Kaukė

                                                                            Kaukė

Atsikeliu ryte ir išeinu į gatvę,

Išvijo iš namų įgrįsusi vienatvė,

Sakau, pabūsiu šiandien tarp žmonių,

Gal net draugu galėtų tapt bent vienas jų?

Žvaliai einu šaligatviu ir stebiu žmones

Tamsu dar, ir jie visi atrodo man malonūs.  

Išaušo, ir matau, beveidės minios plaukia,

Visi jie užsidėję abuojumo kaukes.

Štai eina vienas, visas išsišiepęs,

Atrodo vakar buvo kiek pavėpęs,

Šypsausi jam, o jis į tai nereaguoja,

Išlipo gal iš lovos šiandien ne ta koja?

Ir mano optimizmas blėsta po truputį,

Bet dar prisiverčiu lauke šiek tiek pabūti.

Šypsausi aš vienam, antram, trečiam,

Tik niekas šypsniu neatsako man,

Vieni į nugaras ar telefonus žiūri,

Kiti net slepiasi po visokiom kepurėm.

Pavargęs ir suirzęs grįžtu tarp keturių sienų,

Na, ką gi, šiandien dieną vėl praleisiu vienas.

Žvelgiu į veidrodį, o siaube, aš taip pat su kauke,

Tai kaipgi aš iš ko nors dėmesio galiu sulaukti?

Leonas Litvinavičius

2018.12.06

Vilnius