Svečiuose

                                                              Svečiuose

Atėjau aš į svečius pas gamtą,

Geltoną kilimą ji man patiesė,

Ir nors kartu gyventi mums nelemta,

Bent valandėlę mes pabuvom dviese.

 

Ir štai aš vėl svečiuose,
 Tik kilimas šįkart jau baltas,

Ilgai mes nesimatėm, tad jaučiuosi,

Nepaprastai prieš tave kaltas.

Šiandien gavau kvietimą iš gamtos,

Sidabro kilimą ji man paklos,

Kiek netikėtas šis susitikimas –

Jau susipynęs mudviejų likimas.

     

Kokia puiki šio kilimo spalva,

Be abejo, mūs meilei ji skirta,

Maži žiedeliai, bet didingi,

Juose siela tavoji atsispindi.

                

   

 Manęs tu stebint nenustoji,

Kas kartą kitą kilimą pakloji,

Ir kaip tokios grožybės nemylėt,

Kai viską pamatyti man suspėt?      

                                                            

Man žalią kilimą paklojai,

Aš apie tokį ir svajojau.

Per žalią ir rasotą žolę pas tave ateisiu

Ir būsiu su tavim tiek laiko, kiek tik leisi.   

                                          

Kokie čia karoliukai                                            

Ant kilimo puošnaus?

Galiu gal nusiskint truputį?

Nusijuoki ir atsakai – skanaus.

Kas atsitiko? Atbėgau vos pabudęs,

Pernakt girdėjau tavo raudą,

Žiūrėk, vaikus jie mano žudo,

Nepjaukit medžių, man taip skauda!

Banguoja laukas šis auksinis,

Lyg jūra, vilnijanti į tolį,

Čia mūsų duona kasdieninė,

Tu mums ją dovanoji.

Štai apsisuko metų ratas

Ir kilimas vėl geltonuos,

Pasenau aš vienais metais,

O tu nesensti niekados.

Ir kas, kad man smilkiniuose,

Žila šarma vis metai kraunas,

Čia būdamas aš, svečiuose,

Lankydamas tave, jaučiuosi jaunas.

Leonas Litvinavičius,

Vilnius 2017.spalis-2018.spalis.