Gyvaėdžiai


                                              Gyvaėdžiai
    
    
     Lietuvos miškuose siautėja paslaptingų padarų gaujos. Jie lankosi įvairiose Lietuvos gražiose vietose – parkuose, miškuose, giriose, net rezervatuose. Po jų apsilankymo nelieka nieko gyvo.
      Niekas nežino iš kur atsirado šie, stebėtinai į žmones panašūs, padarai. Spėliojama, kad gal jie atsibeldė iš kosmoso platybių ar užgimė tamsiausiuose žmogaus sielos užkaboriuose.
Aišku tik, kad jie nekenčia visko, kas gyva, t.y. žaliuojančių, šliaužiančių, skrendančių, žingsniuojančių, lojančių, mekenančių ir net mąstančių. Ilgai niekas nesuprato, kodėl. Bet vienas jų, matyt iš godumo, krito nusiaubtame miške, o jo bendrai jį paliko. Mokslininkai ištyrė jo kūną ir pamatė, kad jo smegenys, tikriausiai dėl poreikio mąstyti nebuvimo, atrofavosi ir susitraukė iki riešuto dydžio. Taigi, šie padarai negali mąstyti, reiškia jie neturi ir sielos. Jie ne žmonės, todėl jų panašumas į mus yra siaubingas.
Kadangi jie naikina visa gyvastį savo kelyje, mokslininkai juos pavadino Gyvaėdžiais.
Blogiausia, kad jie dėl savo panašumo, gali gyventi tarp mūsų neatpažinti. Bet vienas būdas yra.
Jei sutiksite jums patinkantį, bet įtartiną žmogų, paklauskite jo:

Ar girdėjai šiandien čiulbant paukštį?
Gal stebėjai gervių šokį auštant?
O gal matei iš rūko nyrant mišką
Ar per lauką greitai skuodžiant kiškį?

     Jei jis bukai į jus spoksos, nesuprasdamas klausimo, ar pradės jums aiškinti apie kažkokią ekonomiką, kubinius metrus, pinigus ar naują automobilį, reiškia jis ne žmogus. Tai Gyvaėdis, bėkite nuo jo kuo toliau, nes, sako, kad jų būsena užkrečiama.
      Bet jei sutiktasis užsivedęs ilgai jums pasakos, kaip stebėjo vieversėlį, kylantį pasveikinti rytinės saulės, lesino iš rankos zylutę šaltą žiemos dieną, tvarstė sužeistą gandriuko sparną, spurdančia širdimi klausė lakštingalos giesmę, atsisėdęs po senu ąžuolu, žiūrėjo, kaip iš rūko išplaukia elnių banda per rasotą žolę, džiaugėsi, kaip vaikas, pamatęs pirmąją pražydusią žibuoklę ar tiesiog gulėjo piliakalnyje, džiaugdamasis dangumi plaukiančiais debesėliais, nedelsdami apkabinkite naująjį pažįstamą ir niekada nebepaleiskite. Tai tikras žmogus, jis moka mylėti ir džiaugtis.
  
Leonas Litvinavičius
Vilnius, 2019

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Namelio ant vištos kojos istorija

Gaidys