalvos viršūnėje po tankiu krūmu, vėjas jai buvo palankus, ir šunys jos neužuodė. Jie ilgai lakstė aplink, uosdami žemę, bet pametė pėdsakus prie upelio. Po kurio laiko dvikojis pašaukė šunis prie savęs, paėmė negyvus lapiukus ir nudrožė į kaimą.

     Lapė su dviem likusiais lapiukais liko vieni. Visą likusią dieną ir naktį jie slėpėsi naujoje vietoje, laukdami, kol praeis pavojus, bet nei dvikojai nei keturkojai priešai negrįžo. Bet grįžo alkis.

     Auštant lapė pakilo ant kalvos ir ilgai ten stovėjo, lyg negalėdama apsispręsti, ką jai daryti. Tada ji nusileido į olą ir atsivedė abu lapiukus. Šie jau buvo paaugę ir sustiprėję.

Lapė nuvedė juos kalvos šlaitu žemyn, jie vėl perbrido upelį ir nuėjo tolyn per sunaikintą ir ištuštėjusį mišką į priešingą nuo dvikojų ir keturkojų jų draugų gyvenvietės pusę. Palakę vandens, jie jautėsi žvaliau, tad sparčiu žingsniu ėjo tolyn. Saulei persivertus per aukščiausią tašką, lapė su lapiukais priėjo buvusio miško pakraštį.  Čia jie rado lauko pelės lizdą ir suėdė visus jo gyventojus.

     Kiek apmalšinus alkį, lapė nusivedė šeimyną ant artimiausios kalvos. Sustojusi jos viršūnėje, lapė apsidairė. Kiek akys užmatė, miško nesimatė, buvo tik dvikojų dirbami laukai. Lapė atsigręžė atgal, kur visą gyvenimą buvo jos namai, bet čia miško ir maisto taip pat neliko. Grįžti nebuvo kur.

     Ir lapė nuvedė du savo vaikus tolyn, į nežinią. Ji nežinojo, ar jiems pavyks pasiekti kokią nors saugią vietą, kur bus maisto ir galima įsirengti naujus namus, bet pasilikti čia taip pat nebegalėjo.

    

     

Leonas Litvinavičius

Vilnius

2018.10.27